Neišvengiamai kyla klausimai: ar aš galiu atrodyti taip, kaip ji ar jis, ir ką aš galiu dėl to padaryti? Taigi ne visuomet mados mūza yra beveidis šešėlis, klajojantis siauru, prožektoriais nušviestu ir ritmo valdomu taku.
Juodos mažos suknelės įteisinimas
Paradoksalu, bet juodą mažą suknelę oficialiai įteisino ne Coco Chanel, bet Audrey Hepburn herojė Holė filme „Breakfast at Tiffany‘s“ („Pusryčiai pas Tiffani“), vilkinti įspūdingus Hubert de Givenchy sukurtus kostiumus. Aptempta ilga juoda, kulkšnis siekianti suknelė, kaklą apsivyniojęs stiklinis vėrinys. Šiukštu, ne perlai, nes, anot herojės, perlai ar deimantai skirti moterims nuo keturiasdešimt metų.
Beveik prieš penkis dešimtmečius sukurtas įvaizdis tapo klasika: juoda suknelė, kaklo vėrinys ir prie jo derantys dideli auskarai, smailūs juodi aukštakulniai bateliai, ilgos juodos aksominės pirštinės, skrupulingai į viršų sukelti plaukai, tamsiai dažyti vokai, sodriai tušu pastorintos blakstienos, švelniai parausvintos lūpos, nuo rankų nuslydus pirštinėms matomas į akis nekrintantis manikiūras. Tobulas elegancijos ir jaunystės derinys.
Šiame filme elegancijos randama ne tik kostiumuose, bet ir paprasčiausiose elgesio detalėse. Pavyzdžiui, pienas ryte geriamas iš vyno taurės. Ir kaipgi mergina, gerianti pieną iš vyno taurės, gali būti nestilinga? Ypač kai pienas geriamas neiškrautų lagaminų aplinkoje, lengvame daiktų ir sielos chaose. Daiktų, nes herojė pasiruošusi bet kurią akimirką bėgti paskui jos grožiu ir jaunyste susižavėjusį vyrą. Jausmų, kylančių dėl vyrų ir prabangos bei nesudėliotų gyvenimo prioritetų.
Šiuolaikiniam žiūrovui šis 1961 metų filmas gali pasirodyti naivokas, tačiau elegancija ir stilius padarė jį nepamirštamą ir dar šiandien prisimenamą ne tik kino istorijos vadovėliuose. Ko verta vien iki šiol gyva frazė: „Tu labai stilinga mergina, tad ir pabaikime viską stilingai“. Jau aprašytasis moters viliokės įvaizdis pakerėjo to meto pasaulį ir padarė didžiulę įtaką puošeivų stiliaus formavimuisi.
Drabužiai specialiai blondinei
Mados ir stiliaus kūrėjus įkvėpė ir Billy Wilderio ciniška komedija „The seven year itch“ („Septynerių metų niežulys“). Ji sudomina vedusio vyro moralinėmis santuokinės ištikimybės problemomis. Didžiausią iš jų, be jokios abejonės, sukelia netikėtas vasarinis vėjo gūsis ir Marilyn Monroe herojė ryškiai raudonomis lūpomis. Ji sudrumsčia ne tik Richardo Shermano vasarą, bet ir 1955 metų suvokimą apie seksualų siluetą, medžiagas ir spalvas.
Švelnaus ir naivaus kaip senoviniai filmai reklamų aktorės ir modelio įvaizdžio sudarymui panaudota Williamso Travlia sukurta balta suknelė, kuri leidžiasi pakeliama metro sukelto vėjo gūsio ar nuo oro kondicionieriaus sklindančio vėjelio, nuo pėdų elegantiškai nuslystančios atviros aukštakulnės, blizgiais akmenėliais papuoštos basutės.
Stileivų dėmesį prikausto ne tik filme demonstruojamos įspūdingos suknelės, bet ir į didįjį ekraną besiveržiančios įvairaus ilgio kelnės. Gana įžūliai turėjo atrodyti miniatiūriniai džinsiniai šortukai tiek šeštojo dešimtmečio namų šeimininkėms, tiek šeimos galvomis tais laikais save vadinusiems vyrams.
Mūsų seneles turėjo sužavėti patogus rožinio šilko trumpų kelnių ir susagstomos, diržu juosiamos palaidinės kostiumas. Palaidinė V formos iškirpte priekyje pabrėžia krūtinę, tuo tarpu šiek tiek sustandinta ir pakelta apykaklė nežymiai dvelkia oficialumu ir rimtumu.
Tam, kad filmo kostiumai susiformuotų kaip klasika, vien tiktai talentingo dizainerio ir stilistų prisilietimo neužteko. Viso filmo siužeto dinamika tendencinga kostiumų kaitai. Visų pirma pagrindinė herojė pasirodo medvilnine, tačiau pritrenkiančia suknele. Intriga ir susidomėjimas. Vėliau – jokių rūbų, tik baltaplaukė šukuosena, kyšanti pro antrą aukštą gožiančius žiedus. Po to – fantazija, kabareto atlikėja. Šios abi būsenos susijusios ir vienareikšmiškai atspindi vedusio vyro nuodėmingas fantazijas.
Toliau – reali, apčiuopiama mergina rožiniu kelnių ir palaidinės kostiumu. Galbūt fantazija gali būti paversta tikrove? Tokios viltys akimirksniu sudūžta, ir herojė vėl įsikūnija į nepasiekiamą gražuolę blizgia vakarine suknele. Įtampą sustiprina herojaus vaizduotėje įsitaisiusi viliokė degančia ilga raudona suknele.
Galiausiai – garsioji balta per kaklą susegama metro sukelto vėjo kedenama suknelė. Paskutinėse scenose herojė lieka paprastu frotiniu chalatu. Tai galima suprasti kaip pagundos nugalėjimą ir svarbiausių šeimyninių vertybių išsaugojimą. Taigi filmo scenarijaus atkartojimas, spalvų ir siluetų logiškas gretinimas su siužeto linija žiūrovo pasąmonėje užfiksuoja drabužių patrauklumo ir tinkamumo suvokimą.
Bikini į šviesą!
Po metų Europoje buvo sukurtas ir kitas apsirengimo stiliui ir gyvenimo būdui įtakos turėjęs filmas. Tai Rogerio Vadimo filmas „Et Dieu... créa la femme“ („Ir Dievas sukūrė moterį“). Nors „Ir Dievas sukūrė moterį“ bei „Septynerių metų niežulys“ sukurti beveik tuo pačiu metu, tačiau skirtinguose žemynuose ir suformavo skirtingus seksualių moterų įvaizdžius.
Brigitte Bardot, blondinė ilgais išsitaršiusiais plaukais tarytum simbolizuoja laisvą ir bohemišką Senojo žemyno dvasią. Padūmavęs žvilgsnis, ilgi ir pašiaušti šiaudų spalvos plaukai, kontrastuojantys su tuo metu populiariomis tvarkingomis trumpomis garbanomis, sukūrė naują grožio etaloną.
Prisimenant šį filmą nevalia nepaminėti drąsių filmo „Ir Dievas sukūrė moterį“ kūrėjų užmačių – čia pirmą kartą didžiajame ekrane pasirodė jo didenybė bikini. Egzistuoja plačiai paplitusi nuomonė, kad dviejų dalių maudymosi kostiumėlį išpopuliarino aktorė Annette Funicello filme „Beach Party“ (1963). Vis dėlto gerokai anksčiau, 1956 metais, Brigitte Bardot paskatino moteris nebijoti šio mažutėlio paplūdimio rūbo, su kuriuo įsiamžino filme „Ir Dievas sukūrė moterį“.
Žigolas ir graži moteris
1980 metais sukurtas filmas „American Gigolo“ („Amerikietiškas žigolas“) išgarsino tiek pagrindinio vaidmens Juliano atlikėją Richardą Gere, tiek kostiumus šiam filmui kūrusį Armani. Šio filmo vizitine kortele tapo scena, kur Julianas renkasi, ką apsirengti einant į pasimatymą.
Armani švarkus, marškinius ir kaklaraiščius jis derina su nepalyginamai didesniu susidomėjimu nei žodžius moteriai. Jis yra vyras už pinigus, todėl jam ir svarbiausia tai, kas už juos perkama. Kūną apglėbiantys brangūs marškiniai, vyriškumą ir neapsakomą pasitikėjimą savimi pabrėžiantys švarkai ir valiūkiški šilko kaklaraiščiai. Ar tai viskas, ko reikia „American Gigolo“ herojui?
Lygiai po dešimties metų tas pats aktorius, ta pati tema, tik šį kartą viskas atvirkščiai – Richardas ne žigolo, bet vyras, pats perkantis moterį. Richardo Gere kostiumai, kuriuos sukūrė Cerruti, šiame filme, be jokios abejonės, yra stilingi, tik šį kartą subtilesni ir ne tokie krentantys į akis. Mados kritikai ir vėl atkreipia dėmesį į šį amerikiečių aktorių.
Velniškas potraukis madai
Prieš metus pastatytas filmas „The Devil wears Prada“ („Ir velnias dėvi Prada“) į dienos šviesą iškėlė madų žurnalo virtuvę, tiksliau – šios virtuvės darbuotojų gyvenimą ir santykį su mada. Kaip ir priklauso filmui apie madą, kritikai palankiai įvertino kostiumų dizainerės Patricijos Field (tos pačios stilistės, kuri rūpinosi ir serialo „Seksas ir miestas“ herojų apranga) darbą.
Dizainerė netgi buvo nominuota Oskarui už „The Devil wears Prada“ kurtus kostiumus, bet turėjo nusileisti Oskarą gavusiai Milenai Canonero, sukūrusiai kostiumus filmui „Marie Antoinette“ („Maria Antuanetė“).
Filme „Ir velnias dėvi Prada“ pasakojama apie jaunos ambicingos, tačiau visiškai apie madingas sukneles, batelius ir rankines nenutuokiančios žurnalistės darbą viename iš didžiausių mados leidinių. Taigi nieko nuostabaus, kad pirmą savo darbo dieną redakcijoje ji pasirodo apsirengusi paprastutį, nemadingo mėlyno atspalvio megztuką ir absoliučiai nestilingą vilnonį sijoną prie dar nestilingesnių batų.
Vis dėlto iš mados pasaulio pirmokės herojė Andy tampa pirmūne. Kostiumų dizainerės Patricijos Field dėka herojės nuotaika atsispindi jos vilkimuose drabužiuose. Sėkmingas debiutas vilkint „Chanel“ švarką ir ilgaaulius batus iš nuostabos kolegas priverčia pakelti antakius.
Stilingi „Lewin‘s“, „Rebecca Taylor“ ar „Chanel“ paltukai ir priderinti aksesuarai leidžia atspėti filmo stilistę kuriant madingos, stilingos ir veržlios merginos įvaizdį. Ji nėra naivi ir švelnumo ištroškusi mergaitė. Priešingai, dažna šiuolaikinė mergina joje atras nemažą dalelę savęs. Savęs, kuri nori būti išgirsta, pastebėta ir įvertinta. Tokia, kuri bet kurioje situacijoje suranda išeitį ir nepaliauja tikėti savimi.
Nepaprastai svarbūs yra viso filmo aktorių kostiumai. Be abejo, dažnas žiūrovas nustemba, kaip mados žurnalo redaktorė gali būti natūraliai žilais plaukais. Visgi neatitikimų ir prieštaravimų galima surasti bet kur.
Rytojaus klasika?
Penkių pasaulio elementų idėja buvo puiki dirva dizaineriui Jeanui Pauliui Gaultierui kurti fantastinius kostiumus filmui „The fifth element“ („Penktasis elementas“). Žemė, oras, ugnis ir vanduo sudaro sąlygas ne tik atsirasti penktajam elementui gyvybei, bet ir futuristiniams filmo kostiumams. Kaip teigia garsi filmų mados analitikė Stella Bruzzi, „Penktojo elemento“ kostiumuose ypatingai padidinti paties Gaultiero išskirtiniai kūrybos bruožai.
Dizaineris kurdamas kostiumus tampa to filmo dalimi, nes kostiumus kuria ir preciziškai derina kiekvienam personažui. Kurdamas 2259 metais galimą madą dizaineris tarpusavyje derino simetriškas kirpimo detales sujungdamas jas klasikiniu siuvimu.
Tai, kas tradiciškai turėtų vadintis apatiniais rūbais, filme be didelės nuostabos tampa išorės aprangos detalėmis. Ryški oranžinė spalva, dominuojanti visame filmo kolorite, yra tarytum spėjama ateities vizija. Kas bus rytoj? Kas bus po kelių šimtų metų?
Žurnale "Express Mada" taip pat skaitykite:
Mados istorija: Įmantrusis barokas
Niujorko gatvės mada
Bendruomeniškumo paieškos vyno taurėje
