Pelnei glėbį ovacijų, pluoštą palankių recenzijų, dalyji interviu kairėn dešinėn, kaip jautiesi?
Malonu, kad giria, bet tai buvo vakar, o šiandien jau reikia galvoti apie rytdieną. Aišku, tai buvo pakankamai sunkus kūrinys, vien apimtis žvėriška – 2 valandos muzikos be pertraukos. VISĄ muzikinį tekstą reikėjo mokėti mintinai. Gerai, kad man tai nebuvo naujas kūrinys: „Pasiją pagal Joną“ jau dainavau Frankfurte prie Maino, St. Katharinen bažnyčioje, dirigavo Michaelis Grafas Munsteris.
Tuomet vokiečiai atsiuntė daug medžiagos apie šį kūrinį, dirbau labai uoliai, švarinau kalbą, stilistiką. Vėliau Evangelisto partiją dar bene devynis kartus dainavau Ispanijoje, taigi šį kūrinį žinojau neblogai. Tačiau tai buvo įprasti koncertiniai atlikimai, kai prieš tave ant pulto stovi natos. Vilniuje aš dalyvauju spektaklyje ir reikalavimai jau kiti.
Bet scenoje tu laikai rankose knygą, tai gal joje esi pasidėjęs natas?
Tai jau ne. Ta knyga, kurią laikau – tuščia, butaforinė, tai rekvizitas. Tiesa, prasidėjus repeticijoms, kai gavau tą knygą, galvojau panašiai: nagi pasidėsiu joje natas ir nors akį užmesiu. Atvažiavo režisierius Robertas Wilsonas, pasižiūrėjo įdėmiai ir sako: „O ne, taip nebus. Tavo – Evangelisto, visų įvykių liudininko ir pasakotojo – žvilgsnis turi būti nukreiptas į erdvę, nes tu nesusijęs su šia istorija. Visas scenos vyksmas tarsi išplaukia iš tavo pasąmonės.“
Sunkiausia visą laiką būti scenoje, išeinu iš jos tik per arijas. Ši partija – savotiška meditacija. Yra ten toks režisūrinis triukas. Man išėjus į sceną ir atsistojus reikiamoje vietoje, už mano nugaros pakyla toks suolelis, ant kurio aš atsisėdu. (Prieš man paliekant sceną, suolelis suleidžiamas į scenos grindis.) Žiūrovai jo nemato ir scenografijos fone jiems atrodo, kad aš tarp dangaus ir žemės, plevenu lyg kokia dūšelė.
Labai gera buvo dirbti su dirigentu Rolfu Becku, senosios ir baroko muzikos žinovu. Mes iškart supratom vienas kitą, jis man „davė“ tam tikrą laisvę, nebereikėjo aiškintis smulkmenų. Tai puiku.
Anksčiau yra tekę dainuoti Bachą?
Taip. Esu dainavęs „Pasiją pagal Matą“ (tik ne Evangelistą, o arijas), Kalėdų oratoriją. Apskritai kamerinės oratorinės muzikos teko „ragauti“ – dainavau W. A. Mozarto Requiem, F. Mendelssohno „Eliją“, M. A. Charpentier Te Deum, A. Lloydo Webberio Requiem ir kt.
Esam pažįstami gan seniai, bet niekad nepasakoji apie savo ankstyvą jaunystę (kai bandau klausti – vis „kabini makaronus“). Pasakyk tiesą vienąkart!
Sakau visą tiesą: gimiau 1971 metais Kaltinėnuose, Žemaitijoje, buhalterės ir veterinaro šeimoje. Mamos giminė yra labai muzikali, visi dainuoja, šoka, o mano aukštas balsas tai tikriausiai iš tėvo – jis kalba tokiu aukštu tenoru. Aišku, mokiausi mokykloje kaip visi vaikai, o čia mokytoja išgirdo, kad turiu balsą. Taip 1984 metais dalyvavau „Dainų dainelėje“ – tapau laureatu ir dar gavau specialų laikraščio Lietuvos pionierius prizą už publikos simpatijas!
Tai nuo tų laikų ir prasidėjo publikos „gundymas“ ?
Ne, ne! Čia prasidėjo sąlytis su muzikos pasauliu... Pasiūlė man mokytis kuo nors groti. Buvau jau visas bernas, tai pradėjau pūsti trimitą Šilalės muzikos mokykloje. Vėliau – Stasio Šimkaus konservatorijoje pūčiau birbynę, Muzikos akademijoje įstojau į birbynės klasę ir trejus metus studijavau. O tada staiga sugalvojau, kad noriu dainuoti. Kolega Algis Drevinskas nusivedė pas prof. Virgilijų Noreiką, jis paklausė mano dainavimo – sako, gerai, imu į savo klasę. Be abejo, esu labai laimingas, kad visus tuos metus pas jį studijavau, daug išmokau. Svarbiausia – dainuoti ne vien balsu, o ir širdimi.
Buvo ir vienas įdomus vingis. 1995 metais nusiunčiau savo įrašus į Niujorko College of Music ir mane pakvietė atvažiuoti į perklausą. Taip sutapo, kad tuo pačiu metu Čikagos lietuvių opera pakvietė patalkinti operos Perlų žvejai pastatyme. Padainavęs ten, nuskridau ir į Niujorką. Nors tada mokėjau 12 angliškų žodžių, bet į tą koledžą įstojau. Deja, ten mokytis neteko: tuo metu koledžas buvo jungiamas su universitetu, jie turėjo finansinių keblumų ir neišgalėjo mokėti visos stipendijos. Taip grįžau į Vilnių ir čia baigiau Muzikos akademiją.
Operos ir baleto teatre debiutavau Jozefo vaidmeniu operetėje „Vienos kraujas“. Kaune pirmas vaidmuo buvo Fredis miuzikle „Mano puikioji ledi“. Po jų – ir viename, ir kitame teatre – Dabita operoje Andrė Šenjė, Pedriljo „Pagrobime iš Seralio“, Buratinas J. Gaižausko operoje, Remendadas „Karmen“, Don Otavijas „Don Žuane“, Klemas ir Alfredas B. Britteno „Žaiskime operą“ ir t. t.
Daug dainuoju Kauno muzikiniame teatre, kur dar tvyro senoji, prieškario teatro dvasia, kūrybinga, šilta atmosfera. Ten turiu nuostabių vaidmenų: Tebaldas „Romeo ir Džuljetoje“, Papakoda „Karalienėje Bonoje“, Karamelas operetėje „Naktis Venecijoje“, Alfredas „Šikšnosparnyje“, Sen Kliošas „Bajaderėje“, Nykštukas Nosis neseniai pastatytoje Tomo Kutavičiaus operoje vaikams (ir ne tik jiems).
Šis spektaklis įdomus, netikėtas, tiesiog įtraukiantis žiūrovus; muzikoje yra lengvai įsimenančių melodijų, kurias vaikai niūniuoja po spektaklio. Dar retkarčiais dainuoju ir Klaipėdos muzikiniame teatre.
Pasakoji apie vaidmenis ir tiesiog galva svaigsta nuo stilių, žanrų, charakterių įvairovės! Tokios margos kūrybinės biografijos galima tik pavydėti. Jei neklystu, tu dažnai dainuoji ir miuzikluose, kurie statomi įvairiose arenose?
„Operos fantome“ dainavau Andre. Richardo Cocciante „Paryžiaus katedroje“ – Febą. Be to, jau seniai dalyvauju dramos spektaklyje „Meistriškumo pamoka“ (apie Mariją Callas). O apie rimtus darbus užsienyje sakyti? (Čia su solistu kiek pasiginčijame dėl sąvokos „rimtas darbas“...) Taigi, prieš trejus metus dalyvavau Solothurn Open Year festivalyje Šveicarijoje, kartu su kolega Vytautu Juozapaičiu dainavome „Don Žuane“, jis – Don Žuaną, aš – Don Otavijų. Labai smagi kelionė, džiugino puikūs atsiliepimai spaudoje apie mūsų vaidmenis.
Tikrai sunku buvo Frankfurte repetuojant jau mano minėtą Bacho „Pasiją pagal Joną“. Evangelistas – jungiamoji kūrinio grandis. Kasdien pora repeticijų po 3–4 valandas: ateina choras, padainuoja, išeina. Ateina solistai, padainuoja, išeina, o aš sėdžiu nepasitraukdamas ir zulinu rečitatyvus. Ir taip savaitę. Jaučiu – jau mano stygelės... Bet nieko, įveikiau.
Dar vienas man labai svarbus vaidmuo – Talino Estonia teatre Princas Rossini operoje „Pelenė“. Šiuo vaidmeniu labai džiaugiuosi, nes esu įsitikinęs, kad mano balsui labiausiai „tinka“ Rossini, Mozartas, Bachas, Donizetti, Bellini.
O Leopoldas „Žydėje“? Ar tai irgi tavo balsui, ar jau verteisi per galvą?
Žydė buvo viena sunkiausių operų: vien dainavimo begalė, Leopoldo partija reikalauja ypatingai plataus diapazono, be to, tiršta orkestrinė faktūra.
Tau šypsosi laimė dainuoti ir įspūdinguose LNOBT Puccini operų pastatymuose?
Taip, „Turandot“ dainavau vieną iš trijų ministrų, Pongą. O „Madam Baterflai“ vaidinu piršlį Gorą. Daug kalbėta apie šį išties fantastišką „Madam Baterflai“ pastatymą, jį žiūri lyg filmą – toks švarus, labai estetiškas, scenos išplaukia viena iš kitos, niekas netrukdo, viskas keičiasi, juda... Labai gera būti tokiame spektaklyje. Dirbome ramiai, nebuvo jokių streso būsenų. Tai puiku, nes manau, kad kuriant meną stresas nereikalingas: tik laisvas, nevaržomas žmogus gali atsiduoti kūrybai.
Adrenalino ieškai kitur?
Mėgstu dinamiškas mašinas, bet gatvėse ir bendro naudojimo keliuose aš važiuoju labai tvarkingai, o visa kita yra ... trasos. Dalyvauju mėgėjų kartingų čempionatuose. Po kokių metų norėčiau dalyvauti profesionalų sporte. Tikiuosi nusipirkti savo kartingą, kad nereikėtų nuomotis. Dabar svajoju apie ralio trasą. Dar viena aistra – slidinėjimas Čekijos, Slovakijos, Austrijos kalnuose.
Teatro bufete, prie kavos puodelio, dažnai užsimeni apie gurmanišką valgį...
O, jei pradėsim apie patiekalus, tau neužteks šitos kasetės! Kadaise, seniai seniai, vienoje televizijos laidoje kepiau kiaušinienę su krabų lazdelėmis. Filmavo dar bendrabučio virtuvėje, turėjau demonstruoti, ką valgo studentai. O dabar – didžkukulių beveik nevalgau. Mėgstu japonų, kinų, tailandiečių, vietnamiečių, indų virtuvę. Gaminu skanų suši.
Gal žurnalo skaitytojams gali pasiūlyti kokį savo sugalvotą receptą?
Nebent tiems, kas mėgsta jūros gėrybes. Vieną dieną pamąsčiau, kad tai gali būti skanu. Reikia plonus šaldytus kalmarus pavirti 2–3 minutes. Alyvuogių ar saulėgrąžų aliejuje trumpai pakepinti susmulkintus svogūnus, dėti supjaustytus kalmarus. Įpilti grietinėlės, įspausti citrinos, dar baltojo vyno šlakelį ir pabaigoje – daug česnako. Patariama valgyti su ryžiais.
Kas tave labiau „svaigina“– kartingai ar virtuvė?
Aišku kartingai! Čia baisi liga. Manau, ja susirgau pirmą kartą sėdęs prie mašinos vairo. „Karjerą“ pradėjau nuo sunkvežimio. Vėliau buvo daug visokių mašinų...
Klausimas iš anketos – tavo šeimyninė padėtis?
Su drauge esam nekilnojamojo turto bendrasavininkiai...
Na, tavo humoras – ir švelnus, ir kandus, kolegoms ir draugams gerai žinomas. Smagu, kad moki pasišaipyti ir iš savęs (retas lietuvio bruožas), šiame mūsų pokalbyje perliukų irgi pabėrei... Man dar vis kirba toks klausimas – Lietuvoje tau vaidmenų pakanka? Tavo balsui?
Dabar Lietuvoje statomos daugiausiai didelės operos, Wagneris, Verdi. Pažiūrėkit, kiek vaikšto žmonių, kurie gali ir sugeba dainuoti Rossini, Mozartą, Pergolesi, Donizetti. Kiek šie kompozitoriai parašė nuostabių lyrinių, romantiškų, komiškų operų nedideliems, lyriniams balsams. Tai yra klasika, puiki mokykla jauniems. O kartu tos nesudėtingos operos traukia publiką, visame pasaulyje jos mielai lankomos, tokia muzika – didelė šventė.
Jaunimo yra daug, jie talentingi, tik duok dainuoti, o mes to potencialo neišnaudojam. Vakaruose klasifikacija pagal balso galimybes yra pakankamai griežta, žmonės dainuoja tai, ką jie gali ir geba, o Lietuvoje dabar visi dainuoja viską! Pasirinkti neturi iš ko – ką gauni, tą griebi, o ar tai gerai tavo balsui? Skaudu, bet taip yra. Tad lieka tik tikėtis.
Su spektaklio premjera pasirodęs žurnalas ypatingą dėmesį skiria Orfėjo temai: apie Christopho Willibaldo Glucko operą „Orfėjas ir Euridikė“ pasakoja išsamus Aleksandros Pister straipsnis „Dvylika metų ir dvi premjeros“; filologė Gintė Medzvieckaitė nagrinėja temą „Orfėjas ir senovės graikų mitai muzikiniame teatre“; apie Orfėją samprotauja naujojo spektaklio režisierius Jonas Jurašas (Eglė Ulienė „Iš tamsos į šviesą. Spektaklis – kaip gyvenimas, priešingybių visuma“), o literatė Aušra Marija J. Sluckaitė pristato spektaklio scenografą, iš Vilniaus kilusį Andrzejų Strumiłło („Dailininkas, „Orfėjo ir Euridikės“ grąžintas į gimtąjį miestą“).
„In memoriam“: apie Luciano Pavarotti nuopelnus ir nuopuolius.
„Nemari „Romeo ir Džuljetos“ istorija“ - apie jau 15 metų scenoje gyvuojančio spektaklio gimimą.
Portretų galerijoje – pokalbis su kadais itin ryškia lietuvių baleto primabalerina Tamara Sventickaite, švenčiančia gražų jubiliejų.
Kas įdomaus svetur? Apie R. Wagnerio operoms skirto Bairoito festivalio istoriją, dabartinius pastatymus ir kontroversijas skaitykite Beatos Baublinskienės straipsnyje „Bairoito festivalis. Wagnerio meka šaukiasi skandalų“.
Ž. Ramoškaitė akylai stebi ir mūsų muzikinę sceną, rezultatas – apžvalga „Žvilgsnis į vasarą vykusį Vilniaus festivalį“. Apie kitą ryškų Lietuvos muzikinio gyvenimo akcentą – Pažaislio festivalį – rašo Kauno muzikinio gyvenimo metraštininkė Alina Ramanauskienė („Skambėjęs Pažaislis“). Festivalį „Operetė Kauno pilyje“ apžvelgia Lina Stankevičiūtė, supažindinanti ir su nauju Kauno valstybinio muzikinio teatro sezonu. Žvilgsnis į priekį: Nacionalinės filharmonijos gen. direktorė Rūta Prusevičienė pristato teatrinius Filharmonijos projektus.
