Viena tokia agentūra, įdarbinanti daugiausia moteris, - Balt expo job“ – Baltarusijos agentūros filialas Vilniuje, skelbia, jog ieško žmonių dirbti Didžiojoje Britanijoje - prižiūrėti patyrusius stuburo traumas. Agentūra atrodo rimta, pirmiausiai jos darbuotojai su pretendentais dirbti telefonu pakalba angliškai, kad galėtų atsijoti nemokančius kalbos, vėliau porą susitikimų pačioje agentūroje Vilniuje, Rūdininkų gatvėje, krūvos ,,popierių“ apie sveikatos būklę, apie santykius su teisėsauga ir t.t. Į paskutinį pokalbį atvažiuoja du atstovai iš anglų agentūros ir atsirenka tinkančias dirbti. Kadangi daugelis moterų dar dirba šioje agentūroje pagal griežtas kontrakto sąlygas, todėl jos pavadinimo neminėsime, paprasčiausiai, norime įspėti tas, kurios tikisi lengvo uždarbio.

Baltarusijoje ši įdarbinimo agentūra renkasi tik turinčius medicininį išsilavinimą –gydytojo ar bendrosios priežiūros slaugytojo, Lietuvoje, išsilavinimas absoliučiai nesvarbus: gali būti mokytojas, virėjas ar striptizo šokėjas... Sutvarkius visus dokumentus, iš anglų kompanijos ,,XXX“ gauni bilietus skrydžiui ,,Vilnius – Kopenhaga“ ir ,,Kopenhaga – Mančesteris“, ten pasitinka anglų atstovai ir nuveža į nedidelį vidurio Anglijos miestą, kuriame naujai iškeptų ,,Personal assistant“ (PA) laukia viešbutis ir penkių dienų kursai, kaip prižiūrėti paralyžiuotuosius.

Lietuvoje Jums papasakoja, jog turėsite gyventi kartu su neįgaliu pacientu dvi savaites ir į Jūsų pareigas įeis namų ruoša, pasivaikščiojimas su neįgaliuoju bei šiaip smulkūs darbeliai buityje. Tačiau kursų metu sužinote, kad klientui reikės daryti ,,bowel care“. Daugelis iš susirinkusių moterų pirmiausia būna šokiruotos, nes jos neturi jokio medicininio išsilavinimo, o tas ,,bowel care“ reiškia, kad pacientas negali pats atlikti ,,didelio reikalo“ – žvakutės į analinę angą, švirkštai su specialiais aliejais, o po to jau tik Jūsų rankų ir pirštų miklumas. Paklausus, ar galima užsidėti bent kaukę prieš atliekant tokią procedūrą, gauni kategorišką atsakymą, jog negali, nes paciento atžvilgiu tai bus nekorektiška.

Po kursų moterys išskirstomos po visą Angliją, kai kurios pradeda dirbti ,,live in“ (gyveni pas klientą), kitos turi valandinį darbą su itin sunkiais pacientais. Valandinis reiškia – nuo 8 iki 20 val. Užmokestis nėra prastas, ne minimumas, įprastas Anglijoje, jei dirbi ,,live in“ per savaitę, atskaičius mokesčius, gali užsidirbti šiek tiek mažiau nei 500 svarų, už valandinį darbą galima gauti dar daugiau, nes atsižvelgiama, ar dirbi savaitgaliais, ar per šventes (Bank holiday), ar naktį.

Iš pirmo žvilgsnio sąlygos normalios, niekas nieko neapgaudinėja, kiekviena ,,Personal assistant” turi savo vadybininką, kuris rūpinasi jos darbo grafiku ir, kaip patys skelbiasi, jų darbo saugumu. Deja, realybėje viskas atrodo daug graudžiau.

Pirmiausia, vadybininkui visada bus svarbiau pacientas britas, o ne jį prižiūrinti slaugė, kažin kokia Rytų Europos ,,vargšelė“, laimės dalykas ir pats vadybininkas, ar jis jaučia tau bent minimalią simpatiją, ar ne. Jei ne, keliausi pas pačius paprasčiausius jo klientus.

Paralyžiuoti žmones labai pikti – jie nekenčia tavęs jau vien todėl, kad tu vaikštai, kad esi atvažiavusi, iš, jų manymu, kažkokios atsilikusio šalies, kad negali tobulai bendrauti angliškai ir daug kitų dalykų. Po traumų per automobilių avarijas, nardymą ir sportą (daugiausią regbį) pacientui suvokti, kad gyvenimas pasikeitė ir reikia mokytis iš naujo daugelio dalykų, prireikia bent penkerių metų. Kompanijoje ,,XXX“ didelė dauguma pacientų būtent - ,,švieži“, o tai reiškia – pikti.

Diana, pagal specialybę filologė, dirbo daugiau nei su 10 klientų:

,,Nieko baisaus, kai įmeta į tokią balą, kapstaisi kaip gali. Pirma klientė buvo su cerebriniu paralyžium, virš trisdešimties, jos mama - sena pikta moteris, serganti Alzhaimerio liga, manęs atsisakė jau po pirmos dienos. Apkaltino vagyste, kad dingo jos piniginė. Iš pradžių buvau labai išsigandusi, tačiau kompanija jau žinojo apie ,,mamytės“ keistenybes, man jokių pretenzijų nereiškė.

Po to be darbo sėdėjau daugiau nei mėnesį. Kiekvieną dieną skambindavau į kompaniją ir prašydavau darbo, man atsakydavo, jog ieško tinkančio kliento. Rado, tai buvo žmogus iš Šri Lankos, turintis Britanijos pilietybę. Dirbau su juo beveik tris mėnesius, bet kai jis išpylė man į veidą vandens stiklinę (šiek tiek judina rankas), paskambinau savo vadybininkui ir pasakiau, jog daugiau nebedirbsiu su juo ir tegul keičia mane kita PA (”personal assistant”). Jis nerado man pamainos dar keturias dienas ir maldavo, jog aš neišvažiuočiau, nors pagal kontraktą, galėjau tai padaryti.

Dabar turiu kitą klientę, taip pat labai įnoringą (ne įnoringų, tiesą sakant, ir nemačiau). Galima išmokti ir susitaikyti su daugeliu dalykų, kurie tau tikrai iš pradžių atrodė neįmanomi, tačiau su kompanijos ir pacientų požiūriu į mus – niekada. Kartais tylomis pakeikiu savo šalį, kurioje aš baigusi universitetą, negaliu aprūpinti nei savęs, nei savo vaiko, bet sukandu dantis, paminu savo orumą ir dirbu toliau“.

Miglė, pedagogė:

,,Mano pirmasis klientas buvo trisdešimt šešerių vyrukas, ”nusisukęs sau sprandą” avarijoje – girtas ir dar pririjęs narkotikų. Valstybė vis tiek jį išlaiko, suteikia gyvenamą vietą, moka už vaistus, priežiūrą ir kt. Traumuotas labai sunkiai, jo kūne judėjo tik akys, pats net kvėpuoti negalėjo, už jį tai darė aparatas. Kas valandą - vartyti, nuo vieno ant kito šono, kas dvi valandas - viso kūno masažas, prausimas. O dar ta aparatūra, kad pasodinti jį į specialią kėdę ir perjungti visus aparatus, užtrukdavo vos ne dvi valandas. Jau vien nuo vaizdo silpnesnių nervų žmogus galėtų apalpti – sudarkytas kūnas, deformuota galva, kai pirmą kartą jį pamačiau, pagalvojau - ,,ateivis iš kosmoso“, paskui labai stengiausi jam padėti, kad tik jis jaustųsi komfortiškai. Deja, jis tik rėkdavo arba verkdavo. Savo PA vadindavo: ,,F...ing lithuanian rubish“ (Suknista lietuviška šiukšlė). Atsisakė manęs po penkių dienų, norėjo anglių, tačiau jos tokio darbo nenori dirbti. Kantriausios tame darbe – baltarusės, turbūt todėl, kad visos jos medikės ar kad, jų šalies mastais, gauna kosminius atlyginimus.

Kitas mano pacientas buvo azijietis, pačią pirmą dieną nuo visų aliejų ir prieskonių, kuriuos jis naudoja, mane pradėjo dusinti, užtino akys, pakilo temperatūra, savo vadybininkui neprisiskambinau, todėl paskambinau į agentūros ,,XXX“ ,,emergecy“ skyrių ir pasakiau, kad dirbti negaliu, nes susirgau. Išklausinėjo smulkiai, kas kur, nuo ko, bandė spausti, kad grįžčiau, tada kažkaip susiprotėjau pasakyti, jog per dideli ,,kultūriniai skirtumai“ tarp manęs ir kliento. Šie žodžiai suveikė stebuklingai, jie mane paleido, tačiau mano vadybininkas ir dabar man dar keršija, pasukdamas ,,nuostabius klientus“. Tiesiog dirbi ir žinai, kad turi ištverti dvi savaites, po to pailsėsi ir – vėl dvi savaitės, 24 valandos per parą. Tikrai ne taip įsivaizdavau šį darbą“.

Vaiva, vadybininkė:

,,Aš jokio darbo nebijau, kai būna beprotiškai sunku, tiesiog prisimenu savo du vaikus, kuriuos reikia išleisti į mokslus ir aprūpinti, ir susiimu. Pirmas klientas buvo ,,žolininkas“, aš pati nerūkau net cigarečių, o tas ,,pūtė“ marihuaną, pas jį nuolat sėdėjo krūva bičiulių, kurie paslaugiai suko suktinukes ir kišo jam į burną.

Vėliau turėjau tokį ,,naktinį gyventoją“, keldavosi apie pietus, guldavosi paryčiais ir vėl, kaip tyčia, siaubingai rūkydavo, ta dienotvarkė ar ,,naktotvarkė“ siaubingai išsunkdavo, paskui mano klientas pradėjo prie manęs priekabiauti, tai, nieko nepaaiškinusi paprašiau vadybininko, kad mane pakeistų. Dabar ir neturiu nuolatinio vadybininko, tiesiog per ,, XXX“ kompanijos ,,rota department“ gaunu darbą ir apkeliauju visą Angliją – tai su avim pasikalbu Škotijos pasieny, tai pietuose gulbes lesinu. Kentėti galima, tačiau būtų daug geriau, jei būtume žinoję, koks darbas iš tiesų laukia“.

Tai nėra istorija apie tai, kaip eilinį kartą apgavo lietuvius. Moterys uždarbiu nesiskundžia, tiesiog perspėja visas kitas, kurios norėtų imtis tokio darbo, jog tie svarai, kuriuos uždirbsite, bus aplaistyti graudžiomis Jūsų ašaromis, tai kainuos daug nervų. Ir pagalvokite, ar tikrai galėsite atlikti ,,bowel care“?