Kantrybės liko tik keliems žingsniams iki indaujos. Nuo jos taip ir knieti paleisti į orbitą skraidančiąją lėkštę. Ir ypač dar dėl to, kad tai jo dovana Kovo 8-osios proga. Arba: studijų draugų dovana jam, prilygstanti relikvijai. Bet gal dar galima ką nors padaryti taikos labui? Manau, netgi būtina.
Jeigu siekiate taikos
Kai įsmeigiate išplėstas akis ir teatrališkai iškeliate ranką sugniaužtu kumščiu, minutėlę taip ir pastovėkite. Įsivaizduokite, kad repetuojate naują vaidmenį spektaklyje "Niujorko Laisvės statula". Apsižvalgykite - gal pamatysite ką nors gražaus už lango ar ant sienos vestuvinę nuotrauką, kurioje jūs abu įsimylėję, jauni ir gražūs.
Psichologai pataria prieš pradedant ginčą truputėlį susilaikyti nuo pirmo žodžio ir mintyse padiskutuoti su savimi. Taip pat pabandyti atsakyti į tris klausimus. Pirmas: ar pyktis epizodinis, ar ilgalaikis ir trukdantis harmoningiems santykiams? Nieko tokio, kai jis ar ji burba po nosim namie. Bet jeigu tai nuolat kartojasi visur ir kelia įtampą, reikėtų rimtai pasikalbėti. Antra: ar kartais pykčio problema ne jūs pats? Gal tai apnikęs irzlumas, bloga nuotaika? Ir antra pusė čia niekuo dėta. Trečia: ar laikas ir vieta tinkami ginčui?
Kai atsakysite į šiuos klausimus, galbūt nebeatsiminsite, dėl ko supykote. Ne? Dar vis nirštate? Gerai, pradėkite. Bet atminkite, kad reikės patiems tai pabaigti. Labai prasminga mokytis iš savo klaidų. Bet galima ir iš svetimų. Todėl pasidomėkime, kaip pykstasi ir taikosi visuomenėje dažnai apkalbamos poros.
Kioskininkė jais netiki
TV laidų vedėja Asta Stašaitytė-Masalskienė su Giedriumi Masalskiu drauge devynerius metus, susituokę - šešerius. Augina du sūnus - penkerių Emilį ir trejų Danielių. Kaip Asta supyksta ir kaip susitaiko?
"Mes sakydavome, kad nesipykstame. Bet mumis niekas netikėdavo. Tai pradėjome sakyti, kad pykstamės. Viena kioskininkė barė: "Kodėl taip sakote? Juk nebūna nesipykstančių žmonių." Aš susigėdau. Bet iš tiesų, dėl ramaus Giedriaus būdo sunku susipykti. Kaip ir kiekvienuose namuose, pas mus būna nuomonių nesutapimų, ginčų. Bet tai neišauga į pyktį. Giedrius linkęs ilgai pagalvoti, apgalvoti viską iki mūsų pokalbio. O kol galvoji, tai ir atvėsti. Man tai nėra lengva. Aš dažnai norėčiau čia pat viską išsiaiškinti. Teko įsitikinti, kad "ant to karščio" gali pasakyti ne visai teigiamai iškristalizuotų minčių. Pasakai ir padaugini. Žmogui tie žodžiai nugula "dūšioje". Iš to kyla nuoskaudų debesis. Bet jeigu susivaldai, nenužygiuoji iki pykčio prasiveržimo, labai ramiai išnyksta konfliktinės situacijos.
Su Giedriumi mes tiesiog po kiek laiko aptariame, kada kuriam suskaudo, buvo nemalonu, nepatogu dėl kito elgesio. Tuomet paaiškėja, kad viena pusė visai ne taip suprato kitą. Ir visai nenorėjo įskaudinti. Juk kai supyksti, būna aptemimas. Ir pradeda vaidentis, kad mane nori įskaudinti. Jeigu taip sau teigsi, tai ir patikėsi. Tik po kurio laiko supranti kitą. Ir kodėl jis ar ji pasielgė taip, kaip tau nepatiko. Bet nemalonios būna dvi dienos.
Taip, mes tuomet gyvename normalų gyvenimą. Kalbame apie darbus, vaikus, buitį. Bet tomis dienomis apsikabinę filmo nežiūrime. Abu suprantame, kad reikia tai išgyventi. Ir jau trečią dieną labai apsikabinę žiūrime filmą. Išgaruoja visas negerumas, gal net aplanko palaima, nes praeityje - dar viena mūsų bendra pergalė."
Kokia dažniausia priežastis išjudina Astos ir Giedriaus ramų šeimyninį gyvenimą? Ar tai buitis, ar požiūris į reiškinius bei žmonių santykius, ar stiprus artimo žmogaus nuosavybės jausmas? Asta sako, kad visos trys priežastys galioja. Bet dėl buities susipykimas - labai epizodinis. Kai kuris nors būna pavargęs po darbo ir šiek tiek paburba.
"Per daug mes branginame laiką drauge, kad įsižeistume dėl smulkmenų. Bet dėl požiūrio į pasaulį, mūsų pačių santykius kartais tenka įsiskaudinti. Jeigu kokiame nors vakarėlyje begėdiškai užsimiršau ir bendravau su visais, tik ne su juo. Tada tai trunka ne pusvalandį, nes tai nuoskauda antrai pusei.
Protas supranta, kad nenorėjo įskaudinti, bet nuosėdų lieka. Jos praeina su laiku. Nes tai juk egoizmas, žmogaus savinimasis. Natūralu, kad gyvenime yra visokių situacijų. Lygiai taip natūralu, kad išsiskiria nuomonės įvairiais klausimais - juk mes augome skirtingose šeimose, brendome labai skirtingose aplinkose, todėl ir traukiame vienas kitą, kad skirtingiems įdomu bendrauti. Argi dera dėl to pyktis? Nors ta kioskininkė turbūt manimi ir vėl netikės“, - sako ji.
Pyktis - ne patarėjas
Dainininkas Linas Adomaitis Simoną Jakubėnaitę pažįsta nuo trylikos metų. Draugauja penkerius metus. Apie asmeninį gyvenimą Linas nelinkęs kalbėti. O apie tai, kaip pykstasi ir taikosi su Simona?
"Simona mano ilgalaikė ištikima scenos partnerė. Mes negyvename kartu, bet kartu praleidžiame daug laiko. Tiek projektų, įrašų studijoje, koncertų. Neleidžiame, kad gimtų piktumai. Man atrodo, kad tarpusavio santykiai ir supratimas yra didelis menas. Ir visą laiką galvoju apie tai. Reikia puoselėti tuos dalykus. Du žmonės yra atskiros būtybės, kurios dirbdamos ar gyvendamos kartu turi viena prie kitos prisitaikyti.
Žinau, kad konfliktai nuveda į skirtingas puses. Todėl manau, kad supykus geriausia ieškoti kompromiso. Tik ne pykčiu bandyti išspręsti konfliktą. Nesu linkęs pasakoti apie asmeninį gyvenimą - tai privatus dalykas. Bet galiu pasakyti, kad pyktis žmogų graužia iš vidaus. Ir tada jis negali atsiskleisti. Manau, tie žmonės, kurie pyksta, yra nelaimingi. Žinoma, turi savo vertybes ir negali į viską reaguoti šaltai. Jeigu mylintys vienas kitą peržengia vertybių skalės ribą, tada būtina diskusija. Pasikalbėti, kodėl tai vyksta. Žmogus pajėgus išspręsi daug problemų", - sako L.Adomaitis.
Nurimti galima su knyga
Žurnalistė Edita Mildažytė su Gintautu Vyšniausku gyvena keturiolika metų, susituokę - dešimt. Kaip sako Edita, vaikų - pilni jų namai. Šiuo metu augina tris, nes kiti užaugo. Ką ji daro, kai supyksta?
"Kai pradedu burbuliuoti, suprantu, kad atėjo metas eiti gulti. Su Gintautu dėl nesąmonių nepradedame ginčytis. O jeigu dėl bendro pasaulio pagedimo pradedu skaityti jam moralus, turbūt būnu labai pavargusi. Pasitaiko, kad išvydęs mane supykusią jis eina miegoti. "Tai, mamule, labos tau nakties", - pasako ir kopia į antrą aukštą. Tuomet aš pasiimu knygą. Iš paskos nesiveju. Ir moralų neskaitau. Ateinu praėjus nemažai laiko. Aš žinau, kad rytas už vakarą protingesnis", - nusijuokia.
Edita ne kartą įsitikino, kad vyrai rečiau linkę sukelti konfliktus. Ir Gintautą reikia ilgokai provokuoti, kad jis supyktų: "Vyrai dažnai juk sako: "Nepristoju." Mes su Gintautu gyvename taip, kad vienas kitam patiktume. Aš žinau, kad ateina laikas, kai žmonėms neįdomu gyventi kartu.
Karštis išblėsta, norisi bent kokių emocijų. Kai nelieka gerų, tuomet džiaugiasi blogomis. Ir jas provokuoja. Tai mes šito nedarome. Na, aš tai gal dar ir susipykčiau. Bet su manimi niekas nesipyksta! Gal ir muščiausi, bet su manimi - niekas. Ir su Gintautu nesame niekada susimušę."
Virgio šeimos nekalbadieniai
Dainininkas Virgis Stakėnas su žmona Ramute prieš dvejus metus šventė sidabrines vestuves. Praėjusiais metais tapo seneliais. Ištekėjusi vienturtė dukra Agnė padovanojo jiems vaikaitę Isabellę Alexandrą. Pykčio seansai Stakėnų namuose reti ir kyla ne dėl rimtų problemų. Greičiau dėl smulkmenų.
"Aš manau, kad šeimos idilija, kai prieš kameras bučiuojasi ir vienas kitą katinėliais vadina, tai netiesa. Šeima - gyvas organizmas, kuris auga, tobulėja. Juk pradeda gyventi du skritingi žmonės, vyksta "gludinimasis". Vėliau ateina branda, jie supanašėja ir net būna panašūs į dvynius. Aš niekada taburetės nepaleidau. Ir peilių nesigriebėme. Esame civilizuoti žmonės.
Jeigu susipykstame, tai dėl smulkmenų ir buities. Arba užeina noras būtinai laikytis savo nuomonės, o kitam užeina noras nesutikti su ta mintimi. Atsiranda konfrontacija. Po jos išaušta nekalbadienis. Anksčiau jie buvo ilgesni ir žiauresni. Trukdavo iki savaitės. O dabar trumpesni ir labai humaniški. Žmona išverda valgyti ir pasako: "Yra ten, pasiimk pats."
Viskas palengva gražiai išsisprendžia. Man, kaip vyrui ir kaip Liūtui pagal Zodiaką, sunkiausia nusileisti ir pripažinti savo klaidas. Žmonos ženklas - Avinas, jai irgi nėra lengva. Ji ugninga moteris, itališkos natūros. Tad pakibirkščiavimų mūsų šeimoje nuolat pasitaiko.
Dažniausiai nekalbadieniai išnyksta jos dėka. Aš irgi stengiuosi prisidėti. Būnu pasiilgęs susitaikymo, bet nedrįstu pirmas padaryti to žingsnio. Kartais jį žengia trečias kas nors. Paskambina dukra iš užsienio ir pradedame su žmona kalbėtis. Lyg nieko nebūtų", - pasakoja V.Stakėnas.
Stakėnų namuose ramybę kartais sudrumsčia požiūris į tvarką. Ir Virgis mano, kad galbūt kaltas jo svoris: "Žmona tvarko namus, ji yra namų sargė, prižiūrėtoja. Aš esu storulis ir neapsukrus. Dažnai pritrupinu. Ji sako: "Tu, kai valgai, pritrupini visur - ant stalo, ant rūbų, ant grindų." Kartais jai atsikertu, kartais tyliai nuryju. Nežinau, kažkodėl man prisitrupina. Atkreipiau dėmesį, kad ir kiti storuliai pritrupina. Gal čia mūsų toks ženklas? Į pastabas dėl trupinių reaguoju skausmingai.
Žinoma, su purvinais kaliošais ant parketo nevaikštau. Seniai išmokau nusivalyti batus. Bet svečiams žmona neliepia nusiauti batų ir vaikščioti su kojinėmis. O man negalima."
Ar kada nors, nors vieną kartelį, Virgis yra pasimosikavęs?
"Ne, prieš moterį rankos negalėčiau pakelti. Nežinau, kas turėtų įvykti? Tai turėtų būti ne mano moteris, ir ji turėtų padaryti labai daug blogo man ir mano šeimai. Bet juk yra pakankamai kitų argumentų, kurių griebiesi supykęs“, - sako V.Stakėnas.
