D. Lopez Madrona tikisi, kad paroda ,,Kitas krantas“ prisidės prie lietuvių ir švedų tautų susiklausymo ir supratimo, nes abiejuose ,,krantuose“ gyvenantys žmonės absoliučiai tokie patys - jiems vienodai reikalingas dėmesys ir meilė.
Pirmoji personalinė paroda gimtojoje šalyje
- Prieš kelias savaites Vilniaus dailės galerijoje ,,Meno niša“surengėte personalinę parodą, o prieš savaitę Kėdainiuose Janinos Monkutės - Marks muziejuje – galerijoje – grupinę. Ar tai pirmosios Jūsų darbų parodos gimtojoje šalyje?
- Vilniaus galerijoje ,,Meno niša“ surengta mano pirmoji personalinė paroda Lietuvoje. Prieš tai jau esu dalyvavusi keliose grupinėse tarptautinėse parodose Vilniaus galerijose ,,Arka“ ir ,,Kairė - dešinė“, taip pat meninės knygrišybos bienalėje, parodoje ,,Dailininko knyga“, I-oje koliažo parodoje bei šiųmetinėje Lietuvos knygų mugėje.
Tuo tarpu Švedijoje esu surengusi daug parodų, tačiau man ypač įdomu rodyti savo darbus gimtojoje šalyje. O grįžusi į Kėdainius visada užsukdavau pas J.Monkutės - Marks muziejaus - galerijos direktorę Dalią Minkevičienę, apžiūrėdavau čia esančias parodas. Vienos tokios kelionės metu ir buvo nutarta surengti švedų meno parodą. Žinodama, kad svarbiausias šiame muziejuje - galerijoje vykstančių parodų kriterijus - kokybė, stengiausi atrinkti įdomių ir skirtingų švedų menininkų kūrinius.
Džiugu, kad gyvendama Švedijoje galiu prisidėti organizuojant kultūrinius renginius gimtojoje šalyje. Štai neseniai gavau užduotį surasti švedų tapytoją ir skulptorių, kurie 2009 metais atvyktų į Vilniuje rengiamas Europos sostinės dienas. Beje, tuo metu Lietuvoje bus organizuojama pirmoji tarptautinė meno mugė, kurioje teks dalyvauti ir man.
- Kaip gausų būrį švedų menininkų pavyko sukviesti į Kėdainius?
- Kalbant atvirai, sukviesti buvo mažiausia problema, nes nė vienas, kuriam buvo siūlyta, neatsisakė dalyvauti parodoje. Tačiau paroda ,,Kitas krantas“ ypatinga tuo, kad visos atvykusios dailininkės - mano senos, geros draugės, su kuriomis bendrauju jau dešimtmetį. Beje, nemanau, kad būtų problema, į Lietuvą sukviesti ir mažiau pažįstamus Švedijos menininkus.
- Kokius Jūsų darbus kėdainiečiai gali išvysti parodoje ,,Kitas krantas“?
- Kėdainiuose planavau rodyti tiktai knygas, tačiau kai atsivežiau dėžę iš Vilniuje vykusios parodos, J.Monkutės - Marks muziejaus - galerijos direktorė D. Minkevičienė pasiūlė eksponuoti ir mano sukurtus objektus iš odos, popieriaus. Beje, Kėdainiuose yra daug darbų, kurių neparodžiau Vilniuje. Dalis mano kūrinių grįžo į Švediją, nes nesinorėjo ,,apkrauti“ ekspozicijos. Man atrodo, kad parodoje neturėtų būti per daug darbų – tuomet ji profesionaliau atrodo.
Kalbėdama apie Lietuvoje surengtų parodų sėkmę, teisę vertinti savo darbus palieku lankytojams ir meno kritikams. Man labai smagu, kad tiek daug draugų susirinko į abiejų parodų atidarymus. Be to, respublikinėje spaudoje pasirodė palankios menotyrininkų recenzijos, mano kūrybai skirti net keli žurnalo ,,Krantai“ puslapiai. Tad džiaugiuosi surengusi parodas gimtinėje ir sulaukusi dėmesio.
Studijos pas garsiausius knygrišius
- Parodoje eksponuojama nemažai Jūsų knygrišybos darbų. Kada tuo susidomėjote?
- Jau antrus metus mokausi meninės knygų rišybos, knygų restauravimo ir dizaino Šveicarijos mieste Asconoje, kur suvažiuoja garsiausi pasaulio knygrišiai. Kai kurie jų kviečiami dėstyti šio amato paslapčių, kiti atvažiuoja pasimokyti iš ,,žvaigždžių“. Man - tai ne vien profesionali mokykla, bet ir svarbi terpė užmezgant pažintis su geriausiais šios srities specialistais.
Taip jau likimas lėmė, kad mano gyvenimas visada vienaip ar kitaip buvo susijęs su menu. Baigusi vidurinę mokyklą studijavau režisūrą Vilniuje ir Klaipėdoje, visada kažką kurpdavau, bandžiau muzikuoti, pinti iš vytelių, keletą metų buvau liaudies teatro režisierė, o vėliau panorau tapti dailininke. Dirbau Kėdainių Rotušės dailės galerijos vedėja, porą metų neakivaizdžiai mokiausi meno vadybos keliose Europos šalyse - Austrijoje, Ispanijoje, Graikijoje, o praktiką atlikau Švedijoje. Kai ištekėjau ir apsigyvenau Švedijoje, pradėjau mokytis meninės knygų rišybos pas daną Henningą Madseną Helsingborgo miesto grafikos muziejaus eksperimentinėje mokykloje. Vėliau savo žinias tobulinau pas vokietį knygrišį Berndą Spanovskį. Šiuo metu mokausi privačiai pas švedą Per – Anders Hübner, kuris vienintelis Švedijoje turi meninės knygrišybos galeriją.
- Kokias odos technikas išbandėte be knygrišybos?
- Nežinau ar galėčiau save vadinti odininke. Tačiau rengdama parodas pamačiau, kad turiu daug darbų iš odos. Pirmieji bandymai meninės odos srityje buvo dar gyvenant Kėdainiuose. Tačiau rimtai šiuo amatu susidomėjau tik Švedijoje. Šiuo metu restauruoju senas knygas, bandau jas atgaivinti ,,apmirusia“ sena oda. Švedijoje, seniausiame Sigtunos mieste, gyvena moteris, kuri, naudodama senąsias augalines technikas, pati raugina odas. Pas ją buvau nuvažiavusi ne tik pirkti odos, bet ir pasidomėti bei bandyti perprasti odos rauginimo paslaptis. Tačiau pati rauginti odų nepanorau, nes tai sunkus darbas.
Šiek tiek anksčiau buvau susidomėjusi naujove batika ant odos, tačiau skandinavai labiau vertina klasikinius, santūresnius darbus. Pastebėjau, kad ir mano stilius gerokai pasikeitė. Kai kada išardau savo senus darbus – tokie paprasti man jie dabar atrodo. Pastaruoju metu savo kūriniuose siekiu preciziškumo, dailumo ir minimalizmo. Be to, gilinuosi į plakato žanrą, kuris artimas knygų dizainui – koncentruotos minties perteikimui. Knygos viršelio dizainas man asocijuojasi su citata - minties branduoliu. Čia kaip Haiku poezijoje - kai keliais štrichais nupiešiama nuotaika, pajauta.
Norėčiau kurti tokį minimalistiška knygų dizainą, kuriame tik keliais nežymiais ženklais būtų sukoncentruotas visas knygos turinys. Mano nuomone, toks knygos apipavidalinimas turėtų atrodyti moderniai. Mano idėja - sukurti laikmetį atspindinčius, naujoviškus darbus, naudojant senąsias knygų rišybos amato paslaptis, kurių yra labai daug.
Besimokant teko matyti knygų, kurių puslapius verčiant staiga išnyra paveikslai. Mane žavi ši tapyba ant milimetrinio puslapių krašto, kaip ir įvairios auksavimo technikos ant odos.
Dar viena įdomybė – knygos pavadinimo rankinis spaudas. Norint gerai jį įvaldyti reikia kasdien kelias valandas treniruotis. Tai darydavo ir senovės knygrišiai. Beje, neturiu tikslo kurti auksuotais ornamentais perkrautas knygas, tačiau labai noriu išmokti visų technikų, kad galėčiau jas panaudoti savo minimalistiniuose knygų dizaino sprendimuose.
Į Švediją - pas vyrą
- Ištekėjote už ispanų dailininko Antonio Lopez Madronos ir apsigyvenote Švedijoje. Ar sunki buvo pradžia svetimoje šalyje ir kultūroje?
- Į Švediją emigravau 1998 metais. Priežastis, aišku, buvo dabartinis mano vyras ispanų dailininkas Antonio Lopez Madrona. Buvo labai sunku apsispręsti ir palikti savuosius, pamėgtą darbą Rotušės dailės galerijoje ir išvykti į nežinią. Tačiau pasiklioviau intuicija ir klausiau širdies balso. Pradžioje, kol išmokau švedų kalbos buvo nedrąsu, nes vien anglų kalbos Švedijoje tikrai nepakanka. Dabar galiu teigti, kad tuomet manęs neapleido sėkmė.
Jau kelerius metus dirbu meno galerijoje, įsikūrusioje gražiame Krapperupo dvare, kuris senovėje turėjo keistą ryšį su Kėdainiais. Mat pirmoji šio dvaro savininkė švedė Marija de la Gardi buvo Magnus de la Gardi sesuo – to paties de la Gardi, kuris su Jonušu Radvila 1655 metais pasirašė Kėdainių - Švedijos sutartį. Kas žino, galbūt ir jo sesuo tuomet dažnai lankėsi Kėdainiuose…
- Abu Jūsų vyrai (buvęs ir dabartinis) menininkai. Ar nesunku dviem menininkams gyventi po vienu stogu ir kaip pasidalinate kūrybine studija?
- Tikrai nesunku, atvirkščiai vienas kitą papildome, nereikia ilgai kvaršinti galvos, kur praleisime laisvalaikį ar savaitgalį. Dažniausiai vykstame žiūrėti dailės parodas. Antonio gana palankiai vertina mano kūrybą, kartais man net norėtųsi kritiškesnio žvilgsnio ar pastabos. Žinoma, Antonio taip pat reikia mano komentarų. Atvirai kalbant, neturiu mokytojos savybių, todėl man visai nesinori kritikuoti ar kažką patarinėti, kartais net nedrąsu būti kritiškai.
Turiu prisipažinti, kad man ne visada patinka jo pasirinkta kūrinio tema, tačiau viduje jaučiu, kad šis žmogus turi nepaprasta talentą. Antonio apie 20 metų yra dirbęs dailės mokytoju, tad jam labai patinka postringauti apie dailę ir man patarinėti.
Mano vyras turi didelę dirbtuvę, tačiau man vis tiek patogiau dirbti ant virtuvinio stalo. O ateityje žadu atidaryti savo knygrišyklą, tarsi knygynėlį – galeriją. Tam esu numačiusi kampą prie namelio, kur bus priestatas, beliko tik sutaupyti pinigų.
- O kodėl vyras Jūsų nelydėjo į Lietuvą?
- Mano vyras serga nepagydoma liga ir tuo metu, kai buvo abi parodos, jis gydėsi vienoje iš Švedijos sanatorijų. Antonio paskirtas labai retas sanatorinis gydymas, kurį labai sunku išsikovoti net Švedijoje. Mano vyras, nors ir pasiligojęs, daug didesnis optimistas už mane. Antonio nepaprastai užgrūdino liga, kuria jis serga apie 30 metų. Būdamas jaunesnis jis išbandė pačias keisčiausias sporto rūšis - skraidė, šokinėjo nuo kalnų, plaukiojo burlente, vėliau susidomėjo technika, net pasidarė triratį motociklą.
Be to, Antonio pats remontuoja namus, kurdamas juose keistas andalūziškas arkas. Nors bandžiau tam prieštarauti, teko nusileisti. Antonio užaugęs netoli Malagos, Ispanijos kalnuose, kur labai ryški maurų kultūros įtaka. Jo ,,kalnuotas būdas“ labai ryškiai atsikleidžia ir kūryboje. Anksčiau, rengdamas savo personalines parodas, jas ,,teatralizuodavo“ - persirengdavo sukarpytais kostiumais, kartą yra pasidaręs identišką savo veido odinę kopiją, kuri atrodo labai realistiškai. Jo lengvabūdiškumas mane žavi. Kai pradedu dejuoti ir skųstis, jis visada suranda absurdiškiausių komentarų, nuo kurių tampa lengviau. Antonio sugeba prajuokinti ir pačius nelaimingiausius.
- Ar esate dažna viešnia gimtojoje šalyje?
- Į Lietuvą atvažiuoju penkis šešis kartus per metus. Aišku, visada labai trumpam, nes reikia dirbti, mokytis ir tad ilgesnei viešnagei pritrūksta laiko. Jau kelinti metai vežu turistines grupes į Vilnių.
- Ką veikiate ir kuo domitės laisvalaikiu?
- Laisvalaikiu, kurio lyg ir nebeturiu, vartau knygas, mėgstu skaityti poeziją. Žinoma, labiausiai mane domina dailės albumai. Kai tik atvažiuoju į Lietuvą, visada jų prisiperku. Beje, ir mano draugai švedai nori tų albumų įsigyti, todėl iš gimtinės dažniausiai grįžtu pilnais lagaminais.
Dažnai abu su vyru lankomės Danijoje esančiame Liusianos meno muziejuje, nes Helsingborgo miestas, kueiame gyvename, visai šalia Danijos. Be to, vakarais nešini termosu su karšta kava ar arbata ir sumuštinais, traukiame į pajūrį, nes gyvename visai šalia jūros. Šiame pajūryje turime savąjį akmenį, ant kurio 1998 metais susižiedavome. Tačiau turėdama daugiau laisvo laiko restauruoju knygas. Man tai lyg savotiškas žaidimas ir pats įdomiausias laiko praleidimas.
