Darbo nuoma turėtų būti suprantama kaip tokia darbo organizavimo forma, kai darbuotojas, sudaręs darbo sutartį su laikino įdarbinimo įmone, pastarosios yra laikinai perleidžiamas kitai įmonei, t.y. laikino darbo naudotojui, kurio naudai ir kurio vadovaujamas atlieka savo darbo funkcijas. Tokią darbo nuomos sampratą pateikia 2007 m. birželio mėnesį Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta „Lietuvos Respublikos darbo nuomos įstatymo koncepcija“ (toliau tekste – Koncepcija).
Vieni svarbiausių klausimų, kurie gali iškilti asmenims, ketinantiems „išsinuomoti“ ar „išnuomoti“ darbuotoją, yra atsakomybės už padarytą žalą klausimai, t.y. kas, laikino įdarbinimo įmonė, laikino darbo naudotojas ar pats darbuotojas atsakys už jam padarytą žalą, jei darbo metu, pažeidus darbuotojų saugą ir sveikatą reguliuojančias taisykles, įvyksta nelaimingas atsitikimas?
Koncepcijoje nurodyta, kad įstatymas turėtų įtvirtinti nuostatą, jog darbuotojas ir laikino darbo naudotojas turi tas pačias abipuses teises ir pareigas darbuotojų saugos ir sveikatos srityje, kokias darbuotojui ir darbdaviui nustato darbuotojų saugą ir sveikatą reguliuojantys norminiai teisės aktai. Kaip matome, aukščiau minėta Koncepcija laikiną darbuotoją darbų saugos ir sveikatos santykiuose su laikino darbo naudotoju prilygina paprastam darbuotojui, o laikino darbo naudotoją – paprastam darbdaviui. Iš to seka, jog laikino įdarbinimo įmonė neturėtų būti atsakinga už darbuotojų saugą ir sveikatą, kai jie dirba pas laikino darbo naudotoją ir šios srities santykiuose reikės remtis Lietuvos Respublikos Darbo kodekso numatytomis taisyklėmis, reguliuojančiomis darbuotojo ir darbdavio santykius darbų saugos ir sveikatos srityje.
Taip pat nemažiau svarbu nustatyti, kas - laikino įdarbinimo įmonė ar pats darbuotojas - atsakys už laikino darbuotojo padarytą materialinę žalą laikino darbo naudotojui?
Koncepcija nurodo, jog „Įstatyme bus numatyta, kad už laikino darbo naudotojui padarytą žalą laikinasis darbuotojas atsakys kaip darbuotojas, o laikino darbo naudotojas už žalą, padarytą laikinajam darbuotojui, atsakys kaip darbdavys“. Iš to galima daryti išvada, jog laikino darbo naudotojas išieškojimą už padarytą žalą galės nukreipti į laikiną darbuotoją, o ne į laikino įdarbinimo įmonę.
Vis dėl to Vyriausybės patvirtinta Koncepcija yra tik artimos ateities vizija ir teisiškai nereguliuoja aukščiau aptariamų bei daugelio kitų, su darbuotojų nuoma susijusių, klausimų. Taigi sprendžiant visus iš darbuotojų nuomos teisinių santykių kylančius klausimus reikėtų remtis šiuo metu galiojančiais teisės aktais. Analizuojant galiojančius teisės aktus visų pirma reikia pabrėžti, kad dalis straipsnyje aptariamų klausimų juose yra reglamentuojami skirtingai, nei nurodyta Koncepcijoje, arba nereglamentuojami visiškai, todėl į tam tikrus probleminius ir diskusijų objektu esančius klausimus galima atsakyti tik atlikus išsamesnę teisinę analizę bei visais atvejais įvertinus konkrečias faktines aplinkybes.