Pirmiausiai paimkime situaciją, kai gyventi pasidaro tamsu.
Tamsu būna tuomet, kai užgęsta šviesa. Tarkime, kai ateina naktis ar kas nors išjungia šviesą. Ką daryti, kai atėjo naktis? Tiesiog palaukti, kai išauš rytas. Dar nėra buvę, kad jis neišautų. Netgi Šiaurės poliuje po ilgos nakties ateina tokia pat ilga diena. Taigi, tais atvejais, kai depresija yra sezoninė ar ciklinė, reikia tiesiog laukti. O belaukiant negaišti laiko veltui ir ką nors kurti. Tarkime, piešti tamsius paveikslus. Po truputį jie darysis šviesesni.
O ką daryti, jei šviesa užgeso? Reikia ją vėl uždegti - darant tai, kas uždega. Kai kuriuos žmones uždega visuomeniniai interesai, kitus - gamtos grožis, o dar kitus - antidepresantai. Čia jau kiekvienam pagal skonį. Tarp kitko, šie uždegantys dalykai dažniausiai yra gan paprasti: obuolių kvapas, pasivaikščiojimas, mėgstama melodija, vaikai.
Vaistai vis dėlto turi nemalonų prieskonį. Tuo atveju, jei visa mūsų tamsa iš tikrųjų atsispindi mūsų vaizduotėje: tamsios, niūrios spalvos - belieka tiesiogine prasme uždegti galvoje lemputę, ir ne vieną. Nemanykite, kad tai pokštas. Būtent uždegti. Ir būtent galvoje - t.y. savo vaizduotėje.
Dabar imkime situaciją, kai norisi pasikarti.
Manau, kad prieš tokius norus ką nors padaryti sunku. Nemažai daliai visiškai sveikų žmonių kartais norisi pasikarti. Kodėl? Todėl, kad mirtis laukia kiekvieno mūsų gyvenimo kelio pabaigoje. Norime mes to ar nenorime. Kadangi šis siaubingas faktas pastato mus prieš fatališką neišvengiamumą, mums kyla pagunda paimti mirties įrankį į savo rankas. Tuo pačiu mes lyg tampame mirties valdytojais ir fatalizmo pasidaro mažiau.
Todėl toks kartais kylantis noras yra visiškai suprantamas, nes atlieka savotišką guodžiančią funkciją. Leiskime jam būti. O jei jis nepraeina, reikia prisipažinti, kad sunkiai pakeliame neišvengiamus dalykus, nuo mūsų valios nepriklausančius. Taigi, savižudis siekia būti galingas kaip dievas ar likimas ir tuo nusižengia daiktų prigimčiai. Degti jam už tai pragare. O tai dalykas ne iš maloniųjų, jokio nei ramybės, nei poilsio neatnešantis - degti ant ugnies. Reikia būti kvailiu, kad tai pasirinktum.
Kita situacija - kai jautiesi niekam nereikalingas. Šis dalykas išsisprendžia, tik reikia truputį daugiau apie jį pagalvoti. Štai kažkada jūsų tėvelis dar nepažinojo jūsų mamos. Ir dėl kažkokio atsitiktinumo jie susitiko… Galų gale atsiradote jūs. O kas prisidėjo prie to atsitiktinumo? Kažkokie nereikšmingi žmonės. Tarkime, autobuso vairuotojas, kuris vežė jūsų mamą, galėjo paskubėti, ir tėvelis ten neįliptų. Arba kažkoks pardavėjas galėtų neužlaikyti jūsų tėvelio prie prekystalio. Arba kavinės padavėjas būtų greitesnis…
Trumpai tariant, patys to nežinodami, kažkokie vairuotojai, pardavėjai, padavėjai patys to nesuvokdami darė viską, kad jūsų tėvai susitiktų. Iš jų aklų, nesąmoningų, atsitiktinių veiksmų gavosi svarbus jūs gyvenimui faktas - jūs atsiradote.
Argi nelogiška būtų pagalvoti, kad net ir nieko negimdydami jūs savo aklais, nesąmoningais, atsitiktiniais veiksmais padedate kažkam su kažkuo susitikti - ir pasaulyje atsiranda naujų pažinčių, situacijų. Ir netiesiogiai - naujų žmonių. Jūs apie tai nežinote ir niekad nesužinosite. O jie atsiranda. Ir tai tik maža dalis jūsų poveikių.
Yra nepaprastai daug atsitiktinių, nekryptingų veiksmų, keičiančių daiktų padėtį ir žmonių sukūrį šiame pasaulyje. Tik šis reikalingumas yra slaptas, o mes neretai siekiame atviro, pompastiško reikalingumo. T.y. kad mums pasakytų: “man tavęs reikia”.
Atsipeikėkite, toks reikalingumas yra gan abejotinas. Apseitų tie, kas taip sako, ir be mūsų. Ne mes jiems padedame, o jie patys sau padeda, nes tiki mumis. Placebo efektas. Žymiai galingesnis slaptas, aklas reikalingumas, apie kurį jau papasakojau. Mūsų gyvenimo prasmė, apie kurią niekad nesužinosime. Nes mes nuolatos esame kažkieno angelai sargai ir likimo instrumentai. Patikėkite, tai tiesa. Medicininis faktas.
O štai situacija, kai jautiesi bejėgis keisti aplinką. Štai čia kyla mintys: ”o kam aš reikalingas? O ką aš galiu pakleisti?Aš nieko negaliu.” Tam tikrais atvejais tai yra visiems pažįstama seksualinė impotencija, kitais - dvasinė impotencija. Tai reiškia: “negaliu pripildyti santykių su kitu žmogumi savo dvasia: humoru, dosnumu, dėmesiu”.
Plačiąja prasme žmogus gali nesijausti potenciškas sukurti sau geresnį gyvenimą, įtakoti įvykius šalyje ir t.t. Dažniausiai toks žmogus painioja gamtos dėsnius su savo aukos pozicija. Gamtos, tarkime, traukos dėsnis iš tikrųjų verčia mus kristi žemyn. Tačiau lėktuvai, balionai, paukščiai apeina traukos dėsnį. Jiems nė motais, ką ten atrado Niutonas ir Galilėjus. Jie sau skraido.
Todėl išmoktam bejėgiškumui nuolat meta iššūkį kūrybinis genijus. Vaikiškas “o aš nežinojau, kad tai neįmanoma”. Tas pats genijus, kuris slypi už kiekvienos, netgi tris kart lietuviškos kaktos. Kūrybinė mąstysena, žinoma, neapsiriboja vien fantazijomis. Turi būti ir realistiškų žmonių, galinčių kūrybines idėjas realizuoti. Taigi, reikalinga komanda. O komandą suburti gali kiekvienas, kas tik turi kuo tikėti. Taigi, ko nepadarysi pats, padarys kompanija. Netikite - patikrinkite.
Taigi, įjungę savo sąmonėje šviesą, mes išblaškysime tamsą.
Susigėdę savo norų priartinti mirtį, mes išlipsime iš kilpos.
Suvokę savo neišvengiamą įtaką pasaulio įvykiams, mes pasijusime reikalingi.
Sujungę savo kūrybinę vaizduotę su praktiškų žmonių veiksmais mes paveiskime aplinką.
Ir kas tuomet pasidarys su mūsų taip pamėgtu žodžiu “depresija”?
Jis susives į fiziologiją - suspaustas ašaras, nemalonų spaudimą akyse, galvoje, krūtinėje ir pilve. Tačiau visa tai, netekus savo idėjinio pagrindo (tamsos, noro žudytis, nereikalingumo, bejėgiškumo), ištirps kaip ryto rūkas nuo saulės spindulių.
Nes saulės spinduliams niekas negali atsispirti Žemėje.
Olegas Lapinas
