Rūta V. , verslininkė
Trumpas dosjė:
Amžius – 32 m.
Nepastoja 3-ejus metus.
Atlikta: 5 inseminacijos, 3 dirbtinio apvaisinimo procedūros.
Procedūroms išleista apie 40 tūkstančių litų.
Likimo pokštas
„Turėti vaikų aš, kaip moteris, panorau gana vėlai – beveik trisdešimties. Iki tol gyvenau sau, mokiausi, bendravau, dirbau, siekiau naujovių. Po pusmečio nesėkmingų mėginimų pastoti kreipiausi į gydytojus. Mūsų visuomenėje gaji nuomonė, kad nevaisingumas – grynai moters bėda. Taip mąsčiau ir aš, juolab kad mano vyras iš pirmosios santuokos turi du suaugusius vaikus. Atlikus pirminius tyrimus, mano organizme jokių nukrypimų nuo normos nerasta, tad reikėjo ištirti sutuoktinį.
Ačiū Dievui, mano žmogus nesispyriojo. O vyrų, griežtai atsisakančių tirtis, patikėkite, netrūksta – gydytojo urologo lietimąsi kai kurie jų priima lyg pažeminimą. Taigi netrukus paaiškėjo, kad mano sutuoktinio spermoje per mažai spermatozoidų, o ir tie menkai judrūs, todėl ir negaliu natūraliai pastoti.
Tačiau specialistai nuramino: „Pasidarysite inseminaciją (spermos sušvirkštimas tiesiai į gimdą) ir garantuotai turėsite vaikelį.“ Sužinoję, kad, norint susilaukti kūdikio, mums reikalinga pagalba, nesvarstėme, naudotis ja ar ne. Esu pažangus žmogus, viskuo domiuosi, be to, jau seniai pastebėjau, kad likimas man yra paruošęs sudėtingesnį kelią, skiria vis naujų išbandymų, potyrių, tad visus juos priimu daug nesispyriodama.
Tačiau sėkmė neskubėjo – vieną po kitos atlikome tris inseminacijas. Po kiek¬vienos dvi savaites tekdavo laukti, paskui – neigiamas testas. (Manoma, kad sėkminga yra viena iš šešių procedūrų, ir šis faktas neleidžia nusivilti.) Nepavykus procedūrai, iškart ruošdavausi kitai. Tai lyg lipimas į kalną. O tą viršukalnę pasiekti taip norisi... Vis dėlto po trijų procedūrų stabtelėjome. Gimdos nuotrauka bylojo – jokių kliūčių pastoti ir išnešioti kūdikį nėra. Atlikome dar dvi inseminacijas, ir aš jau po truputį pradėjau ruoštis dirbtinio apvaisinimo procedūrai.
Prieš bet kokį atsakingą veiksmą turi psichologiškai nusiteikti, pasikalbėti su savimi, sudaryti tam tikrus sandorius (sakau: „Na, gerai, mielas likime, duodi man tokį išbandymą, tačiau sutarkime, kad šia procedūra viską ir baigsim.“). Privalai rasti jėgų tikėti, nors aplink save regi vien tokio paties likimo merginų nesėkmes. Tačiau tai – tik viena medalio pusė. Kuo labiau stengiesi, kuo daugiau skiri tam lėšų, laiko, tuo platesnė emocijų, išgyvenimų, skausmo skalė. Ir labai skirtingas nesėkmės jausmas, kai bandai pastoti natūraliai, kai atliekamos inseminacijos ir kai nepavyksta dirbtinio apvaisinimo procedūra. Pastaroji gelia skaudžiausiai.
Nepavykus vienai inseminacijai, antrą galima planuoti jau kitą ciklą. O nepavykus dirbtinio apvaisinimo procedūrai, kito karto tenka laukti mažiausiai tris ciklus, kol organizmas atsigauna. Tiek laiko išgyveni ir dėl nesėkmės. Emociškai tai tarsi žemyn sminganti kreivė. Regis, net galėčiau nupiešti, kaip keičiasi jausmai atliekant kiekvieną procedūrą, kaip vis giliau ir giliau sminga skausmas po kiekvieno nepavykusio mėginimo...
Nepavykus ketvirtajai ir penktajai inseminacijoms, vėl ėmiau ieškoti priežasčių. Gal sergu pastoti trukdančia ginekologine liga? Atsakymas – neigiamas. Pasitarę su gydytoja, šeštosios inseminacijos nutarėme atsisakyti ir išmėginti dirbtinio apvaisinimo procedūrą (iš moters organizmo paimta kiaušialąstė specialioje lėkštelėje susitinka su spermatozoidu, o įvykus apvaisinimui, ji vėl įsodinama į moters organizmą). Sėkmė statistiškai lydi 25–30 procentų šių procedūrų. Tai ypač sunku įkąsti vyrų logikai. Kodėl embrionas nustoja vystytis, kodėl neprisitvirtina gimdoje – atsakyti galėtų tik motulė gamta. Priežastys numanomos.
Sėkmė ir ženklai
Per pusantrų metų atlikome tris dirbtinio apvaisinimo procedūras. Nors nemėgstu gręžiotis atgal ir analizuoti, kas ir kaip buvo, tačiau akivaizdu – kas kartą tikėjau sėkme. Ypač stipriai – pirmą kartą. Man atrodė – tegul tik įvyksta apvaisinimas, o jau aš vaikelio tikrai nepaleisiu. Tikėjimą dar labiau stiprino įvairūs ženklai. Tarkim, kartą draugė išbūrė, kad ketvirtoji inseminacija tikrai pavyks. Ir nors netikiu burtais, būrėjomis ir raganomis, į šią procedūrą tiek vilčių buvau sudėjusi...
Iš tikrųjų, kai nepavyksta viena, paskui kita procedūra, vidinė stiprybė slopsta, nejučia imi kreipti dėmesį į įvairius ženklus – taip lyg drąsini, palaikai save. O kiek jų pamatai – aibes! Štai po pirmosios dirbtinio apvaisinimo procedūros prie automobilio radau čiulptuką. Viešpatie, pamaniau, juk tai ženklas, kad antras kartas pavyks! Žinoma, pasiėmiau tą čiulptuką, jis po šiai dienai mano namuose.
Po procedūros gatvėje pastebiu visas nėščiąsias, mamas su vaikučiais. Ir kiekvieną kartą kankinu save iš naujo: na, kodėl visoms sekasi, o man – ne?
Kaskart nepasisekus užgriūva vis sunkesnis išgyvenimo etapas. Liūdesys vis didesnis, trunka vis ilgiau. Pirmą kartą, kai sužinojau apie nesėkmingą dirbtinio apvaisinimo procedūrą, man palengvėjo po dviejų savaičių, praleistų prie jūros. Po antros nesėkmės verkiau tris savaites, iki išpasakojau savo skausmą visiškai nepažįstamam žmogui. O va paskutinę procedūrą išgedėti man sekėsi ypač sunkiai. Mat po jos atliktas tyrimas liudijo, kad ląstelės dauginasi, nėštumas yra.
Nepasakosiu, kaip džiaugiausi, kaip buvau patikėjusi sėkme. Deja, po kelių dienų pakartotas tyrimas rodė ką kita: embrionas nustojo vystytis... Euforijos nebeliko, tik karčios karčios ašaros. Žinoma, nespėjau fiziškai pajusti, kas yra nėštumas, tačiau tikrai žinau, kad kažkas buvo. Nuo procedūros praėjo daugiau kaip du mėnesiai, o man vis dar juoda. Štai ir dabar negaliu su jumis kalbėti – norisi raudoti.
Niekada nejaučiau gėdos dėl to, kad negaliu susilaukti vaikų. Mano šeima tai žino ir visaip remia. Tačiau yra moterų, kurios negali atsiverti net tėvams. Dažnai mes, nepastojančiosios, diskutuojame, prisipažinti artimiesiems ar ne. Iš savo patirties galiu pasakyti – yra dvi stovyklos. Vieni gaili, užjaučia, o kiti nepalaiko ir net išrėžia pamokslą: jei aukščiausiasis nedavė tokios laimės, tai reikėtų su tuo susitaikyti.
Dažnai sulaukiu ir patarimo įsivaikinti. Susidaro įspūdis, kad palikti vaikai yra nevaisingų šeimų problema, tarsi norima šią bėdą primesti mūsų visuomenės sluoksniui. Bet juk mes irgi planuojame turėti savo vaikų, tik darome tai kitaip. Kol tikime, tol bandome.
Ar nepablogėjo santykiai su vyru? Liūdesio, nesutarimų padaugėjo – tai tiesa. Būna, kad ir pasipykstame, pasikandžiojame, tačiau radikaliai santykiai nepasikeitė. Palaikome vienas kitą. O kadangi abu labai norime savo vaikelio, sakyčiau, kad mūsų dvasinis ryšys net sustiprėjo. Žiūrime viena kryptimi.“
Daiva Bukauskienė, verslininkė, Vaisingumo asociacijos, vienijančios nepastojančias moteris, įkūrėja ir vadovė
Trumpas dosjė:
Amžius – 40 m.
Nepastojo 14 metų.
Atlikta: 4 inseminacijos, 2 dirbtinio apvaisinimo procedūros.
Procedūroms išleista apie 36 tūkstančiai litų.
Gerumo galia
„Niekada nemaniau, kad pastoti antrą kartą taip sunku. Mano sūnui buvo ketveri, kai susituokėme su vyru ir suplanavome nėštumą. Deja, jis pasirodė esąs negimdinis, kartu su gemalu man pašalino ir trūkusį kiaušintakį. Lyg to dar neužtektų, sužinojau, kad kitas kiaušintakis nepraeinamas.
Pastoti negalėjau keturiolika metų. Tai be galo daug. Per tą laiką man atliktos 4 inseminacijos, patyriau 3 persileidimus, 1 negimdinį nėštumą ir 1 nesėkmingą dirbtinio apvaisinimo procedūrą. Labai skaudžiai išgyvendavau persileidusi. Tačiau, kai nesėkmingai baigėsi ir dirbtinio apvaisinimo procedūra, mane ištiko tikrų tikriausias šokas. Jaučiausi baisiai ne tik dėl operacijos, bet ir dėl „į klozetą nuleistų“ pinigų – 14 tūkstančių litų.
Kol rengiesi procedūrai, esi labai pakylėta. Pinigai nerūpi, nes viską darai dėl švento tikslo. Tačiau, kai staiga per vieną dieną netenki pinigų ir vėl palaidoji viltį susilaukti kūdikėlio, – neįvardijama tragedija. Tada pamatai, kaip šeimą nuskriaudei. Mažiausiai pusmečio reikia, kad psichologiškai ir finansiškai atsigautum. Neslėpsiu – būdavo dienų, kai nuo ryto iki vakaro galvodavau apie vaikelį ir verkdavau. Tačiau ilgainiui susitaikiau su realybe, priėmiau gyvenimą tokį, koks man skirtas.
Gal prieš dvejus metus viena Vaisingumo asociacijos moteris rengėsi dirbtinio apvaisinimo procedūrai. Kai ji pateko į itin sunkią finansinę padėtį – niekaip nesukaupė reikiamos pinigų sumos, kilo idėja interneto portale supermama.lt (ten bendrauja ir pastoti negalinčios moterys) paskelbti rinkliavą. Žmonių geranoriškumas mus pribloškė – aukojo ne tik likimo sesės, bet ir vaikus auginančios ar jų laukiančios moterys. Pasibaigus akcijai, viena asociacijos narė pasiūlė rinkti pinigėlius mano procedūrai...
Su vyru turime savo kino studiją, tačiau tuo laiku mūsų finansinė padėtis buvo klaiki – per visus metus negavome nė vieno užsakymo, net ne visada turėdavome maisto. Lyg to dar būtų maža, gydytojai skeptiškai vertino mano galimybę pastoti – tikimybė mažėjo kiek¬vieną mėnesį. Situacija buvo beprotiškai įtempta. Nors nesu linkusi depresuoti, turėjau gerti raminamuosius. Kaip tik tada pasiūlyta rinkti pinigus sumokėti už mano procedūrą. Sutikau, nors iki šiol jaučiuosi nesmagiai, juolab kad ir verslo reikalai pagaliau pagerėjo. Esu be galo dėkinga akciją paskelbusiai moteriai ir visoms, kurios aukojo. Jų – apie 200, per porą mėnesių surinkta 8,5 tūkstančio litų. Galbūt krūvon suplaukę geri žmonių linkėjimai ir padėjo įvykti stebuklui?
Baimė – visą nėštumą
Toliau viskas vyko labai greitai. Tai, kad kažkas man yra, pajutau gana greitai – pojūčiai buvo kitokie nei po pirmosios dirbtinio apvaisinimo procedūros. Tačiau kiek įmanoma stengiausi to nesureikšminti – tų pokyčių ieško kiekviena pastoti trokštanti moteris: staiga ima pykinti, erzinti kvapai. Stengiausi išlikti rami, nors iš tikrųjų siaubingai bijojau kraujo tyrimo. O jis parodė akivaizdų nėštumą. Išeinu iš gydyklos ir, negalėdama suvaldyti emocijų, apsipilu ašaromis. Ir tik viena mintis galvoj – reikia automobilyje manęs laukiančiam vyrui parodyti kokį nors ženklą, kad viskas gerai, kad nepamanytų, jog verkiu iš nevilties. Tik ištiesiau aukštyn iškeltą nykštį... Ir tiek.
Žinote, laimės laukimas yra didesnis nei ji pati. Beprotiškai džiaugtis negalėjau, nes bijojau vėl persileisti. Tiesą sakant, giliai širdyje nelabai tikėjau sėkme – juk nepasiseka net jaunoms moterims. Po 7 savaičių, kaip tik tada mano nėštumas paprastai nutrūkdavo, švystelėjo nedidelis spindulėlis – nejaugi? Viltis grįžo. Išsvajotas nėštumas man suteikė tokią pilnatvę, kad nei aikštijausi, nei zirziau, nei braškių vidurnaktį prašiau. Gimdyti pradėjau likus dviem savaitėms iki numatyto termino. O netrukus jau supau sūnelį. Vyras laimingas pasijuto tik po dviejų dienų – tik tada suprato tapęs tėvu.
Vaiką pavadinom Arturu Sidu. Pirmasis vardas – tėvo garbei, o antrąjį „pasiskolinom“ iš grupės „Pink Floyd“ įkvėpėjų. Esu rami: nenervina nei vaiko zirzimas, nei ašaros. Buvau nepasotinama miegalė, o dabar miegu po 5 valandas, vėl turiu jėgų. Vakare, užmigdžiusi vaiką, laukiu vyro, kad galėčiau pabūti tik su juo. Be to, namuose nuolat dirbu.
Vadovauju Vaisingumo asociacijai ir labai gailiu nepastojančių moterų, bet tik dabar jaučiu, kad negaliu jų visiškai suprasti. Taip, man nesisekė pastoti 14 metų, tačiau turėjau vaiką. Todėl niekada negaliu su jomis lygintis. Po nesėkmingų procedūrų palūžta net pačios stipriausios. Kai kurios niūrias mintis dar mėgina vaikyti darbu, rūpesčiais. Tačiau abejoju, ar galima visiškai užsimiršti. Galbūt geriau jaučiasi kūryba save realizuojančios moterys. Iki šiol tikėjau, kad tokia nesėkmė sustiprina šeimą, tačiau aplink tiek kitokių pavyzdžių...
Neskubu smerkti vyrų – dauguma moterų yra tiesiog apsėstos šios bėdos ir, sąmoningai ar ne, nuolat laukia sutuoktinio pasigailėjimo, dėmesio, o pati duoti tai pamiršta. Kas mėnesį metai iš metų nepas¬tojanti moteris tampa viskuo nepatenkinta, nervinga, nelaiminga. Depresija – dažnas palydovas. O jei dar procedūroms nėra pinigų... Menu save – nelabai tuo savo vyru ir domėjausi. Viską dariau norėdama pastoti, man atrodė, kad tai bendras mūsų tikslas ir kad mano sutuoktinis tai savaime supranta... Ačiū Dievui, jis buvo labai kantrus ir supratingas. Bet visa tai gali įvertinti tik pažvelgusi atgal.“
Specialistų komentarai – “Moters” žurnale.
