Naikinimas vyko planingai visoje Europoje, ir okupuota Lietuva nebuvo išmtis. Į karo mėsmalę buvo įtraukti visi šalies gyventojai, vieni tapo karo aukomis, kiti, deja, budeliais. Ir kartais sunku atskirti, kas yra kas.

Kaip teigia britų istorikas Paul Johnson savo knygoje “Žydų istorija”, “negailestingai pasinaudoję žydų sociologija ir psichologija, nacistai preciziškai sumažino pasipriešinimo galimybę. Vokietijoje jie panaudojo žydų bendruomenes, kad žydų valdininkai patys atliktų parengiamąjį darbą “galutiniam sprendimui”: paruoštų sąrašus, praneštų apie mirusius ir gimusius asmenis, perduotų naujas taisykles, sutelktų žydus tam tikruose gyvenamuose kvartaluose, o deportacijoms paruoštų lenteles bei žemėlapius.

Toks buvo žydų tarybų okupuotose šalyse priverstinai padėjusių nacistams atlikti “galutinį sprendimą”, modelis. Lietuvoje, Vilniaus ir Kauno getuose, šios tarybos taip pat veikė. Žydų vadovybė stengėsi būti nuolanki, baili ir pataikūniška.

Nacistai pirmiausiai pasinaudojo jais, kad iš žydų atimtų visą jų turtą, paskui suorganizuotų žydų būrius priverstiniams darbams ir deportacijai į žudymo centrus. Už tai šios žydų tarybos gaudavo privilegijų ir tarp savo tautiečių įgydavo valdžią, tvirtina Džonsonas.

Getuose SS išradingai paleisdavo gandus, kad reikės deportuoti tik dalį žydų, o žydų vadovybę sėkmingai maitino pažadais, kad optimalus bendradarbiavimas yra saugiausias kelias išgyventi.

Jacobas Gensas, Vilniaus geto viršininkas, per viešą susitikimą sakė: “Kai jie prašo tūkstančio žydų, aš juos perduodu jiems, nes jei mes, žydai, neatiduosime savųjų, tai atėję vokiečiai atims jėga. Tada atims ne tūkstantį, o daug tūkstančių. Atiduodamas šimtus, aš išgelbsčiu tūkstančius. Atiduodamas tūkstantį, aš išgelbsčiu dešimt tūkstančių”.

Deja, tai buvo tuščios viltys. Hitlerio apokalipsėje nebuvo gailesčio žydams. Tas pats Jacobas Gensas taip pat buvo prarytas mirties mašinos, kaip ir kiti šeši milijonai jo tautiečių.

Žydai rašo apie judenratus, apie žydus – gestapo agentus, apie žydų policiją getuose, sako profesorius Yehuda Baueris, tarptautinės Task Force grupės Holokausto švietimo, tyrinėjimų ir atminties klausimais akademinis patarėjas ir primena, kad atėjo laikas ir kitoms visuomenėms išsilaisvinti iš nacionalistinio požiūrio. Atėjo laikas lietuviams taip pat išsiaiškinti ir be emocijų teisti tuos savuosius, kurie prisidėjo prie tragedijos. Žinoma, kyla klausimas, kaip tie, kurie mirę ar yra prie mirties.

Kol nenuteistas, galioja nekaltumo prezumpcija, o teismo procedūros ilgos ir painios, nusikaltimai vyko prieš šešiasdešimt metų, žmonės, kurių dalis tada vos iš pienburnių amžiaus buvo išaugę, dabar jau mirę arba esti sukriošę seniukai. Tada galima klausti ir kitaip – jei apdovanojama po mirties, ar po mirties negalima įvardyti nusikaltimo? Ir nusikaltusiųjų. Išsiaiškinti tuos, kurie buvo atsakingi, kurie susitepė krauju ir sutepė Lietuvos žemę ir visą tautą – pačių lietuvių savigarbos reikalas.

Pagyvenęs vokietis mokytojas, daug keliavęs po pasaulį ir po Europą, ir šią vasarą viešėjęs Lietuvoj, važiuojant pro Kauną nuo kelio pamatė memorialinį paminklą prie XIX -ojo forto ir panoro užsukti. Jis sakė, jam esą tokia gėda už tai, ką vokiečiai darė, visoje Europoje randi mūsų kruvinus pėdsakus.

O lietuviams ar gėda?

Kol kas daliai lietuvių kalbėjimas apie Holokaustą ir apie žydų žudynes Lietuvoje sukelia mažų mažiausiai susierzinimą. Bet vis dėlto – gyveno šalimais dvi tautos, ilgus amžius sugyveno, čia buvo jų namai, jos vystėsi viena šalia kitos, o po istorinių kataklizmų viena iš jų buvo nutrinta nuo Lietuvos žemės.

Deja, kaip ir per visus istorinius, socialinius ar politinius lūžius, tuomet, kai tampa neberamu, nesaugu savo namuose, kai visuomenė jaučiasi pažeminta ir dėl to įtūžusi – sakykim, dėl kažkokių pralaimėjimų ar praradimų, visuose kraštuose visais laikais, atsiranda savų didvyrių ir savų nusikaltėlių.

Tų, kurie dėl savo bėdų, silpnumo ir pykčio kaltina šalia esantį, kitokį, paprastai silpnesnį. Vaiką, seną žmogų, musulmoną, tutsį, žydą ar čigoną, paprasčiausiai, - atpirkimo ožį. Asmuo - asmenį, o tautinė ar religinė grupę – kitą grupę. Ar nebūtų lengviau, jeigu tai patys sau pasakytume?