Veikiausiai tuomet taip susižavėjo moteriškais drabužiais, kad nuo to laiko dažnai pasirodydavo gatvėse tai su krinolinu, tai su puošnia vakarine suknia, rašo pravda.ru. Visas šeimos, o greičiausiai ir miesto biudžetas buvo skirtas jo apdarams. Netgi jo žmona, priversta sėdėti be cento kišenėje, vogdavo drabužius iš vyro.
Perukų vergas
Didysis kompozitorius Rosinis po ankstyvoje vaikystėje patirtos rimtos ligos liko visiškai plikas. Būtų nieko, bet savotiškas grožio ir stiliaus supratimas neleido jam ant peruko maukšlintis skrybėlės ar kito galvos apdangalo. Todėl šaltuoju metų laiku jis nešiojo du, o kartais ir tris perukus vienu metu, juokindamas publiką.
Dusinantis seksualumas
Ispanijos karalienė Izabelė, gyvenusi XIV amžiuje manė, kad ideali talija turi būti tokia, jog ją galėtų pirštais apimti dvylikametė mergaitė. Todėl išleistas jos įsakas skelbė, kad supančių ją moteriškos lyties būtybių talija neturi viršyti 32,5 centimetrų. Damoms neliko nieko kito, kaip tik žiauriai įsisprausti į korsetus. Pasakojama, kad damos mirdavo tiesiog karališkųjų priėmimų metu.
Beje, ir pati Izabelė apsišarvavo geležiniais virbais – būtent jie tais laikais sudarė korseto karkasą. Karalienė prisiekė nenusiimti šios tualeto detalės, kol vyras negrįš iš kryžiaus žygio. O kadangi vyrelis namo neskubėjo, korsetas spėjo, švelniai tariant, pagelsti. Todėl ir visus likusius korsetus Ispanijoje imta siūti iš geltono audinio.
Juodadantė „gražuolė“
Elžbietos laikų Anglijoje vienas pačių brangiausių produktų buvo cukrus, o juodi, kreivi dantys – saldumynų vartojimo pasekmė – buvo laikomi aukštuomenės prabangos ženklu. Pati Elžbieta niekuomet nevalė dantų. Dar daugiau, kad dantys būtų idealiai rudos spalvos, ji ir visi Anglijos aristokratai tepdavo juos specialiu tepalu.
Skirtingi protezai – skirtingiems patiekalams
Džordžas Vašingtonas taip pat pasižymėjo originaliu grožio jausmu. Jis turėjo keturis protezus, kuriuos su pasitenkinimu keisdavo tiesiog prie stalo pietų metu. D.Vašingtonas tikino, kad skirtingi dantys padeda jam giliau įvertinti vieno ar kito patiekalo skonį. Ir niekas jam nemėgino prieštarauti – galbūt dėl to, kad niekas kitas to nepraktikavo.
Aksesuaras - plastikinė ausis
Prancūzų lenktynininkas Žanas Bera „Tourist Trophy“ lenktynių metu 1955 metais pateko į avariją ir neteko ausies. Greit jis pasigamino sau ausies protezą iš perregimo plastiko ir nuo to laiko mėgstamu lenktynininko užsiėmimu tapo prie žmonių nusiiminėti nuo galvos tą prietaisą ir kruopščiai suvynioti į celofaninį maišelį.
Žuvų kvapo kvepalai
Didysis mistifikatorius Salvadoras Dali labai mėgo palepinti savo mylimąją Galą kvepalais, pagamintais iš žuvų gleivių ir mėšlo. Juos naudojo pats, Galai atiteko garbė tai uostyti. Bet daugiausia legendų susilaukė maestro ūsai. Kaip pasakojo jo meilužė, senstantis menininkas niekuomet neišeidavo iš savo miegamojo rytais, kol nesutepdavo jų storu rašalo ir vaško sluoksniu, kad ūsų galiukai styrotų į viršų. Bučiuodamas mylimąją jis mėgavosi žiūrėdamas, kaip nuo jo ūsų ant merginos veido lieka juodos žymės.
Badausiu, kol galą gausiu
Galiausiai prisiminkime tai, kad badavimas dėl grožio – toli gražu ne šių laikų išradimas. XIX amžiaus viduryje Europoje paplito tikra epidemija ligos, kurią dabar priimta vadinti anoreksija. Ir nors tuometinis grožio idealas skyrėsi nuo dabartinio, didžiulį populiarumą Paryžiuje buvo pelniusi tokia madam Adetė de Lizjė – kurtizanė, svėrusi 33 kilogramus.
Kalbama, kad prieš audienciją kiekvienas klientas gaudavo griežtas instrukcijas, ką galima daryti su trapia dama, o ko ne. Pagal pasakojimus ji atrodė kaip miniatiūrinis skeletas, aptrauktas pilkai žalsvos spalvos sausa oda. Tokią savo būklę de Lizjė palaikė sąmoningai, badaudama savaitėmis ir mėnesiais. Ji buvo užtikrinta, kad „egzotiškas grožis“ leis jai uždirbti daug pinigų. Bet laimė truko neilgai ir mergina mirė būdama dvidešimt septynerių.
Kaip matome, grožio ir originalumo troškimas neapsiriboja nekenksmingomis kvailystėmis, bet gali baigtis ir mirtimi.
