Ko galima išmokti


Punktuali kaip vakarietė, bendraujanti šiltai kaip rytietė. Ketverius metus vakarais sėdėjo TV ekrane "Dviračio šou" laidoje ir išraiškingai pranešinėjo linksmas naujienas su humoristu ir ekonomikos mokslų daktaru Vytautu Šerėnu. Tačiau per ilgai užsisėdėjus ant dviračio galima pavėluoti į savo traukinį. Transporto priemones sveika pakeisti.

"Kam pasakau, kad nebedirbsiu "Dviračio šou", išplečia akis. Ko čia stebėtis? Tai natūralu. Po pirmo laidos sezono gali pasirodyti nereikalinga. Aš dirbau ketverius metus. Tai daug. Esu profesionali aktorė, o Lietuvoje dabar tiek daug serialų", - sako K.Savickytė-Damanskienė.

Tuo metu po Sereikiškių parko balas smagiai nardo dvi jos dukros - dvynukės Justina ir Gabija. Jos irgi aktorės, nors dar ne profesionalės - "Tele bim-bam" ekspertės ir būsimos pirmaklasės. Viena jų (atskirk, kuri, kai abi vienodos) apyrankei šleptelėjus į balą be nusivylimo išsitraukia ją ir gražiai įneria ranką. Šypsosi.

"Mama viską pasakys, ji žino", - rimtai dėsto apie būsimus mokslus. Testus jau išlaikė - tobulai. Rašomieji stalai užsakyti, kuprinės - bus. Nors šiek tiek nerimauja, kokia ta mokykla ir mokslai. Tačiau nerimas - geras dalykas. Priešingas abejingumui.

Kristinai šis taip pat ne draugas. Nors geras žmogus - ne profesija, bet būna taip, kad ir jis ją turi. Aktorei užteko išgirsti, kad kolegė rengiasi duoti kraujo, tą pačią akimirką paklausė, kur ir ji tai galėtų padaryti.

"Norėjau padėti onkologiniams ligoniams. Žinau, kad mano kraujas bus panaudotas persodinant kaulų čiulpus. Galbūt padės, o gal jau padėjo? Labai norėčiau, kad taip būtų", - ramiai sako Kristina, neturėdama minties tuo girtis.

Jai įprasta mąstyti - padėk, jeigu gali. Kas to išmokė? Tėvai.

Nuo likimo nepabėgsi

Kristinos šeima niekada nesureikšmino to, kad mama - aktorė. Tėvai jai linkėjo būti kuo toliau nuo aktorystės. Todėl, kad jie abu - aktoriai, gyvenantys Klaipėdoje. Mama aktorė Elena Savukynaitė dėsto pantomimą, tėtis aktorius Edgaras Savickis šiuo metu gydosi po operacijos. Kristina jau lyg ir buvo pateisinusi jų viltis, tvarkingai įstojo į Klaipėdos krikščionišką kolegiją studijuoti vadybos. Tačiau po dvejų metų visa tai paliko.

Baigė aktorystės studijas, nusifilmavo seriale "Viltys ir vilionės", kino filmuose "Elzė iš Gilijos", "Getas", vaidino Oskaro Koršunovo teatre, pagimdė dvynukes Justiną ir Gabiją. Ir ištarė: "Man labai gerai sekasi!"

- Pakartojote tėvų istoriją?

Jeigu kalbame apie aktorystę - taip. Tėtis studijavo fiziką, matematiką, laisvalaikiu vaidino pantomimos teatre. Tačiau vėliau tapo aktoriumi. Mama iš karto nusprendė tapti profesionalia aktore. Kai baigiau vidurinę mokyklą, buvau dar nesubrendusi sau ir kitiems pasakyti, kad iš tikrųjų noriu būti aktorė. Dveji metai padėjo apsispręsti. Įstojau į Muzikos ir teatro akademiją, baigiau aktorystės studijų magistrantūrą.

- Kaip vadintumėte tokius staigius posūkius - nuo vadybos į sceną?

Tai pašaukimas. Jam ir pasiduodi. Kai buvau mokinė, tėvai visaip bandė įtikinėti, kiek gerų profesijų yra be šios. Aš buvau geras vaikas ir klausiau jų. Patikėjau. Tačiau vieną dieną atėjo supratimas, kad noriu būti aktore ir niekuo daugiau. Mano tėtis - latvis. Su mama jis susipažino, galima sakyti, scenoje. Su pantomimos grupe atvyko į Kauną vaidinti. O ten tuo metu dirbo latvių režisierius Modris Tenisonas, mano mama pas jį vaidino.

Tėtis įsimylėjo taip stipriai, kad paliko savo Latviją, atvyko gyventi į Lietuvą ir įstojo mokytis režisūros. Nes mama tuomet buvo profesionali aktorė, o jis - mėgėjas. Jie susituokė, gimė brolis Henrikas, aš, brolis Edgaras, kuris prieš aštuonerius metus žuvo. Henrikas bandė stoti į Dailės institutą, bet, kaip jau atsitinka mūsų šeimoje, baigė aktorystės studijas. Šiandien jis - Kauno dramos ir kitų teatrų aktorius. Edgaras buvo operatorius. Mes visi lyg ir stengėmės išvengti scenos, tačiau joje atsidūrėme.

- Jūsų tėtis E.Savickis, pamenu, vaidino smagiame vaikystės laikų filme "Seklio Kalio nuotykiai" policininką. Jis jums žavingas aktorius?

Na taip. Vaidmenys jam tokie tekdavo, sakyčiau, rimti. Tačiau man jis žavus. Nors pagrindinių vaidmenų neatlikdavo - epizodinius: policininkas, užsienietis, paštininkas. Bet jo vaidmenys labai įsimena žiūrovams. Režisieriaus Algimanto Puipos filme "Dievų miškas" tėtis vaidino paštininką. Tai filmo prodiuseris Robertas Urbonas man pasakojo, kad žmonės net užsienyje, kai rodo festivaliuose šį filmą, kalba apie tėčio vaidmenį. Šią vasarą jis rimtai sirgo. Džiaugiuosi, kad dabar sveiksta.

- Jūs dukroms Justinai ir Gabijai apie sceną ir aktorystę jau ką nors pasakojote, o gal net mokote?

Mes su vyru elgiamės taip, lyg aktorystė būtų tokia pat kaip ir visos kitos profesijos. Nesureikšminome to, kad jų mama vedė "Dviračio šou" per televiziją. Tai kasdienybė. Nenorime, kad jos jaustųsi išskirtinės. Be to, kai laida buvo rodoma vėlokai, mes jas guldydavome į lovas.

Įprasta manyti, kad aktorius - tai šiek tiek antgamtiška profesija. Jis lipa ant scenos, kad būtų aukštesnis, kad jį matytų. Jis netyli kaip batsiuvys ar bitininkas. Jis pasako labai svarbų žodį. Jaučiatės tokia guru?

Žmonės supoetina aktoriaus darbą. Mano manymu, jis paprastas. Na tai kas, kad tu turi išversti žarnas ir verkti, juoktis, kai to nesinori daryti? Bet tai - darbas. Inžinierius pastato tiltą, juo važiuoja daug mašinų ir jis nesugriūva. Man tai šiek tiek antgamtiška. Nes nežinau, kaip tai padaryti. Tačiau aš žinau, kaip sukurti personažą. Inžinierius dirba su skaičiais, brėžiniais, matavimo vienetais, o aktorius su savo vidumi. Mano darbo priemonės - emocijos, kūnas, balsas.

Paklauskite bet kurio aktoriaus, ir jis pasakys, kad gali juoktis, kai norsi verkti, gali verkti, kai širdyje linksma. Tai ištreniruojami dalykai.

- Tuomet aktorius pavojingas žmogus. Nežinai, ką mąsto, gali apsimesti ir suvaidinti ką tik nori. Kaip gyvenime juo tikėti?

Kiekvieno reikalas, ar profesinius dalykus naudoja gyvenime. Jeigu naudoja - aktorius gali būti pavojingas. Aš esu aktorė, bet esu ir žmogus. Po darbo gyvenu savo gyvenimą, ne personažo. Kai filmavausi seriale "Viltys ir vilionės", aktorė Eglė Gabrėnaitė pasakė: "Kristina, bėk nuo to vyro, kuris pasakys, kad tu vaidini jausmus." Po darbo aš būnu Kristina, ne aktorė, ir mano jausmai nesuvaidinti.

- Turbūt tai raktinis atsakymas į klausimą: aktorystė - profesija ar gyvenimo būdas?

Man tai tik profesija. Galvoju, kad taip mano ir mano tėvai. Sprendžiu iš to, kaip jie elgiasi. Nes mūsų šeimoje ne aktorystė buvo svarbiausia. Tėvai galėjo neturėti trijų vaikų ir laisvi daryti karjerą. Tačiau jiems svarbiausia buvo vaikai. Šį požiūrį išsiugdžiau ir aš.

Nors mano šeimos modelis - kitoks. Iš vaikystės pamenu, kad mano tėvai atvirai vienas kitam nerodydavo jausmų. O mums su vyru nesvetima apsikabinti, pasibučiuoti. Natūraliai. Ir pastebime, kad mūsų mergaitėms tai žiauriai patinka!

Gerų pasikeitimų mėnuo

Rugpjūtis - paskutinis vasaros mėnuo. Jis jau kvepia obuoliais ir rudeniu, atostogos baigiasi. Tačiau jis Kristinai žada dar šį tą naujo. Į Vilnių gyventi ruošiasi atvykti jos tėvai.

"Mama sulaukė pasiūlymo dėstyti pantomimą Muzikos ir teatro akademijoje. Jie parduos Klaipėdoje butą ir apsigyvens čia. Man taip bus gera, labai laukiu. Seneliai su Gabija ir Justina galės matytis daug dažniau. Mums visiems tai svarbu", - sako Kristina, kuriai niekada nekilo klausimas, ką rinktis: vaikus ar karjerą.

Teigiamas atsakymas - pirmas variantas. Tuomet karjera pati nukrinta į rankas. Kaip prizas už sveiką požiūrį į gyvenimą. Iš dangaus ar iš po darbo stalo - nesvarbu. Abu keliai tiesūs, aiškūs ir padorūs.

Šaltinis
"Lietuvos žinių" žurnalas "Gyvenimas gražus"