Loftai greitai išpopuliarėjo ir Europoje. Lietuvoje šis reiškinys gerokai pavėlavęs. Tačiau ne toks naujas, kaip gali pasirodyti, – jis jau turi maždaug dešimties metų istoriją.
Niujorko loftai ir lietuviai
„Gyvendamas vadinamajame lofte Niujorke visai kitaip jautiesi“, – Niujorke, Manhetene, garsiajame Soho kvartale buvusį savo būstą prisiminė vilnietis, buvęs finansų ministras Vytautas Dudėnas.
Ši Niujorko vieta ir buvo loftų sąjūdžio pradžia. 1980 m. atsikėlęs į Niujorką V. Dudėnas ėmė dairytis nuosavo kampo.
„Niujorke labai brangi erdvė, todėl butai nedideli. Man norėjosi didesnio laisvės pojūčio, todėl pirkau apie 140 kv. metrų loftą“, – pasakojo V. Dudėnas. Gyvenimą jame su šypsena prisimena ir jo žmona Eglė: „Mano tetulė, užsukusi į svečius, išrėžė, kad bus visai gražu, kai bus pastatytos sienos.“
Žinoma, Dudėnai savo būste sienų nestatė. Patalpa buvo suskirstyta į atskiras zonas: virtuvės, svetainės, darbo ir poilsio. Miegamąjį teskyrė nedidelė širma. Šis loftas nebuvo įsigytas pigiai, nes Soho tokie butai buvo populiarūs, juose gyventa jau apie du dešimtmečius.
V. Dudėno butas buvo įrengtas sename, XIX a. pabaigos pastate, kuriame kažkada veikė kartono dėžučių fabrikas. Jis nebuvo pirmasis šio būsto šeimininkas. Žmonės, pardavę šį būstą, didžiavosi, kad savo rankomis nuvalė raudonų plytų sieną, mat ankstesni gyventojai ją buvo nudažę. Ne tik plytų sienos buvo išskirtinė interjero dalis. Būstą puošė senos baltos pušies sijos. Didelė Dudėnų namų erdvė labai tiko lietuviškiems vakarėliams ir pasisėdėjimams.
Soho kvartalas garsėjo kaip avangardinis menininkų rajonas. Čia gyveno ir kūrė ne tik vienas vadinamųjų loftų iniciatorių architektas, dizaineris, meno judėjimo Fluxus pradininkas Jurgis Mačiūnas, bet ir jo bičiulis, gyvoji legenda Jonas Mekas. Tačiau tuo metu, kai V. Dudėnas įsikūrė Soho būste, vadinamajame lofte, šiame rajone bohemos gyvenimas ėmė slopti.
„Pašto dėžutė 555“ – ypač geidžiama
„Vilniuje buvome vieni pirmųjų, prieš dešimt metų įsigiję 500 kv. metrų gamyklos patalpų. Už vieną kv. metrą mokėjome pigiai, apie 400 litų. Įkurtuvės buvo įspūdingos. Surengėme prašmatnų pokylį. Susirinkę pramogų pasaulio atstovai stebėjosi, kaip tokioje nykioje aplinkoje sukūrėme įdomią, neįprastą, modernią erdvę“, – prisiminė reklamos bendrovės „Idée fixe“ direktorius Evaldas Kubilius.
Šiandien „Idée fixe“ interjeras jau nedaro tokio pritrenkiančio įspūdžio kaip anuomet, tačiau nėra pasenęs. Jį gal reikėtų tik atnaujinti.
Tuomet beprotiška idėja įsikurti gamykloje – šiuo metu daugeliui išsvajota siekiamybė. Šalia sostinės centro, T. Ševčenkos gatvėje esančioje buvusioje radiotechnikos matavimo prietaisų gamykloje, kur prieš dešimtmetį įsikūrė „Idée fixe“, laisvų patalpų beveik nebeliko.
Sovietmečiu gamykla dirbo karinei pramonei ir buvo visiškai uždara, vadinama „pašto dėžute 555“, o populiariai – „petiorka“. Jai vadovavęs toks Oktiabris Burdenka, vienas aktyviausių nepriklausomybės priešų, įmonę liūdnai išgarsino prosovietine veikla. Čia veikė visas sovietų poligonas – arši „Jedinstvos“ organizacija. Tačiau tai tik istorijos ženklai ir primiršta, regis, beveik šimtametė praeitis.
Buvusi gamykla išgyvena konversijos metą. Didelėje jos dalyje įsikūrė ne tik viešbutis, biurai, parduotuvės, bet ir daugybė vadinamųjų loftų, net garsusis gėjų klubas „Men’s Factory“.
Kai kurias patalpas privatizavę ne vienas, o dešimtys asmenų, ir tik todėl jie dar neįgijo šiuolaikiškos paskirties ir vaizdo.
Su motociklu tiesiai į butą
E. Kubilius gerokai nustebina patvirtinęs, kad šiuo metu gamykloje esančiuose vadinamuosiuose loftuose įsikūrę net apie šimtas meno ir kultūros žmonių – dailininkų, architektų, fotografų, dizainerių, kultūros veikėjų. Daugelis čia gyvena ar turi kūrybines dirbtuves jau ne vienerius metus, bet netrūksta ir besikuriančių.
Statybų įkarštis ir „Idée fixe“ kaimynystėje – priešais esančiose patalpose. Prieš pusmetį E. Kubilius kartu su žinomais aštuoniais kultūros žmonėmis iš vieno asmens nupirko apie 1 tūkst. kv. metrų ploto. Tai – ambicingas savotiškos menininkų komunos projektas.
„Bus įrengtos kūrybinės dirbtuvės, kuriose dauguma jų savininkų ir gyvens. Norime savaip paneigti principą, kad lietuvis lietuviui – priešas. Vadinamųjų loftų smagumas tas, kad susiburia grupė bendraminčių, to paties mentaliteto žmonių. Buvo pretenduojančių ir kitų sričių žmonių, bet jiems tiesiog buvo atsakyta. Kaimynystėje gyvenantys turi jausti savo gyvenimo būdo ir veiklos bendrumą“, – pasakojo šio projekto vykdytojas E. Kubilius.
Jo nuomone, įrengiami būstai bus pavyzdiniai. Kiekvienas iš šios bendrijos narių turės beveik 5 metrų aukščio 150 kv. metrų erdvę. Ploto dar padaugės, įrengus antrąjį aukštą. Vidutiniškai įrengto vadinamojo lofto kvadratinis metras savininkui kainuos apie 4 tūkst. litų. Tai palyginti nedidelė suma, nes kartu atliekami statybų darbai kainuoja mažiau nei kiekvienam savininkui samdant darbininkus atskirai. Kaina tampa visai maža, jei turėsime galvoje, kiek ploto įsigyji beveik sostinės centre.
Maža to, šių būstų gyventojai turės bendrą erdvią salę, kurioje nuolat vyks kultūros renginiai ir meno akcijos. Tikimasi, kad 2009-aisiais čia vyks ir Lietuvos tūkstantmečio renginiai.
„Į šiuos menininkų namus bus galima įvažiuoti motociklu, motoroleriu ar nedidele mašina. Į trečiąjį aukštą kelia krovininis liftas, kuriuo dabar naudojasi statybininkai“, – šia idėja įlipęs į sovietmetį menantį liftą žavėjosi E. Kubilius.
„Idée fixe“ vadovas T. Ševčenkos gatvės vadinamųjų loftų kvartalą mato kaip alternatyvą sostinės senamiesčiui. E. Kubilius sako, kad čia gyvenantys žmonės jau formuoja naują meno erdvę. Galbūt čia bus lietuviškasis Soho kvartalas?
Įstatymai velkasi iš paskos
E. Kubilius apgailestauja, kad įstatymai niekaip nesuspėja su sparčiai kintančiu gyvenimu. Loftų sąjūdį apkartina ir stabdo biurokratiniai keblumai. Nėra paprasta gamybinės paskirties pastatus pakeisti į kūrybines dirbtuves. To reikia dėl nemažų mokesčių, kuriuos reikia mokėti už gamybinės paskirties patalpas. Su šia problema teko ir tenka susidurti visiems T. Ševčenkos „pašto dėžutės 555“ gyventojams.
Kaip slogų sapną kūrimosi metą gamykloje prisimena ir klubo „Men’s Factory“ vadovas Aleksejus Terentjevas.
„Klubo patalpas prieš šešerius metus įsigijome bankrutuojančioje, bet dar šiek tiek dirbančioje gamykloje. Paprastiems darbininkams buvo nesuvokiama, kad esu dalies patalpų savininkas, manęs čia net neįleisdavo. Prireikė net dvejų metų, kol klubas galėjo įsikurti“, – sakė A. Terentjevas.
Klubo vadovas taip pat neatsispyrė atvirų erdvių, laisvės pojūčio traukai ir nutarė pats čia įsikurti. A. Terentjevo būstas bus erdvus – jis užima apie 250 kv. metrų. Šiuo metu jame taip pat vyksta statybų darbai.
„Turiu butą sostinės centre, bet jis man nemielas. Ši vieta mane labiau traukia. Svarbu, kad čia pat mano verslas, kurį būtina nuolat kontroliuoti. Į darbą nereikės važiuoti, nes keli žingsniai nueiti. Kita šio pasirinkimo priežastis – pas mane nuolat vieši daug žmonių, todėl ir man, ir jiems reikia erdvės. Tikiuosi įkurtuvių per Naujuosius metus“, – tvirtino inžinieriaus išsilavinimą turintis A. Terentjevas, savo ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu Rusijoje dirbęs panašioje, su atomine energetika susijusioje „pašto dėžutėje“.
Investicija į naują kokybę
To paties pastato, kuriame kuriasi menininkų bendrija, antrajame aukšte įkurtuvėms jau ruošiasi žinomas menininkas ir žurnalistas Vaidotas Žukas su žmona Aukse. Apie 500 kv. metrų buvusios gamyklos ploto prieš metus jis nusipirko su savo kolege. Šiandien menininkas neslepia, kad tai buvo apdairi ir įžvalgi investicija į kitokią gyvenimo kokybę.
„Ne savo vaisius skinu. Tai mano žmonos Auksės sumanymas. Ji visada kupina permainų idėjų. Aš tik įgyvendinu tas idėjas“, – kuklinosi kultūros elito atstovas.
Dailininkas sako, kad šį pirkinį pasiūlė pats gyvenimas. Didelei šeimai, kurioje šeši vaikai, tapo ankšta ir vadinamajame Mokslininkų name esančiame dideliame bute su galerija. Be to, suaugusiems vaikams jau reikia kurtis atskirai.
V. Žuko naujieji namai erdvūs – užima 350 kv. metrų. Juose bus atskiri kambariai trims suaugusiems vaikams – Pranciškui, Veronikai ir Marijai – ir dailininko studija. Beje, joje menininkas įsikūrė pirmiausia, dar pernai, vos pradėjus dirbti statybininkams. Vyriausioji dailininko dukra Milda su vyru Tomu ir trimis vaikais gyvena atskirai.
„Mūsų šeima nenori išsilakstyti kas sau. Vaikai mėgsta būti prie mūsų, namuose noriai lankosi ir jų draugai. Pamenu, mes eidavome iš namų, o mūsų vaikai atvirkščiai – prie savo šeimos židinio šliejasi“, – pastebėjo menininkas.
Reikia griauti, kad kurtum
V. Žukas užsimojęs iš esmės keisti savo buitį, gal net ir gyvenimo stilių. Menininko šeima parduos savo erdvų būstą Mokslininkų name ir su mokyklą lankančiais paaugliais Benediktu ir Teodoru kelsis į butą Žvėryne. Vadinamajame lofte T. Ševčenkos gatvėje – jo kūrybos erdvės.
„Netroškau kraustytis į užmiestį, nes tektų gaišti laiką norint pasiekti miestą. Be to, jau turime dvi sodybas. Todėl toks būstas bemaž miesto centre mano šeimai puikiai tiko. Čia turiu ne tik šviesią studiją dirbti, bet ir patalpas gausiam archyvui. Ligi šiol mano darbų beveik nepadoriai prikišti Mokslininkų namo rūsiai – sovietinės slėptuvės. Juos per vandentiekio avariją net yra tekę gelbėti nuo sunykimo“, – pasakojo menininkas naujoje, beveik įrengtoje studijoje, kurios sienas ramsto jau nemažai naujų tapybos drobių.
Revoliucinės gyvenimo permainos nė kiek netrikdo menininko prigimties. Tai jam visiškai įprasta, nes yra tekę įrengti ne vienus namus. Pasak V. Žuko, nauja gyvenimo aplinka – tai kūrybinis procesas, kuris padeda atsinaujinti panašiai kaip pakeitus darbą, kūrybos ciklą ar meno žanrą.
„Maždaug kas septyneri metai ką nors iš esmės keičiame. Darome kapitalinį remontą, perkame sodybą, atnaujiname apšvietimą ar grindų dangą. Dabar – vadinamieji loftai. Man atrodo, žmogui įdomiau gyventi, kai atsiranda permainų. Čia reikia šiek tiek žaidimo. Net Amerikos milijonieriai sako, jog privalu pačiam sugriauti rutiną, kad vėl kurtum ką nors nauja. Arba net dirbtinai sukurti situaciją, kad tave išmestų iš darbo ir siektum radikalių permainų“, – filosofiškai svarstė V. Žukas.
Puošia ir senos dušo plytelės
Dalį antrojo „pašto dėžutės 555“ aukšto V. Žukas įsigijo prieš metus. Tuomet už kvadratinį metrą ploto mokėjo 1 700 litų. Per tą laiką loftų poreikis taip išaugo, kad kaina pakilo du kartus. Dailininkas sako, kad į vieną kvadratinį metrą naujojo savo būsto jis investavo dar apie 1 tūkst. litų. Atrodytų, labai mažai?
„Tai dėl to, kad be galo stebindami statybininkus atsisakėme įprastų standartų – lubų šlifavimo, sienų glaistymo, brangių dažų. Grubesnė faktūra tik pabrėžia tokio būsto savitumą. Daug ką dažėme baltais, nebrangiais, bet jau anksčiau išbandytais ekologiškais dažais. Pasirinkome autonominį ir taupų šildymą“, – pastebėjo praktiškus ir pamatuotus sprendimus pasirenkantis menininkas.
V. Žukas patalpoms šildyti pasirinko skandinavišką elektrinį siurblį. Jo galia apskaičiuota 100 kv. metrų – to visiškai pakanka vienam vadinamajam loftui. Vasarą toks siurblys veikia kaip kondicionierius, o šaltuoju metu iki 20 laipsnių prišildo patalpas.
Kiekviename lofte įrengtas ir antras aukštas, padidinęs patalpos plotą maždaug trečdaliu. Kaip jį įrengti, V. Žukas sugalvojo drauge su scenografe žmona.
„Nesame architektai, tačiau būtent iš architektų sulaukėme gerų vertinimų, nors mūsų būste nėra prabangos ar ko nors ypatinga. Pirmiausia žiūrėjome, kad būtų praktiška“, – tikino įkurtuvių rūpesčiais gyvenantis būsto šeimininkas.
Tačiau menininko būstas iš tikrųjų išskirtinis, nes jame įgyvendinti ne tik praktiški, bet ir kūrybiški sumanymai. Metalinių kolonų, laikančių antrojo aukšto konstrukciją, paviršius atrodo prabangiai, nes apklijuotas neįprastomis keramikos plytelėmis. Sunku patikėti, kad šios neglazūruotos plytelės – ne naujausias interjero mados klyksmas, jos surinktos iš sovietinės gamyklos dušo. Būtent buvusiame duše įrengta dailininko studija. Kai kurias kolonas ir sienas puošia paties V. Žuko keramikos darbų fragmentai.
„Pritaikiau kai kuriuos susprogusius, įtrūkusius keramikos dirbinius – išpjoviau ir suklijavau geresnes jų dalis. Vietom jie atrodo kaip indėniški totemai“, – pastebėjo dailininkas.
Vengdamas monotonijos dideliame būste V. Žukas rinkosi skirtingas keramikos plyteles vonių kambariams ir vis kitokią grindų dangą. Atskirose patalpose grindys išklotos ąžuoliniu, beržiniu parketu, kokybiška laminuota danga. O studijoje, kur menininkas mėgsta „taškytis“ dažais, grindys suklotos iš keraminių plytelių.
Apie 70 kv. metrų dailininko studijos stilius santūrus, bet šiltas. Galbūt tai būdinga daugeliui lietuviškų loftų? Sienose įmūryta ne tik keramikos darbų fragmentų, bet ir senų, iš kaimo atsivežtų raudonų plytų. Šios dirbtuvės su antruoju aukštu, darbo kambariu bei archyvo palėpe turi dar vieną ypatumą – atskirą įėjimą. Iškirtęs sienoje duris dailininkas naudojasi palei sieną esančiais avarinio išėjimo metaliniais laipteliais. V. Žukas pagalvoja ir apie terasą, kurią būtų galima įrengti prie šių laiptų.
Dirbtuvių interjerą netrukus papuoš raudona prašmatni kiniška spinta, stovi dar nebaigta atnaujinti kaimiška indauja. „Gal tiks medui laikyti?“ – juokauja studijos šeimininkas.
Per pusmetį bemaž baigęs įrengti didelį būstą V. Žukas patyrė nemažai keblumų, kurių, matyt, neišvengia visi, apsigyvenę naujajame vadinamųjų loftų kvartale. Daugelio komunikacijų įvadai ir mazgai yra skirtingų savininkų rankose. Tad sunku sutarti, kaip prie jų prisijungti ar prieiti.
Ramybės oazė didmiestyje
T. Ševčenkos gatvės „pašto dėžutės 555“ būstai kūrėsi stichiškai. Todėl čia įsikūrusieji susiduria su daugybe buitį apkartinančių tvarkymosi problemų. Dėl to galvos neskauda bene vienintelio Lietuvoje oficialiai įteisinto vadinamųjų loftų namo, pavadinto „Sapiegos dominija“, gyventojams. Namas yra sostinės Antakalnio rajone, buvusio Sapiegų dvaro teritorijoje.
Prieš kelerius metus buvusiose kareivinėse buvo įrengti 93 butai, kai kurie iš jų – loftai. Prieš trejus metus čia būstą pasirinko rinkodaros specialistai Gintarė Čeponytė ir jos gyvenimo draugas Šarūnas Remeika.
Jauni žmonės tuomet būstui skirti galėjo daugiausia 100 tūkst. litų sumą, todėl pasirinko nedidelį 27 kv. metrų ploto butą. 4,5 metro aukščio patalpą pora pirko su daline apdaila.
„Butas mažas, bet jis yra ypatingoje vietoje. Namą supa barokinis parkas, netoliese – Sapiegų rūmai, Trinitorių vienuolynas. Kai čia apsilankiau pirmą kartą, krito spalvingi lapai, stebino nepaprasta tyla ir ramybė“, – pasakojo G. Čeponytė.
Vertinga istorinė aplinka ir šiuolaikiškas gyvenimas ramioje, prestižinėje Vilniaus vietoje – išskirtiniai „Sapiegos dominijos“ bruožai. Šarūnas prisipažino, kad pasirinkimą lėmė ne tik kaina, bet ir vadinamojo lofto idėja. Gintarė pridūrė, jog prireikė atkaklumo, kad bute būtų išsaugoti originalūs seno pastato ženklai. Būstus pardavinėjusi bendrovė sutartyje buvo įsipareigojusi restauruoti lubas, tačiau pažado neištesėjo. Jos atstovai tikino, kad to padaryti neįmanoma ir siūlė lubas dengti gipskartoniu. Tačiau jaunai porai padėjo būstą įrenginėję darbininkai.
Vienintelis dalykas, dėl kurio nėra patenkinti būsto savininkai, – nelabai patogūs metaliniai laiptai į antrąjį aukštą, kur įrengtas kuklus miegamasis. Tačiau tokioje mažoje erdvėje sunku rasti geriausią variantą.
Kai kurie poros kaimynai, taupydami vietą, įsirengė didesnius antruosius aukštus, tačiau toks sprendimas turi trūkumų. Š. Remeikos nuomone, dėl to būste būna mažiau erdvės, šviesos ir jis praranda savo išskirtinumą.
„Namo gyventojai susibūrę ne tik į bendriją, bet ir į pilietišką bendruomenę. Ji aktyviai veikia siekdama išsaugoti Sapiegų rūmus, kitus čia esančius paveldo objektus“, – dalijosi gyvenimo „Sapiegos dominijoje“ ypatumais G. Čeponytė.
Paklausą riboja menka pasiūla
Ar lengva sostinėje, jau nekalbant apie kitus šalies didžiuosius miestus, įsigyti vadinamąjį loftą?
„Susidomėjimas loftais milžiniškas, tačiau pasiūla menka. Šiuo metu parduodame du atskirus objektus. Jie gamybos paskirties, su dar nesutvarkytomis bendro naudojimo patalpomis, kurių kaina nemaža – apie 5 tūkst. litų už kv. metrą“, – tvirtino nekilnojamojo turto bendrovės „Ober-Haus“ Gyvenamojo departamento vadovas Remigijus Pleteras.
Nekilnojamojo turto specialisto nuomone, Vilniuje vadinamųjų loftų paklausos laukia gera ateitis, bet rinką riboja kelios priežastys. R. Pleteras teigia, kad vadinamasis loftas turi atitikti šiuos svarbiausius kriterijus: tai buvusios gamybinės patalpos geroje miesto vietoje, palyginti nedidelė kaina, už kurią galima įsigyti didelį plotą būstui.
„Ober-Haus“ atstovas įsitikinęs, kad gamyklų ir fabrikų, tinkamų vadinamiesiems loftams, Vilniuje paieškojus galima surasti. Be to, jų atsiras, kai įsisiūbuos jau prasidėjęs pramonės objektų traukimasis į užmiestį.
„Investuotojui vadinamieji loftai nėra pats patraukliausias pasirinkimas. Jam rūpi finansinė išraiška ir jam galvos neskauda, kad daugybė menininkų norėtų loftų. Verslininkui gal pelningiau vietoj jų įrengti aukštos klasės biurų“, – realią padėtį piešė R. Pleteras.
