“Spuoguota kiaule!” — spygtelėjo viena studentė ir šliūkštelėjo kitai verdančio vandens ant krūtinės. Tada atsivėdėjusi dar trenkė puodeliu per galvą ir ramiai išėjo. Policininkai įtaria, kad skriaudėja keletą mėnesių žodžiais terorizavo bendrakursę, o vieną dieną, kai nuotaika buvo itin prasta, ryžosi ją pamokyti bendrabučio virtuvėje. Pikčiurna devyniolikmetei nuplikė krūtį ir sumušė pakaušį. O paskui pripažino, kad smūgis į galvą buvo ne toks skausmingas nei nuolatinis užgauliojimas.

Šiais laikais nieko nebestebina, kad mokykloje viena kitą žodžiais terorizuoja paauglės, tačiau nepasitenkinimą tulžingais metodais pradėjo reikšti ir vis daugiau vyresnio amžiaus merginų. Psichologų nuomone, naują žiauraus elgesio bangą kelia privilegijuotos merginos. Joms gerokai per dvidešimt.

Jos augo įsitikinusios, kad nusipelno tik geriausių dalykų ir visada, nors ir kas nutiktų, yra teisios. Jų tėvai, trokšdami joms geriausios kloties, parūpina visko: pradedant puikiais drabužiais, naujais automobiliais, atostogomis užsienyje ir baigiant parankiu statusu. Deja, sukdami galvą dėl materialinės gerovės, tėveliai pamiršo dukroms paaiškinti atsakomybės ir etiketo sąvokas. Todėl aplinkybėms pakrypus nepageidaujama linkme, išlepusios mergužėlės griebiasi agresyvumo. Juk jos pratusios gauti viską!

Aplink — tik niekingi padarai

Atsiversk bulvarinį laikraštį arba įsijunk TV. Neprireiks nė kelių minučių, kad rastum ar išgirstum istoriją apie blogo elgesio mergaites. Žiūrėdama TV realybės šou išgyveni daugiau intrigų nei meksikietiškame seriale. O ledo ritulininkų peštynės nublanksta prieš kelias dešimtis nuotakų, kovojančių dėl milijonieriaus viengungio palankumo.

“Tokios jaudinamos TV laidos labai populiarios tarp merginų, o šou herojų bjaurus elgesys kasdien bado žiūrovams akis ir... palieka įspūdį. Prieš kamerą įžūliai darkosi visokios a la žvaigždės ir neatrodo, kad jos dėl to patirtų kokių nors nepatogumų. Priešingai, apie jas rašoma atlaidžiai”, — pastebi psichologė Danutė Mickevičienė.

Žvaigždėms leidžiama daug. Toleruojamas net jų žiaurumas. Štai manekenė Naomi Campbell pagalbininkei mobiliuoju telefonu prakirto pakaušį: pasirodo, toji ne taip išlygino jos džinsus!

Podiumų gražuolė negailestinga ir konkurentams: ji gali paslėpti šios batelius, įgnybti jai į šlaunį (kad liktų kraujosruva) arba išvesti ją iš pusiausvyros keiksmažodžiais. Naomi dėl bjauraus elgesio teko mokėti piniginę baudą, bet ir tie finansiniai nuostoliai buvo padengti, kai ji išleido marškinėlių seriją su užrašu: “Naomi man trenkė... ir man tai patiko”. Net nubausta viešųjų darbų gebėjo išspausti sau naudos.

O štai Holivude niekas nenori pyktis su Paris Hilton. Ši mergužėlė, neįleista į uždarą vakarą, pasistengia sužinoti, kas ir kodėl jos neįleido. Įsižeidusi pradeda plakti liežuviu nemalonėn patekusius žmones. Be skrupulų naktinio klubo savininko žmonai gali šnibžtelėti, kad jos vyras turi meilužę, o nekenčiamos merginos draugui sviesti, kad jo damos kelnaitės — per ryškios spalvos. Prieš kelionę į cypę Paris nenusiminė, kad jos laukia tokių pat furijų būrelis. Tik supratusi, jog greičiausiai negalės jų įveikti smūgiuodama “Prados” rankine, pasisamdė kovos menų meistrą — išmokti savigynos.

Kas skiria furiją, pagiežingą ir keršto trokštančią damą, nuo chuliganės? Pastarosios dažniausiai suvokia, kad elgiasi neteisėtai. Furijoms niekada neateitų į galvą kaltinti save. Jos augo visada būdamos teisios, už bjaurų elgesį joms buvo atleidžiama. Štai kodėl Kelly Osbourne bare į šonus stumdo žmones, o šie, atpažinę rokerio dukrelę, dažniau šypsosi nei priekaištauja. Juk Kelly — privilegijuota panelė. Beje, ir Madonnai jaunystėje buvo būdinga furijos bruožų. Ji šokdindavo trupės narius, kad šie blogai kilnoja kojas. “Judinkitės, vištos”, — trepsėdavo Madonna. Šokėjos paašarodavo tik jai nematant, nes žvaigždė verksnių nemėgsta iki šiol.

Realybės šou

Jeigu pakliuvai į furijų akiratį, pastebėsi, kad jų humoras truputį kitoks nei normalių merginų. Jos juokiasi ne iš linksmumo. Juoku jos stengiasi įžeisti kitą žmogų. Tarkim, tu su drauge krizeni iš nuobodos vaikino, pagiežingoji raitysis iš jo “nukvakusios mamos”.

Judvi su drauge pašaipiai dirsčiosite į neskoningą tetos rankinę, furija tyčiosis iš tos moters figūros. Kartais išdrįsti draugei priminti, kad ji klausosi pabodusių dainų? Piktavalės takto nepaiso — sukritikuoja tokią atsilikėlę tiesiai šviesiai ir pasiūlo prisiduoti į antikvariatą. Be to, būtent jos visada išpliurpia vakarėlių smulkmenas: kas su kuo ir kiek gėrė, išėjo ir miegojo.

“Kelios antrakursės įgriuvo į mano kambarį ir pradėjo kabinėtis. Išvariau jas lauk, — pasakoja studentė Iveta apie susidūrimą su bjauriomis merginomis. — Joms nepatiko, kad pagrasinau iškviesti bendrabučio komendantę. Pikčiurnos ilgai trynėsi koridoriuje. Išėjusi iš kambario paklausiau jų, kodėl nuolat užgaulioja mane. Viena jų spjovė man į veidą.”

Iveta mano, kad merginos norėjo izoliuoti ją nuo kurso draugų, o paskui manipuliuoti jos bejėgiškumu.

“Tokia agresija nepalieka randų, tačiau žalos padaro daugiau nei fizinės traumos. Ji žlugdo žmogaus pasitikėjimą savimi ir aplinkiniais”, — tvirtina psichologė D.Mickevičienė.

Ilgai manyta, jog merginos nuo mažumės yra taikesnės ir joms negresia patyčios. Tačiau kai kuriose Europos šalyse atliktos apklausos parodė, kad 30 proc. mokyklinio amžiaus merginų jaučia spaudimą būtent iš draugių. Vaikinai, beje, psichologiniu teroru skundėsi triskart mažiau.

Vienoms merginoms pikdžiugiški pokštai nusibosta nesulaukus trisdešimties, kitos nesikeičia net tapusios solidžiomis damomis. Keičiasi tik atakų objektai, bet ne veiklos metodai. Universitete jos terorizuoja drauges dėl aprangos, vėliau visą dėmesį skiria apkalboms, kurios sutuoktinis vairuoja prašmatnesnį automobilį, o vaikai gauna geresnį įvertinimą mokykloje. Jos lieka tokios pat piktavališkos, manipuliuojančios, trokštančios įgelti ar pažeminti kitą šeimą.

“Nuvežiau pirmokę dukrą į mokyklą. Koridoriuje sutikau buvusią bendraklasę, — prisimena Henrieta. — Su ja niekada nesutarėme, bet nejaugi tiek metų laikysi pyktį? Ji paprašė, kad pavėžėčiau namo. Sutikau. Prieš lipdama į automobilį specialiai nenusivalė nuo batų purvo. “Dabar prikiaulinsiu”, — švytėjo stebėdama mane. Visą kelią kritikavo mano gyvenimą: nuo vyro, dirbančio “atsilikusiame banke”, iki blogai stabdančio automobilio (“varge, juk tai — ne BMW”). Išlipusi trenkė automobilio durelėmis ir nepadėkojusi nuėjo.”

Kaip elgtis susidūrus su furija, kuriai tu ne prie širdies? Pirmiausia nesileisk, kad ji tave izoliuotų nuo kitų žmonių. Lik mandagi, neprovokuok jos. Bet ir nepataikauk, nes jos akyse atrodysi silpna. Neleisk jai meluoti, neva ji niekam nekenkia. Demaskuok visiems girdint. Ramiai paaiškink, kodėl, tavo manymu, ji peržengė mandagaus bendravimo ribas.

Net jei prie tavęs geranoriškai gretinasi merginos, kurių leksikonas prasideda ir baigiasi žodeliais žiurkė, kalė, šliundra, kekšė, šmara, — neprisileisk jų iš tolo. Taip, nepagarbūs žodžiai šiuolaikinėje popkultūroje virto meiliais kreipiniais, merginoms patinka vaidinti kietą draugiją. Bet ar tikrai malonu gauti iš draugės SMS: “Labas, šliundra, maunam į vakarėlį?” Sugalvok kuo daugiau dingsčių, kad tokios draugužės tave pamirštų.

Be lygybės ženklo

Beveik 50 proc. furijos tipo merginų nusižiūri agresijos taikinį biure. Ypač kai siekdamos karjeros, lieka autsaiderių linijoje. Nesėkmės priežasčių ieškoma murdant viena kitą.

“Geranoriška moteris linki savo kolegei karjeros iš širdies, o furijos nenori matyti nei kolegės, nei draugės, einančios to paties lygio ir atsakomybės pareigas. Sėkmė joms kelia pavydą ir paniką, todėl jos iš širdies apsimetinėja, — sako D.Mickevičienė. — Moterys tik neseniai tapo perspektyviomis žaidėjomis darbo jėgos rinkoje, nes veikia visiškai kitaip. Skirtingai nei vyrai, moterys priešininko nemuša ir nestumdo — jos pasistengia supinti situacijas iš smulkmenų ir po truputį naikinti varžovą.”

Pavyzdžiui, gali netyčia prasitarti bosui, kad vienai kolegei šiandien pagirios, o kita miega su bendradarbiu.

“Kolegė paprašė bičiulės apsimesti vadybininke ir pranešti man telefonu, kad rytoj dirbti pradėsime valanda vėliau, — prisimena Skirmantė vietinės furijos pokštą. — Patikėjau melu ir pavėlavau į darbą. Šefas atskaitė moralą. Įžūlioji kolegė stovėjo ir juokėsi. Man neramu ne dėl jos kvailų išdaigų, o dėl jaunesnių kolegių.

Merginos mato, kad viešos patyčios toleruojamos. Šefas neturi laiko spręsti moteriškų problemų ir liepia tvarkytis pačioms.”

Vienos firmos vyriausioji finansininkė COSMO prasitarė, kaip sutvarkė pora pagiežingų kolegių, bandžiusių ja manipuliuoti: “Kaišiodavo galvas į kabinetą ir pranešinėdavo naujienas apie darbuotojas. Atvirai pasakiau joms, jog paskalos nedomina. Dabar visos žino mano poziciją. Norėdamos įtikti stengiasi tiesiog gerai atlikti darbą”.

Pagiežinga kolegė nebūtinai raukysis žiūrėdama į veidą. Greičiausiai ji labai maloniai šypsosis, kol iš jos elgesio suprasi, kad tavimi pasinaudojo.

“Sugalvojau puikią idėją kompanijos reklamai. Buvau tokia patenkinta, kad neiškenčiau ir ja pasidalijau su kolege. Kol rengiausi prezentacijai, klastingoji kolegė supylė laišką bosui — pristatė mano idėją kaip savą”, — neslepia apmaudo Virginija.

Mergina bandė aiškintis per susirinkimą, kaltino kolegę, o ši sopulingai purtė galvą: “Aš nekalta”. Jeigu dirbi tarp panašių pasalūnių, patartina apie jas pasikalbėti su bosu asmeniškai ir, be abejonės, pateikti jam įrodymų.

Beje, skaudūs žodžiai nėra vienintelis furijų ginklas nusprendus įveikti konkurentę. Internetas padeda neįtikėtinai lengvai sugadinti kam nors reputaciją. Kandus anoniminis laiškas, kompromituojamos nuotraukos, pagiežingi komentarai siunčiami elektroniniu paštu, į MySpace puslapius arba mobilųjį telefoną. Senas priežodis “jei negali nieko džiugaus pasakyti, apskritai nekalbėk” neteko vertės.

Virtualioje erdvėje jis virto kitu: “Nereikia nieko gražaus sakyti, nes gali ką nors šlykščiai juokingo išgirsti”. Jei furijai į rankas paklius bjaurus laiškelis apie draugę, ji skubiai jį persiųs dar dvidešimčiai merginų, ir rytoj visos juoksis iš tų pačių dalykų. Juk jos — ne piktadarės, tiesiog linksmos ir atsipalaidavusios panos.

Kada jos liausis?

O gal kokia galaktika priglaustų bent kelis furijų ekipažus? Tai fantastinė amerikiečių rašytojos Cheryl Dellasega mintis. Moteris parašė knygą apie blogas mergaites ir pasiūlė daugybę būdų, kaip su jomis kovoti. Rašytoja netiki, kad kada nors ši merginų rūšis išnyks. Ch.Dellasega nuomone, iš to, kaip dabar tėvai lepina vaikus, kaip šie šokdina mamas dėl žaislų, neatrodo, kad furijų gretos retės.

“Gali būti, kad jų daugės ir tik didesnė tarpusavio trintis joms aplaužys ragus”, — viltingai baigia ji.

Filosofai tiki gamtoje vyraujančia pusiausvyra. Pasak jų, Žemėje turėtų gyventi tiek pat gerų ir tiek pat blogų žmonių.

O šou pasaulis stebi publiką. Vos tik požiūris į įžūlias mergiotes menksta, jėgos telkiamos kitokiam įvaizdžiui formuoti. Apklausų duomenimis, per penkerius metus furijų garbintojų Holivude sumažėjo dvigubai. Tokios kaip Paris ir Naomi dar gali užsidirbti iš blogų darbelių, nes naudojasi senomis pažintimis. Nors iš tiesų retas pageidauja su jomis dirbti.

Kompanijos nenori turėti reikalų su skandalistėmis, nes jos kenkia reklamai. Šių merginų vengiama ir dėl sudėtingo darbo proceso. Tarkim, Naomi filmavimo ar fotografavimo aikštelėje reguliariai varinėja personalą ir kas dešimt minučių eina pailsėti.

“Geriau nei Cate Blanchett karalienės nesuvaidinsi”, — kartą neiškentė vienos reklamos režisierius. Deja, Naomi nė nežinojo, kas toji Blanchett.

“Jeigu visuomenės daugiau nebedomins špygų ir pirštų rodymas prieš kameras, nebebus prasmės tokiu elgesiu spekuliuoti, — sako D.Mickevičienė. — Visus pasipūtėlius įmanoma neutralizuoti nedėmesingumu: neišgirdai, nepamatei, nesupratai. Kita vertus, kiekviena išgyveno bjauraus elgesio laikotarpį. O jei dar nepavyko jo išaugti, tegul tvardosi ir nekimba į peštynes. Nesivelti į keiksmažodžiais lydimas diskusijas — štai didžiausias antausis furijų diktatūrai.”