Nelaiko savęs miestiete
Kai žinomų ne tik kauniečiams aktorių Nijolės Lepeškaitės ir Viktoro Valašino šeimos bute pasigirsta durų skambutis, pirmasis pasitikti svečių atskuba rudomis smulkiomis dėmelėmis nusėtu pilku kailiu paukštšunis kurtsharas Tritaškė.
„Kai Viktoro nėra namuose, aš einu su ja pasivaikščioti arba pakvėpuoti gaiviu šios vasaros oru mūsų buto balkone. Laikas, praleistas su Tritaške, kurią paprastai vadiname Taške, – tai viena retų galimybių sustabdyti įtemptą dienos ritmą, apmąstyti, suplanuoti darbus“, - sako aktorė, glostydama kurtsharą.
Į svetainę, kurios sienos saugo įrėmintus garsių dailininkų ir grafikų darbus, palengva veržiasi netylantis miesto gausmas. Per keliolika metų Nijolė prie jo priprato, tačiau niekada nelaikė savęs miestiete, nes gimė ir užaugo kaime, kuris, anot jos, yra sveikatos ir gyvenimiškos išminties šaltinis. Būtent nuvažiavusi į kaimą, prisilietusi savoje sodyboje prie žemės, išėjusi į mišką grybauti ar uogauti, ravėdama savo daugiamečių gėlių darželį geriausiai pailsi ir atgauna fizines bei dvasines jėgas, prarastas mieste.
Turi dvasios atramą
„Esu įsitikinusi, kad visos ligos priklauso nuo žmogaus dvasinės sveikatos. Jei žmogus dvasiškai silpnas, skurdus, tai ir fizinė jo sveikata prasta. Mano mama, sulaukusi 91 metų, gyveno viena kaime, pati prižiūrėjo pagal išgales sodybą, dirbo kasdienius darbus ir nė už ką nenorėjo kraustytis pas mane į miestą. Ji buvo dvasiškai tvirta, turėjo stiprią atramą – tikėjimą. Aš irgi turiu atramą, kuri suteikia man stiprybės – tai darbas teatre su vaikais“, - įsitikinusi Nijolė.
Aktorė tvirtina, kad nuo sovietmečio įprato dirbti su vaikais, kai vadovavo įvairiems vaikų teatro būreliams ir liaudies teatrams. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, tapo teatro mokytoja Kalniečių vidurinėje mokykloje. Nijolė labai apsidžiaugė, kai 1999 metais teatro vadovas Vidmantas Bartulis pasiūlė jai įsteigti prie teatro vaikų mokyklėlę.
Darbas padvigubina jėgas
„Pasiūliau Inesai Paliulytei dirbti vaikų teatro mokyklėlėje ir štai jau aštuoneri metai mes drauge. Mokyklėlę dabar lanko pusantro šimto 2-17 metų amžiaus vaikų. Mes su Inesa Paliulyte ir Tomu Erbrėderiu neturime tikslo iš šių vaikų „padaryti“ aktorius. Mokome vaikus kartu su kitais kolegomis ir bendraminčiais scenos kalbos, muzikos, sceninio judesio, dailės, šiuolaikinio šokio. Žodžiu, mokome viso to, kas reikalinga harmoningai asmenybei ugdyti“, - kalbėjo aktorė.
Mokyklėlėje dirbantys žmonės stengiasi pasitelkę teatro meno elementus supažindinti vaikus su įvairiomis gyvenimo pusėmis: ir šviesiomis, ir tamsiomis. Pavyzdžiui, menine kalba diskutuojama apie taip populiarias tarp vaikų patyčias ir kitas negeroves.
„Rudenį priimsime į mokyklėlę daugiau vaikų su įvairiomis negaliomis, mokysime sveikuosius tolerancijos, būti drauge. Sunku apsakyti jausmą, kuris užplūsta ir padvigubina jėgas, kai pagaliau išgirsti, kad prakalbo anksčiau niekada nekalbėjęs ir gyvenęs tik nebyliųjų terpėje vaikiukas“, - sakė Nijolė.
Patinka nacionalinė virtuvė
Aktorė prisipažino, kad dabar maitinasi normaliau, nei anksčiau, kai intensyviai vaidino scenoje. Dabar retai kada vėlai grįžta iš teatro. Tad ir keliasi, ir pusryčiauja visiems įprastu laiku. Abu su vyru mėgsta košes, tačiau mieliausias jos pusryčių patiekalas – sumuštinis su kaimiška rūkyta skilandine dešra, o skaniausia žuvis – kaimiškai paruošta silkė su karštomis bulvėmis.
Beje, kaimišką dešrą dažnai ji valgo kaip šokoladą – pasimėgaudama ir nedaug, o štai šaltuoju metų laikotarpiu labai mėgsta žieminius šaltibarščius: smulkiai supjaustytus ir sutrintus su druska svogūnus, sumaišytus su virintu vandeniu atskiestais raugintais tarkuotais burokėliais. Šiuos šaltibarščius labai tinka valgyti su karštomis neskustomis bulvėmis.
„Nedraudžiu sau jokio maisto, tik reguliuoju jo kiekį. Antraip atrodyčiau kaip tos, kurios visiškai neturi valios. Beje, labiausiai mėgstu kaimiškus valgius. Manau, kad mums, lietuviams, išlaikyti sveikatą padeda genetiškai artima nacionalinė virtuvė, o ne visokios dietos“, - tikino aktorė.
Mėgsta miško augalų arbatą
Nijolė, buvodama savo sodyboje kaime, netoli Druskininkų, mėgsta prisirinkti miške arbatoms tinkamų augalų, kurie praverčia sunegalavus. Kaip pastebėjo aktorė, jonažolių arbata labai populiari tarp Holivudo aktorių.
Matyt, jie itin dėmesingi savo virškinamajam traktui ir dantenoms. Būtent jonažolių nuoviras labai tinka esant tokiems negalavimams ar jų profilaktikai.
N.Lepeškaitė, jei ir nutveria laisvą valandėlę, nevaidina sveikuolės – nebėgioja parke ar miške, o ima į rankas knygą. Per mėnesį nusiperka ir perskaito 2-3 knygas. Beje, labai domisi vaikiška literatūra ir yra užkrėtusi skaitymu ne vieną teatro mokyklėlės lankytoją. Tai šiandien, kai vaikai lipte prilipę prie kompiuterių, didžiulis pasiekimas.
Sveikatą ardo pyktis
Pernai Teatro dienos proga mokyklėlė, prie kurios lopšio stovėjo N.Lepeškaitė, buvo apdovanota “Fortūna”, o I.Paliulytė už vaikų teatro mokyklėlės spektaklį „Anderseno gatvė“ - Auksiniu scenos kryžiumi.
„Man darbas su vaikais - didis džiaugsmas ir atsakomybė. Aš esu negailestinga sau, nes nepasilieku laisvo laiko, o jeigu ir nugvelbiu iš dienotvarkės minutėlę, tai vis galvoju apie teatro mokyklėlę. Toks užimtumas visai nevargina. Atvirkščiai – suteikia stiprybės, yra balzamas sielai ir atbaido mintis apie visokias baisias ligas. Gal todėl jos manęs ir nepuola, kad aš apie jas net negalvoju?“ – samprotavo aktorė.
Ji pastebėjo ir tai, kad bėgant metams ne tik nesiskundžia sveikata, bet ir seniai užmiršo jaunystėje ją kamavusius galvos skausmus. Tiesa, visą gyvenimą turėjo nešioti akinius dėl įgimtos akių ligos, tačiau daugumai teatro žiūrovų neteko matyti Nijolės Lepeškaitės scenoje su akiniais. Nebent būtų toks vaidmuo, kaip, pavyzdžiui, antrus metus Kauno menininkų namuose rodomame spektaklyje „Paskutinis kavalierius“.
Anot N.Lepeškaitės, nėra vieno recepto, kaip išlikti sveikam. Vienu geriausių vaistų nuo visų ligų ji laiko mėgstamą užsiėmimą, būtinybę turėti gyvenime tikslą, jo siekti ir niekada nenešioti širdyje pykčio, kuris tikrai ardo sveikatą.
