Vaikystėje berniukus formavo indėnų vadai (jeigu pamenate tokį aktorių Goiko Mitičių, tuometinio jaunų sovietų vyrų herojus) iškenčiantys bet kokį skausmą bei pataikantys į bizoną jam stovint už kilometro. Iššovus iš lanko.
Jaunuolių auklėjimas jau dešimtis metų atiduotas įtakingiausiai meno formai – kinui. Pirmieji susitikimai su jausmų išraiška meilės scenose, kuriose – klasikiniame variante – vyras visuomet aukštesnis, moteris žemesnė. Taip vyro psichologijoje ne tik formuojamas, bet ir įprasminamas jo kaip moters valdovo idealas.
Prisiminkime Clinto Eastvoodo kino karjerą. Nuo 1955 metų jis pasirodė keturiasdešimt penkiuose filmuose neskaitant jo režisuotų filmų. „A Fistful of Dollars“ (1964). „For a Few Dollars More“ (1965). „The Good the Bad and the Ugly“ (1966). Tai kieto kaubojaus trilogija paveikęs milijonus jaunų vyrų. Jau nekalbu apie jo Magnum detektyvą - herojų. Nesiskaitanti su nieko, su cigarete dantyse pleškina į kairę ir dešinę blogiukus. Į moterį jis tik mestelį ironišką žvilgsnį vyro, kurio pasitikėjimas savimi aukštesnis už Eifelio bokštą. Tik pastaruoju laiku jis pradėjo režisuoti filmus (kuriame ir pats vaidina), kuriuose vyras leidžia parodyti save jautriu, net sugebančiu išlieti ašarą.
Žinoma, kiekvienas vyras tapatina save su filmo herojumi, atitinkantį jo esamą amžių. Ir, žinoma, jo intelektualinį išsivystymo lygį. IQ – intelekto koeficientas masinėje vyro asmenybės formavimo kino industrijos istorijoje dažnai pitekantropo lygio. Vien tik pasižiūrėjus filmą „Konanas barbaras“ su Arnoldu Schwarzeneggeriu, dingsta bet koks pasitikėjimas vyro sugebėjimu mąstyti. Jo pasiekimams reikalingas, anot šio filmo „minties“, tik didžiulis, gerai treniruotas, raumeningas kūnas.
Nors pats aktorius, dabar jau Kalifornijos senatorius, jeigu kas dar nežino, net tik kad savo jaunystėje trylika kartų tapo pasaulio kultūrizmo čempionu, bet ir baigė Viskonsino (JAV) universitetą verslo fakultetą ir dabar yra šio universiteto garbės daktaras.
Kitas jos pasekėjas Silvestras Stalonė per visą filmą „First blood“ sugeba išspausti gal kokius penkis suprantamus žodžius. Tokie vyro antiherojai ilgam suformuoja ne tik jauno vyro pasaulėžiūrą, bet ir savo paties utopišką įvaizdį. Po tokio filmo jautresnis, dažnai savimi nepasitikintis jaunuolis išeina atstatęs krūtinę ir nustatęs „kieto bičo“ išraišką.
Dabar populiari ir sėkmingų plėšikų bei sukčių tema. Tik žinia, mums, vargšams vyrams. yra ne kokia: norint būti sėkmingu banko plėšiku ar sukčiumi reikia nepaprastai gražaus veido, džentelmeniškų manierų, puikaus skonio visame kame, berniukiškos sielos, jaunuoliško atsidavimo rizikai ir adrenalinui. Kiti privalumai: vidutinis amžius (trisdešimt ar keturiasdešimt metų), seksualinis patrauklumas. Jei vyresnio amžiaus (apie penkiasdešimt) reikėtų ypatingo žavesio ir seksualinės brandos.
Visa tai sugrūsta moterų džiaugsmui ir vyrų žaliam pavydui į šiuo metu pasirodžiusį filmą „Ocean 13“ („Oušeno tryliktukas“). Vaidmenis atlieka kiekvienas atskirai sėkmingiausi Holivudo aktoriai: Bradas Pittas, Mattas Damonas, George Clooney, Al Pacino ir dar dešimt apsukrių filmo veikėjų. Koks vyras viename savyje gali sutalpinti trylika herojų?
Visai kitame lygyje pasirodo tokie aktoriai, kaip jau anapilin iškeliavęs seras Lorentzas Olivieras įspūdingame filme „Ričardas III“. Panašaus sugebėjimo britų aktorius ir režisierius Kennethas Branahas ne kartą apdovanotas prestižiniais pasauliniais kino apdovanojimais. Tokie – ypač britų bei prancūzų ar ispanų aktoriai ar režisieriai - sugeba perteikti daugiasluoksnį ir daugiaspalvį vyro – žmogaus portretą. Pasižiūrėkite čekų kilmės režisieriaus Milos Forman filmą „Gojos šmėkla“, kuriame vaidina vienas nuostabiausių Švedijos aktorių Stellanas Skarsgårdas (Goja) ir ispanų aktorius Javieras Bardamas (brolis Lorenco).
Milosas Formanas, apdovanotas dvejais "Oskarais" ir trejais "Auksiniais gaubliais". Dabar didysis meistras grįžta po septynių metų pertraukos. Nepamirštamus kultinius kino kūrinius "Skrydis virš gegutės lizdo", "Amadėjus", "Visuomenė prieš Larį Flintą", "Žmogus mėnulyje" sukūręs režisierius pateikia savo naujausią filmą.
Po tokių filmų ir jose gvildenamų žmogiškųjų kataklizmų išeini paveiktas visai kitokia prasme netgi vyro kontekste. Tiesiog jautiesi pilnaverčiu vyru, o ne vyro parodija. Bet gal ir tokios mums reikalingos, kad galėtume pasijuokti iš savęs. Bet sugebėjimas juoktis iš savęs (pavyzdžiui, Charlie Chaplinas, Woodie Alenas) priklauso nuo mokėjimo matyti save iš šalies.
Toks matymas Dievo duotas ne kiekvienam. Ar tai būtų moteris, ar vyras, šio meno reikia mokytis. Geri filmai mums tai padeda. Todėl, myliu kiną! Einu į sekantį ir skubu tapti kitu. Netrukdykit!
