- Kada filmą „Šokanti ant stogų“ išvys žiūrovai?
Filmas jau nufilmuotas, dėl tam tikrų priežasčių dar nesumontavau. Žiūrovai jį išvys galbūt rudenį. Jis apie viską ir apie nieką, apie moterį, kuri norėjo būti laiminga... O pavadinimas intriguojantis – „Šokanti ant stogų“.
- Kodėl moterį užkėlėte ant stogų?
Žmogus įvairiai išreiškia savo emocijas, savo laimę, savo dvasinį polėkį. Šiuo atveju yra dokumentinis filmas, kurio pagrindinė herojė – moteris. Bet kol jo nėra...
Geriausia, kai paklausi žiūrovo, kuris pasižiūri vieną kitą mano filmą, ir kai aš jų paklausiu, apie ką šis filmas? Kartais, kai jie papasakoja, aš suprantu – na, klausykite, aš taip giliai net nepagalvojau... (nusijuokia). Matydamas šios moters istoriją, kažkas galbūt giliau pamatys arba atvirkščiai – sakys, kad tai yra visiškas paviršius...
- Kodėl moteris, kuri norėjo būti laiminga?
Iš tikrųjų kiekviena moteris nori būti laiminga, tiesa? Seniai esu skaičiusi eilėraščio posmą apie laimę: Atleisk, nepažinau / Galvojau vėjas / Uždėjo delnus man ant smilkinių / Atleisk tu man, nepastebėjau / Kad su tavim einu. Man atrodo, kad kartais ir su ta laime mes tarsi... Siekiam jos, siekiam, o paaiškėja, kad kažkada buvome visai laimingi. Galbūt ir apie tai.
- Ar filmas susijęs su jūsų dabartine būsena, nuotaika?
Mano gyvenime atėjo toks laikas, kai labai norisi teigiamų emocijų. Kartais pagalvoji, gal tai jau yra patirtis, gal mano dokumentikos herojų įtaka, kurių gyvenimas dažniausiai nebuvo toks laimingas. Visada galvoji, kad reikia įvertinti tą akimirką, nes gal ir nepastebi, kad laimė dabar yra su tavim. Kai praeis dešimt metų, pagalvosi – viešpatie, bet juk aš tada buvau laiminga...
- Kaip jūs sukuriate tas geras emocijas? Juk sakoma, kad laimę turi pats susikurti...
Dažnai, atsikėlus rytą, bandau neįsileisti kokios blogos minties bent pusvalandį. Ir jeigu lyja lietus, galvoji, na, lyja lietus, bet sliekui dabar gerai (nusijuokia). Vieni užsiiminėja joga, o čia yra dvasinė joga. Galvoju, jeigu įveiki taip save, kad bent pusvalandį neįsileidi neigiamos emocijos, neigiamos minties, o jos krebžda – juk kas nors nepadaryta, kažkoks žmogus žodį pasakė, o dar pagalvoji, jis pasakys...
Žmogus net tik turi, bet dar ir susikuria visokias problemas. Laikraštyje kažką ne taip paskaitysi... Tai jeigu pusę valandos neįsileisi neigiamų emocijų, tai yra beveik kaip geras laimės šaukštas – vaistai tokie.
- Minėjote, kad rudenį galvojate pradėti kurti dar vieną filmą.
Planuoju dokumentinį, kuris ateityje iš manęs pareikalaus daug sudėtingesnių emocijų. Galbūt mano organizmas ruošiasi tam.
Matyt, ateina laikas, kad gyvenime su viskuo esu susilietusi: su tuo, kad į pasaulį ateina gyvybė, su tuo, kad kažkas iš artimųjų išeina, su tuo, kad mano herojai, kokiose sąlygose begyveno, jie troško gyventi – ir filme „Iš skruzdėlių gyvenimo“, ir „Elfų gyvenime“. Man jie patinka tuo, kad nori gyventi, nors gyvenimas tarsi su jais rungiasi, vis duodamas naujas kliūtis. Kartais pradedu galvoti, kodėl žmogus kartais pasirenka savarankišką išėjimą iš gyvenimo. Kur yra ta riba?
- Kas jus paskatino susidomėti žmonėmis, bandžiusiais nutraukti gyvenimo giją?
Kažkada man labai keistas atrodė vienas fotografas, kuris fotografavo žmones, bandžiusius išeiti iš gyvenimo. Man pasirodė įdomu pažvelgti į mirti šiuo rakursu. Bet kol kas aš nežinau nei formos...
Ir galbūt organizmas nusprendęs, kad reikia pasiruošti tam. Iš tikrųjų, tema labai sunki, prie jos taip lengvai neprisiliesi ir, tikrai, lengvai jos neatskleisi. Jeigu kalbama, kad Lietuvoje yra tik statistiniai duomenys apie savižudybę, aš galvoju, o gal per kūrybą galima atskleisi bent lašelį, bent kampelį tos paslapties, kodėl žmogus renkasi tą dalyką.
- Kaip gimsta jūsų idėjos?
Dažniausiai, kai baigiu vieną filmą, galvoju, na iš kur dabar jau turėtų išlysti ta idėja (nusijuokia). Nieko specialiai neprogramuoju. Na, vis tiek organizmas turi pasiruošti kūrybiškai, turiu derinti kūrybinį darbą su pedagoginiu darbu ir bet kokiu atveju, tuo metu, kai esu įsijungusi į pedagoginį darbą, užsiblokuoja kūrybinis ir tada aš turiu palinkėti visiems studentams sėkmės.
Atlaisvinu savo galvą ir prasideda tie vadinami: ateikite, jau laikas... Tada kaip vaikas pradedu nervintis – žiūrėkite, jau savaitė ir niekas nekrebžda (nusijuokia).
- Kaip žinote, kad tos mintys, idėjos yra tikros?
Dažniausiai atsiranda tai skambutis, tai perskaitai žinutę. Pradedi ir net nesupranti, kodėl užkibo šita mintis. Paskui ją augini, augini tarsi įdėjęs į druskos šakelę, kuri apauga kristalais. Ateina šapaluliukas, atrodo, niekutis, bet jeigu jis tavęs nepaleidžia, vadinasi, jis tavo. Kartais atrodo įdomu - įvykiai būna tokie lyg tai ir stipresni, ir asmenybes kažkokias susitinki, o ryte atsikeli, ai, man viso to nereikia. Vadinasi, nereikia (nusišypso).
- Kas seka po idėjos?
Dažniausiai kūryba prasideda lengvai, o paskui jau nebūna taip paprastai, nes kiekviename filme nebūna taip, kad aš neturėčiau krizinių etapų, kai atrodo, kad viskas, nieko tu nebepadarai... Ir dabar yra labai blogai... Jau taip blogai (apie dabartinę kūrybinę situaciją užsiminė pašnekovė).
Mano kūrybinė grupė net mano fizinėje pozoje įžiūri, kada man būna blogai. Sako, tada tu atsitūpi, susirieti ir ilgai tupi prie kokio namo kampo, reiškia jau dabar niekam nereikia manęs judinti, nes jau blogai (nusijuokia).
- Neslepiate savo silpnumo?
Vieni režisieriai bando slėpti, kad ateina idėjų badas. Štai ruošiesi kažką filmuoti, viską žinojai ir staiga viskas pradėjo byrėti. Juk dokumentika – kaip smėlis. Ir pradeda birti viskas, matai, kad nesąmonė viskas, netiesa. Ir tada turi vaidinti, kad saulė netinka filmavimui.
Man nebaisu pasakyti, kad bėda, nes dažniausiai dirbu su žmonėmis, kurie mane pažįsta. Jie žino, kaip man padėti arba tiesiog patylėti.
- Esate minėjusi, kad vasara kūrybai – negeras metas... Gal dėl to dabar blogai?
Negeras, jeigu nebent tas lietus kartais įsimaišo (nusišypso). Nemėgstu filmuoti vasarą – per daug žalia (nusijuokia). Vasara man kaip rožė, kaip gėlė, kuri šaukia, žiūrėkite, imkite mane ir vaišinkitės. Kiti metų laikai turi daugiau paslapties. Matyt, vasarą galvoje vyksta tas paruošiamasis darbas, kuris paskui dažniausiai prasiveržia su rudens dienom. Ir šiaip man visada gera paliūdėti...
- Kuo jus žavi liūdesys?
Jeigu daug tokių išorinių emocijų, su jom man labai gerai, aš kaip šampanas, pas mane jos pursloja. Kažkada, jaunystėje mėgau šampaną ir pavasarį, o dabar kažkaip atvirkščiai... Šampanas skrandį pradėjo griaužti (nusijuokia), o pavasarį man per daug emocijų (surimtėja).
Man reikia šiek tiek paliūdėti. Kaip yra baltas pavydas, yra ir baltas liūdesys. Joninės - vienintelė šventė, kurios nenorėčiau perkelti į jokią kitą dieną. Kartais galvoju, ai, Naujus metus gerai būtų švęsti liepą. Gimtadienių iš viso negaliu švęsti.
Nuo vaikystės filosofiškai negaliu suprasti, kodėl? Tiesiog supratau – gimiau ir gerai, tai kam čia dabar reikia džiaugtis (nusijuokia). O Joninės duoda lietaus. Jos ne tokios geros, kaip norėtųsi. Tokios nelabai geros dienos, tokie netikėtumai man patinka, už tai rudenį man ateina labai geras laikas.
- Bet ruduo – ne per daug liūdnas metas? Juk mėgstate tik šiek tiek paliūdėti...
Labai vėlų rudenį irgi blogai, tamsos nenoriu. Kažkada jaunystėje pagalvojau, kad man labai reikia apšvietimo su patamsinimu, o dabar pastebėjau, kad norisi daugiau šviesos, atitraukti užuolaidas iki galo. Vadinasi, reikia harmonijos. Kai viduje savaime daug šviesos, tai galima taip... Amžius duoda savo - kai viduje lieka tų vadinamųjų šviesos genų mažiau, tai juos tarsi pradedi siurbti. Tada pagalvoji, kad amžius žmogų daro dideliu vampyru.
- Kokių dar vampyrizmo formų savyje pastebite (nusijuokiame)?
Aišku, tai juokai, bet jeigu aš nedirbčiau pedagoginio darbo, nesipykčiau su studentais, nereikalaučiau, tai ko gero greičiau suvokčiau, kaip greitai bėga gyvenimas. Jie iš tikrųjų yra kaip gyvybės eliksyras. Niekada negali šiek tiek apkiausti, nes nebebūsi jiems partneris, nebegalėsi su jais kaip lygus su lygiu diskutuoti. Taigi jie priverčia šiek tiek daugiau skaityti, daugiau domėtis. Tai yra mažas pedagoginis vampyrizmas.
- Sugrįžkime prie liūdesio... Kur jūs mėgstate paliūdėti?
Nuo labai mažos vaikystės labai mėgstu žiūrėti pro langą. Pas senelius vienkiemyje visada žiūrėdavau pro langą į beržų taką, ar kas nors neateis. Nes jeigu per tuos beržus eis žmogus, jis niekur nenueis, tik į šitą sodybą.
Pas tėvelius mes gyvenome Kapų gatvėje, kuri vedė į kapines. Ten karts nuo karto pasirodydavo laidojimo procesija, ir nulydėdavo žmones. Ji man visai nesukeldavo gedulo. Man būdavo taip įdomu sėdėti ant lango, nes tai – mažas spektaklis.
Po to buvo laikas, kai tekdavo likti vienai su mažais vaikais, nes vyras dirbo. Pro langą vėl žiūri – ir vėl kaip filmas. Vėliau, grįžusi iš darbo į Justiniškes, pradėjau stebėti blokiniuose namuose prie lango prilipusias bobutes, parvežtas vaikų iš kaimo. Jos visą dieną žiūri pro tuos langus...
- Ar lango motyvas mėgstamas ir jūsų filmuose?
Galbūt ir mano filmuose daug kas pastebėjo, kad herojai nutolsta, nueina, išnyksta kažkur – tai irgi lango sindromas. Jis intuityviai, netiesiogiai persikėlė į kiną. Mano herojai, iš tikrųjų, kažkur išeina.
Esate minėjusi, kad jeigu negyventumėte dabartinio gyvenimo, turbūt gyventumėte kaime. Ar šis noras išliko?
Mano vaikystė prabėgo pas senelius kaime. Tas kaimas buvo vaikystės kaimas. O paskui – amžius, laikas... Kaip ir visada, seneliai išeina anksčiau negu anūkai. Kaimas prapuolė, pradingo. Tada su vyru nusprendėme, kad reikia pirkti tėviškę. Tai buvo prieš dvidešimt metų. Pamanėm, kaip mūsų vaikai neturės tėviškės. Na, kaip aš galiu pavadinti tėviške Justiniškių namą (nusijuokia).
Nusipirkome sodybėlę, kurią patys statėme ir medžius sodinome, ten viskas yra kurta mūsų pačių: ir namai statyti, ir vaikai auginti. Tik vienas dalykas – iš kaimų nyksta tikrieji gyventojai ir ateina tokie kaip mes. Tame kaimelyje nebėra karvių, nebėra kiaulyčių.
Neseniai vyro klausiau: yra kasetės su paukščių garsais, kurie ramina, negi nėra tokių, kur rytą įjungi – karvė subaubia, paskui gaidys sugieda. Ta kasetė būtų dvylikos valandų, o vakare jau pradėtų baubti karvės, nes jos turėtų grįžti namo.
- Kokie iš išlikusių prisiminimų gražiausi?
Kai po studijų grįždavau pas močiutę į kaimą, man būdavo taip gera, taip parasta po visų studijų filosofijų. Čia reikia būti tokiam nepaprastam, nes juk kur čia paprasta ir prasta, dar man iš provincijos atvažiavus, iš Šiaulių. Atvažiuodavau ir man taip gera būdavo klausytis tų žmonių bėdų, kad susirgo karvė, viščiukai. Ta filosofija tokia natūrali...
- Ką jums reiškia kaimas šiandien? Juk jis nebe tas...
Kaimas man yra toks, kokį aš bandau išlaikyti iš savo vaikystės, pavirkauti, kad jo nebėra, išeiti į mišką, pavaikščioti. Klausiate, kaip norėčiau gyventi? Kai mane susuks radikulitas, senatvė, tada galvosiu: Dieve, kaip aš gyvensiu su kokia karvyte ar ožkyte? Taip kad, jeigu aš dabar galėčiau gyventi, aišku, aš labai norėčiau rūpintis keletu gyvuliukų ir kas rytą būtų po stiklinę gerų emocijų.
- O kokios temos vyrauja jūsų namuose Vilniuje? Juk prie tėvų režisierių prisijungė ir jaunėlis.
Būtų gerai, kad mes mažiau apie kiną kalbėtume net prie šventinio stalo. Košmaras! Bet ką padarysi... Aš galvoju, kai kokie stomatologai susėdę kalba apie dantis (nusijuokia), tai jiems dar blogiau!
- Ar tikėjotės, kad jūsų sūnus savo profesiją susies su kinu?
Kaip ir visi tėvai nelabai nori, kad vaikai eitų į tą pačią pusę. Jis yra jaunėlis, o kaip vyresnysis išvažiavo... Kaip jie juokėsi, kai mes buvome du, tai nors apie kažką tarpusavyje galėjom pašnekėti, o kai likau viena, ką aš daugiau be to kino girdžiu?
- Kodėl nenorėjote, kad sūnus eitų tėvų keliu?
Kai jis pradėjo studijuoti kino vadybą, buvo vienintelis baisumas (ir jis tą jaučia, ir mums buvo sudėtinga situacija) - pavardė, tėvai. Jam reikėjo ne lengviau, o sunkiau išgyventi šią situaciją. Taip kaip pradžioje, kai pradėjau kurti filmus. Nenuostabu, kad aš perskaitydavau, kad už mane viską daro mano vyras. Reikėjo tam tikro laiko įrodyti, kad esu ir ką darau.
Sūnui, matyt, reikėjo laiko įrodyti, kad jis yra jis. Dabar su dideliu džiaugsmu matau, kad jis yra laukiamas įvairiuose projektuose. Tai nėra vaikas, kuris dirba su tėvais. Jis iš vieno kino projekto kviečiamas kitur. Ir vis tiek paglosto širdį, kai sako – nu, šaunus tavo bernas (nusijuokia)!
- Dešimt metų dirbate pedagoginį darbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, esate Kino ir televizijos katedros vedėja... Kokie šio darbo trūkumai ir privalumai?
Iš vienos pusės tai yra mažas vampyrizmas ir mažas džiaugsmas, iš kitos pusės – atiduodi galbūt labai daug savo idėjų, laiko. Ir man pačiai atrodo, jeigu nebūtų tiek popierių, buhalterijų, tikriausiai galėčiau savo kūną ir sielą labiau paruošti kūrybiniam darbui. Bet susidaro toks įspūdis – kuo žmogus turi mažiau laiko, tuo daugiau padaro...
- Galbūt, būdama pedagoge, pastebite gabių žmonių, kurie turi daug šansų tapti gerais režisieriais?
Prieš pora metų režisieriai baigė akademiją ir aš cypavau iš džiaugsmo, kokia fantastiška grupė išeina, kokie buvo sukurti filmai. Man atrodo, kad pirmiausia žmonės turi susiformuoti į individualybes, kad tai nebūtų krūva panašių žmonių. Išėjo labai įdomūs režisieriai. Ir dabar esu gūdžiam liūdesyje, nes eiti į tą kiną ir grumtis juodai gal vienas kitas išdrįso.
O kiti remiasi principu: dar truputį padirbėsiu reklamoje, nes ten – pinigai, o paskui vėl pradėsiu. Jie niekaip nesupranta, kad diplominis darbas buvo ženklas, jog jis dabar nebeturi nutilti, jis turi po to ženklo duoti kitą ženklą, nes taip ateinama į tą vadinamą kino rinką, kino pasaulį. Tam, kad sužibėtum, paskui reikės daug daugiau pajėgų...
- Kokia buvo jūsų patirtis?
Kartais pagalvoju, aš pakankamai vėlai pradėjau kurti filmus, bet jeigu tuos darbus būčiau dariusi dvidešimt trejų... Tos temos galėjos ateiti, bet man atrodo, kad kartais atskiri kadrai galėjo būti tik vėliau, kai laikas manyje pratekėjo. Nes tu nieko, žmogau, negali padaryti, tavo gyslose turi praeiti tam tikras kraujo kiekis, jis turi pragyventi savo gyvenimą, kad kartais į paprasčiausią problemą, paprasčiausią nutūpusią musę kitaip pažiūrėtum. Labai norisi, kad jaunimas suprastų, vien tik riktelėjimu „aš atėjau!“, pasaulis neprasideda. Tu turi prakentėti šitą dalyką, tu turi norėti šito dalyko.
- Ar pastebite režisierių kartų skirtumus?
Prieš kokius penkerius metus pati nepriklausomybė buvo atnešusi tokią situaciją, kad visa tai, kas buvo prieš nepriklausomybę, buvo blogai, po to – viskas gerai. Jaunas žmogus tai labai paprastai ir primityviai suprato. Nesuvokiam, kad iki to buvo atrasti dviračiai, buvo ir menininkai, sukūrę nuostabius vaidmenis, ir aktoriai, ir kino režisieriai, ir operatoriai, kad ne nuo tada prasideda pasaulis, yra tie pamatai. Tačiau dabar jau keičiasi.
Turiu kitą kartą, kitą režisierių grupę, tokio nihilizmo į jų sąmonę nebuvo atėję. Jie tiesiog gimė laisvesni. Duok dieve, daugiau tokių jaunų žmonių, kokių dabar ateina į pasaulį, ne tik tai, kad jie gerai valdo kompiuterį ir kitaip mąsto, jie tikrai ateina į pasaulį žinodami, ko jie nori.
- Koks dabartinis vyrų ir moterų režisierių santykis?
Blooogas... (šypsodamasis nutęsia žodį pašnekovė). Jeigu kalbame apie režisūrą (apie operatorius taip pat, nes merginų mažai stoja), reikia suvokti, kad ši profesija labai daug atima. Darbo valandos nėra nuo aštuonių iki penkių.
Visada sakau, kad tą, ką turi padaryti moteris, niekas kitas už ją nepadarys. Gali sukurti filmus kiti, bet moteriai skirtas toks dalykas kaip vaikai.
Karjerą, jeigu tai galima vadinti karjera, pradėjau, kai vaikai buvo paaugę. Kai vaikštau po savo kaimą, galvoju, kad labai daug laiko skyriau savo vaikams, bet , Viešpatie, kiek daug aš nepasiėmiau iš to laikotarpio.
- Ką darytumėte kitaip?
Man norėdavosi, kad jie greičiau paaugtų... Tas kvailas noras... Kad greičiau... Bet juk tada ir buvo ta laimė, kurios aš nepastebėjau. Ir tie vargai, ir tos bėdos, nes to nebepakartosi. Filmą vieną pabaigei, na, kažko nepadarei, kitame padarysi, ieškosi tos temos. Vaikų nesugrąžinsi atgal. Jie ir liks visą gyvenimą vaikais, bet tas vaikystės džiaugsmas, kai tu jiems pravėręs langą gali pasakyti – eikit valgyti, vaikai.
Ir dabar vaikštau, ir matau tuos medžius, kuriuose jie karstėsi, nes kai grįžti į vaikystę, irgi prisimeni kažkokius medžius. Suprantu, kad kažką padariau ne iki galo, jeigu persekioja visą laiką – kad vaikams vaikystėje neatidaviau tiek, kiek mama turi atiduoti.
- Kodėl merginų į režisūrą stoja mažiau, nei vyrų?
Iš kitos pusės – reikia labai daug fizinės ištvermės. Kai aš pirmus kartus, atvažiavus į tarptautinius festivalius, pamačiau moteris dokumentalistes, galvojau parvažiuosiu ir daugiau nedirbsiu. Man jos tokios suvyriškėjusios, jų gestai tokie užtikrinti. Aš galvojau, Viešpatie, dar metai kiti ir aš būsiu tas monstras. Aš pašiurpau. Tose moteryse pamačiau vyriškumą, tai buvo moterys – vyrai.
Kartais iš ilgų kelnių negali išsimauti ilgą periodą, negali pasijusti moterimi, negali filmavimo aikštelėje pasakyti: aš nelaiminga braškė, kurią ne laiku nuraškė, aš blogai jaučiuosi ar man galvą skauda. Visi yra lygūs. Labai gerai, kai mano vyriška filmavimo grupė palepina, neliepia man nešti kokį nors stovą arba apšvietimą. Nors normalioje grupėje visi turi įsistverti ir visi turi nešti. Kai dirbi žiemą, yra tam tikros vyriškos fizinės sąlygos.
- Tačiau nepabūgote savo, kaip suvyriškėjusios moters ateities?
Matyt, tas išgąstis, kad mes nesuvyriškėtume, tapo principiniu. Pradėjau pagalvoti, kad aš neatėjau nugalėtoja, būdama režisiere, o štai tokia moteriškė, kuri labai nori kurti filmą. Užtat pavykdavo palaikyti gerus kontaktus su herojais. Ir aš kartais pagalvoju, kad, galbūt, tokie ilgi pokalbių vakarai su mano dokumentiniais herojais leisdavo atverti jų širdį. Jeigu būčiau čia vyras, argi kokia bobutė terliotųsi su manimi penkias valandas, šnekėtume. Ir tada supratau, kad nuostabu būti moterimi režisiere, nes to nepadarys vyras.
- Ar matote savo kursuose stiprių moterų režisierių?
Mano grupėse stiprios merginos, moterys režisierės. Galbūt susidaro įspūdis, kad vaikinai, kurie atėjo studijuoti, įsivaizduoja, kad juose jau glūdi režisieriai, tereikia truputėlį aplupinėti ir ten pražys. Merginos, matydamos, kad ši profesija labiau reikalauja energijos, atiduoda daugiau. Tai štai kokiam antram kurse kaip pražysta, tai tada mūsų bernai lenda į pašalius ir pradeda vytis iš paskos.
Gražus dalykas, kai studijų metais nėra žvaigždžių. Ateina žvaigždė, bet dažniausiai įsikalbėjusi, kad ji žvaigždė. Kai tik pradeda dirbti, supranta, kad vienas dalykas kalbėti, o kitas - dirbti, tada kita žvaigždelė kyla. Po keturių metų paskui tik pamojuoji ir ate, o vėliau gyvenimas nustato savo sąlygas.
