Benamių dalia, konfliktai su draugais, apleisti mokslai, vagystės ir kiti nusikaltimai - narkotikai tų vaikų gyvenimus pavertė pragaru.
Šią savaitę paskelbta šokiruojanti žinia - tokių moksleivių skaičius nuolat auga, narkotikus vartoja beveik ketvirtadalis paauglių.
Tačiau milžiniškus narkomanijos mastus atskleidęs tyrimas nusėdo statistikos lentynose. Gal neverta jo sureikšminti? “Būtina. Daugiau nebegalima delsti”, - sako ne valdininkai ar medikai. Tai keturiolikmetės mergaitės žodžiai. Beveik mėnesį ji - blaivi.
Tokių vaikų yra šimtai, bet tūkstančiai kol kas nesikreipė pagalbos, dešimtys tūkstančių vartoja tik tada, kai linksminasi, šimtai tūkstančių bendrauja su bendraklasiais, bičiuliais, kurių gyvenimus valdo narkotikai.
Psichologai, socialiniai darbuotojai, valdininkai ir buvę narkomanai “Kauno dienoje” bando rasti būdą, kaip sustabdyti tiksinčios narkomanijos bombos sprogimą.
Keturiolikmetė: “Vogėme, mušėme, gėrėme”
Ji bando kabintis į gyvenimą. Keturiolikmetė Kristina (vardas pakeistas) Kauno apskrities priklausomybės ligų centrą vadina namais. Namais, kokių ji nėra turėjusi. Televizorius, kompiuteris, šiltas maistas, patogios lovos ir dėmesingos darbuotojos - viso to trūko mergaitei, kuri nuolat bėgo iš namų.
“Žaidžiu, mokausi dirbti kompiuteriu”, - Vaikų skyriuje mėnesį besigydanti Kristina pažvelgė stiklinėmis akimis. Jose - jokių emocijų. Jei ji juokiasi, tai lūpomis, jei jaudinasi, tai rankomis.
“Atsakysiu į visus klausimus”, - nereikėjo įkalbinėti. Ji įpratusi tai daryti. Medikai, policininkai ir psichiatrai dažnai klausia konkrečiai ir laukia tik tiesos. Kristina puikiai tai žino. “Todėl neturiu ko slėpti”, - išspaudžia šypseną.
Pasakodama savo gyvenimo istoriją, ji įprato matyti nustebusius žmonių veidus. “Tokia yra mano praeitis, - ramiai kalba mergaitė. - Vogėme, mušėme, gėrėme, linksminomės ir vartojome narkotikus. Svarbu, kad to nebenoriu, bandau liautis.”
Tam ji ryžosi ne iš karto. Areštinės kamera, kalėjimo grotos ir alkoholikų landynės privertė priimti ryžtingą sprendimą: “Taip nebegaliu gyventi.” Bet labiausiai ją sukrėtė prieš mėnesį veidrodyje išvystas pačios atvaizdas. “Taip atrodo tik lavonai”, - prieš stiklinę parduotuvės vitriną stovėjo sulysusi, išdžiūvusi, nesipraususi beveidė mergina. Kristina savęs neatpažino, bet žinojo, kad tokia ji virto per vienus metus.
Gyvenimo landynėse pamokos
Penktokė Kristina vieną praėjusių metų gegužės antradienį bandė užmigti. Tačiau ramybės nedavė viena mintis - ir šiandien neturėjo laiko pasikalbėti su motina. Ji pernelyg užimta: viena rūpinasi trimis dukterimis, be to, susirado naują gyvenimo draugą.
SMS pažintis užsimezgė kalėjime. Buvusį kalinį Kristinos motina parsivedė į namus. Jis ne pirmas svetimas vyras, bet naujasis patėvis į sugyventinės vaikus nekreipė jokio dėmesio. “Ir mama rūpinosi tik juo. Nebeturėjau su kuo pasikalbėti. Pradėjau bėgioti iš namų”, - šypseną vis išspaudžia mergaitė.
Pabėgimai darėsi vis dažnesni. Iš pradžių jie trukdavo dvi dienas, paskui - savaitę, galiausiai - net mėnesį. Gyvenimas gatvėse ir landynėse privertė išmokti ten galiojusias taisykles. “Pasiūlė, sutikau, pradėjau vartoti, - Kristina tuo metu nemanė, kad dozė sugriaus jos gyvenimą. - Linksmindavomės, rūkydavome. Pavartojusi tapdavau gerokai energingesnė.”
Įprasta pradžia ir jokios nuojautos, kad žemė pradės slysti iš po kojų. Kuo daugiau dozių, tuo daugiau pinigų - visi narkomanai žino šį išlikimo dėsnį. Kristinai pradėjo trūkti pinigų, bet gyventi be narkotikų ji jau nebegalėjo.
Aukas daužydavo be gailesčio
“Senamiestyje ir Centre ieškojome aukų, - šypsosi Kristina. - Su draugėmis tempdavome į skersgatvį, liepdavome atiduoti telefoną, piniginę. Draugės ir aš apiplėšinėdavome žmones.”
Vadinamosios draugės - irgi narkomanės, o jas sieja tik vienas dalykas - kvaišalai. Dėl jų ne vieną moksleivę narkomanės spardydavo kojomis, kol mergaitės atiduodavo viską, ką turi. Apie tai Kristina kalba be jokio gailesčio, atrodo, kad ji neturi kaltės jausmo.
Ar supranti, kad blogai elgeisi? Tos mergaitės, ko gero, išgyvena iki šiol? Kodėl juokiesi?
Keisti klausimai. Aišku, suprantu, kad negalima to daryti. Dabar gailiuosi.
Kaip pasirinkdavote aukas?
Niekada neužkabinėdavome vadinamųjų “fifų”. Paprastai jos būna centrinės. Tai darėme ne vieną kartą, todėl būtų mus atpažinusios. Pasižiūrėdavome, kuri mergaitė atvyko pasivaikščioti. Geriau, kad ji būtų kuklesnė. Tokia nesugeba apsiginti.
Jos, ko gero, prašydavo nemušti, pasigailėti. Ar nejautei gailesčio skriaudžiamoms mergaitėms?
Jei neatiduodavo gražiuoju, pridaužydavome, viską atimdavome. Penkiese įveikdavome vieną auką, - be emocijų pasakoja Kristina. - Vieną kartą sušokome ant aštuoniolikmetės, įveikėme ir ją.
Kaip jausdavaisi spardydama bejėgę mergaitę? Ar žiūrėdavai jai į akis?
Kitos mušdavo gerokai smarkiau. Spardydavau į kojas. Aukų akys man tada nerūpėjo. Žiūrėdavome, ar turi gerą telefoną. Kai kuriuos parduodavome net už 800 litų.
Paskutinis užpuolimas sveikstančios narkomanės bendrininkėms baigėsi areštinėje. Motina į policiją nuvedė ir Kristiną. Nebeskelbė jokių ultimatumų, bet priėmė ryžtingą sprendimą - Kristina vyks į Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę. Naujojoje Vilnioje ji ištvėrė kelias savaites.
Spruko iš ligoninės
Grotuotose palatose gyveno panašūs paaugliai - narkomanai, alkoholikai. “Mama pasakė: “Dabar tu kentėsi.” Ir paliko”, - sako Kristina.
Tačiau palatoje ji nesijautė vieniša. Greitai rado bendraminčių. Sukūrė planą ir ėmėsi veikti - po kelių savaičių pabėgo iš ligoninės. Vilniuje prasidėjo toks gyvenimas, prie kokio ji jau buvo pratusi. Landynės, narkotikai, pasimatymai - viskas kartojosi kelias savaites. Tėvai parsiveždavo į Kauną, tačiau ji ir vėl pabėgdavo iš namų.
Vilniuje sutiko vaikiną, kuris patiko. “Bet jokių intymių santykių neturėjome, - sako keturiolikmetė. - Kartą bandė išprievartauti, bet atsisakiau. Dar turiu garbės. Tada mus išvijo.”
Grįžusi į Kauną ji susirado buvusias “drauges”, pradėjo vartoti amfetaminą. “Nemiegodavome kelias paras. Laiką leisdavome automobilyje, nieko nevalgydavome, tik vartodavome”, - paskutinę neblaivią savaitę prisimena Kristina. Prieš mėnesį ji save pamatė veidrodyje ir nusprendė kreiptis pagalbos.
Svajonė - likti blaiviai
Mėnesį Kristina kovoja su savimi - siekia pradėti kitokį gyvenimą. Keturiolikmetė gydosi Kauno apskrities priklausomybės ligų centre. Gydymo įstaigos darbuotojams atsiskaito, ką veikia, kai išeina į miestą.
Atvirai pasakojo ir apie praėjusį savaitgalį. Su tėvais į sodybą vyko švęsti Joninių. Žadėjo žiūrėti televizorių, su seserimi žaisti kortomis, pasišildyti prie laužo. “Man visai patiko toks gyvenimas”, - pirmą kartą viso pokalbio metu nuoširdžiai nusišypso mergina. Tačiau netikėti tėvų svečiai ją timptelėjo atgal.
Motinos draugai atsivežė sūnų ir dukrą. “Šešiolikmetis berniukas turėjo “kaseką”. Įsiūlė ir man. Paėmiau, įtraukiau žolės”, - atvirai kalbėjo Kristina, bet pasižadėjo daugiau to nebedaryti.
Gal turi svajonių? “Šiandien - likti blaiviai, - sako ji. - Ir rytoj. O po to sugrįžti į šeštą klasę. Gal pavyks.”
Gimtadienio dovana - kvaišalams
Panašių svajonių turi ir šešiolikmetis marijampolietis Tomas (vardas pakeistas). Nors jis dar pyksta ant savo draugo, kuris paauglio tėvams prieš tris savaites pranešė, kad Tomas pusmetį vartoja amfetaminą. “Nežinau, ar jam atleisti, - vis dar svarsto moksleivis. - Svarbu, kaip jis tai padarė. Kai susipykome, nuėjo ir įskundė.”
Tomas dar nespėjo suprasti, kad tas kivirčas gali išgelbėti jo gyvenimą, ištraukti iš duobės, į kurią vis labiau klimpo. Viskas prasidėjo rūsyje. Su draugu jie nusprendė išbandyti narkotikus. Vėliau prasidėjo kivirčai su tėvais, Tomas vis dažniau išeidavo susitikti su bendraamžiais. Tačiau jiems nerūpėjo kompiuteriniai žaidimai, dviračiai ar sportas, viską atstojo amfetaminas.
“Parūpindavo draugai. Ir aš nupirkdavau”, - sako Tomas. 16-ojo gimtadienio proga svečiai jam dovanojo pinigų. Jie negalėjo žinoti, kad taip Tomui į rankas įbruko amfetaminą. “Už visus nusipirkau narkotikų”, - jis uostydavo kelis kartus per savaitę.
“Nieko blogo nespėjau pajusti. Kai sužinojo tėvai, klausė, ar gydysiuosi? Sutikau, reikia visa tai mesti”, - dar po kelių savaičių jis grįš į Marijampolę. Draugai ir toliau vartoja narkotikus. Tomas supranta, kad bus sunku atsilaikyti, bet stengsis. Jis mokosi pasakyti “ne”. “Kai kurie pragyvena iš kvaišalų perpardavinėjimo”, - Tomas žino, kad prireiks daug pastangų.
Marijampolėje, kaip ir kituose miestuose, narkotikai pardavinėjami daugelyje vietų. Smulkieji amfetamino perpardavinėtojai uždirba apie 400 litų per mėnesį. “Aišku, jeigu patys neišuosto”, - sako Tomas.
Mokyklos bando neigti problemą
Gal šių paauglių istorijos - retas atsitiktinumas? Gal tai tik dviejų šeimų problemos? “Ne, - užtikrina narkomanus konsultuojanti psichologė Ieva Krivickaitė. - Tokių vaikų - tūkstančiai.”
Ji remiasi patirtimi ir statistika. Visi nepilnamečiai pacientai rūko, daugelis buvo padarę nusikaltimų. “Blogiausia, kad mokyklos bando neigti šią problemą. Taip siekia išsaugoti gerą vardą, bet iš tiesų griauna jaunų žmonių gyvenimus. Dirbau mokykloje, pati mačiau, kad narkotikų galima įsigyti net klasėse.”
Tai patvirtina ir narkomanai. Narkotikai jau seniai nėra sunkiai gaunama prekė. Kodėl paaugliai ima juos vartoti?
Problemos šeimoje - tokią priežastį nurodo “Kauno dieną” konsultavę psichologai. “Mada, noras pasilinksminti - irgi dažnos priežastys”, - tyrimų rezultatais remiasi Žaneta Žalkauskaitė.
Ji ragina tėvus atmerkti akis - neneigti to, kas kartais būna akivaizdu. “Paradoksas, bet gerų šeimų vaikai ilgiausiai nesulaukia pagalbos. Tėvai mato požymius, bet sako: “Ne, mano vaikas tau jau tikrai nevartoja”, - pastebėjo Ž.Žalkauskaitė.
Nuotaikų kaita, sumažėjęs apetitas, mokslų apleidimas, draugų pasikeitimas, apatija - šie požymiai rodo, kad tėvai turėtų su vaikais pasikalbėti, ar jiems dar nereikia pagalbos.
Vartoja ketvirtadalis moksleivių
Bent kol kas nei tėvų, nei mokytojų nejaudina skelbiama statistika. Šokiruojanti šios savaitės žinia - Lietuvoje narkomanija tarp paauglių plinta sparčiausiai Europoje.
Pirmą kartą Vilniaus visuomenės sveikatos centro atlikti tyrimai patvirtino, kad sostinės mokyklose vartojami įvairių rūšių narkotikai - net ketvirtadalis testų buvo teigiami. Vilniaus visuomenės sveikatos centras įsigijo specialių aerozolio testų ir daugiau nei dvidešimtyje sostinės mokyklų tyrė moksleivių aplinką: palanges, tualetus, durų rankenas, suolus.
“Vyravo kanapės, žolė (apie 50 proc.), heroinas (apie 10 proc.). Keista, tai - brangi medžiaga. Taip pat rasta sintetinių medžiagų: amfetamino (apie 10 proc.) ir kokaino”, - rezultatus pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistė Viktorija Montvilienė.
Tačiau Narkotikų kontrolės departamentas teigia, kad šie tyrimai vargu ar atspindi tikrovę. Jų manymu, moksleivių, vartojančių kvaišalus, yra mažiau.
Seimo Narkomanijos prevencijos komisijos duomenimis, didžiuosiuose miestuose bent kartą narkotikų, dažniausiai vadinamosios žolės, yra bandę 70-90 procentų moksleivių.
Švaistomos lėšos
Kaip kovoti su narkomanijos plitimu? Politikai skėsčioja rankomis ir ieško kaltųjų. Seimo Narkomanijos prevencijos komisijos pirmininkės Ramunės Visockytės teigimu, prastai dirba Narkotikų kontrolės departamentas. Tačiau šis kaltinimus atmeta.
Praėjusiais metais dėl narkotinių medžiagų vartojimo mirė 62 žmonės, tai du kartus daugiau negu 2005 metais. Kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausiosios valdybos duomenimis, vis daugiau konfiskuojama narkotinių ir kitų psichotropinių medžiagų. 2006 m. užregistruotos 1665 nusikalstamos veikos, susijusios su disponavimu narkotinėmis medžiagomis.
Tuo metu narkotikų kontrolei ir prevencijai skirti milijonai paleisti vėjais: projektai vykdyti nekvalifikuotai, nekontroliuota narkomanų gydymo kokybė, nenustatyti realūs kvaišalus vartojančiųjų mastai.
Apie 13 mln. litų - tokia suma buvo skirta, kad pavyktų bent kiek sumažinti narkotikų pardavėjų pelnus. Didžioji dalis lėšų panaudota neefektyviai. Valstybės kontrolė pateikė negailestingą išvadą: su vis labiau Lietuvą apraizgančia problema iš esmės nekovojama.
Teigiama, kad pagalbos sergantiesiems priklausomybės ligomis sistema nėra kompleksinė, o prevencinių projektų vykdytojams dažnai trūksta kompetencijos.
Seimo Narkomanijos prevencijos komisija sausį kreipėsi į Vyriausybę, kad ši sukurtų vieningą sistemą kaupti, sisteminti ir apdoroti su narkomanija susijusius duomenis. Siūloma skaičiuoti ir viešai, ir anonimiškai besigydančius asmenis, tačiau to nepadaryta iki šiol.
Narkomanijos pažabojimas - Narkotikų kontrolės departamento uždavinys. Bet šiai žinybai iki šiol nepavyksta įsteigti net pirmojo Lietuvoje valstybės lėšomis išlaikomo vaikų, sergančių priklausomybe nuo narkotikų, reabilitacijos centro.