„Kokia puiki moteris!“
Violetos Urmanos bute Vilniuje stovi primerktos gėlių vazos, primenančios prieš kelias dienas Marijampolėje skambėjusias ovacijas. Kol džinsais mūvinti Violeta visai ne „primadoniškai“ lakstė po namus, ruošdamasi fotosesijai, šnekučiavomės su jos vyru Alfredo.
„Čia gražu, ar ne? Puikus butas, gaila, kad būname taip retai. Štai dabar jis dvejus metus stovėjo tuščias“, - pastelinio kolorito sienas ir baldus, lietuvių menininkų paveikslus ir originalius židinio koklius rodė svetingas tenoras. Tiesa, savo garsios žmonos jis nė sekundei neišleido iš akių – vis pasigirsdavo švelnios itališkos replikos dėl vieno ar kito drabužio ar papuošalo. „Prisimenu, kažkada Lietuvoje vieni žurnalistai ją nufotografavo virtuvėje, pjaustančią svogūnus...“ - juokėsi Alfredo.
Nuo pirmų sekundžių matyti, kad šie žmonės drauge labai laimingi – sutuoktiniai nepaliauja svaidytis linksmais ar švelniai pašaipiais juokeliais. Poros iš solidaus klasikinės muzikos pasaulio visai nereikia „išjudinti“ prieš kameras – gyvenime jie niekuo neprimena operinio dueto, kai įsimylėjusius personažus skiria kilogramas grimo, dirbtinės pozos ir neaprėpiami kostiumai. „Ach, tu šitaip? Reikia ir man kažkaip atitikti!“ - juokėsi Violeta, pamačiusi, kad jos gerbiamas vyras įžengė į kambarį, pasipuošęs prasagstytais baltais marškiniais. Ir puolė ieškoti smagesnės palaidinukės...
„Ji – puiki moteris! Tikra primadona!“ - staiga pusbalsiu ištarė Alfredo. „Įsivaizduojate – pas ją į grimo kambarį Italijoje ateina ir Donatella Versace, ir Franko Zefirelli, ir dar daugybė kitų garsenybių! O vakar matėte reportažą per Lietuvos televiziją? Neblogai, ar ne? Violeta puikiai atrodė, tikrai?“ - savo susižavėjimu dalijosi vyras. Trejus metus vedę žmonės vis dar atrodo ką tik susipažinę, nepaisant monstriško darbų tvarkaraščio ir iš rankų nepaleidžiamų lagaminų.
„Jėgų semiamės vienas iš kito“
„Taip, su juo visada būna linksma, - prisipažino Violeta Urmana. - Kitaip, ko gero, gyvenimas būtų sunkiai pakeliamas..."
Pasaulinio masto operos žvaigždės tvarkaraštis suplanuotas keleriems metams į priekį, kiekviena jo pozicija – vis kitoje valstybėje ar žemyne. Erdvės poilsiui ar spontaniškiems poelgiams tiesiog fiziškai nėra. „Net jei netyčia atsiranda „spraga“, ji tuojau pat užsipildo. Ir tada išvis nelieka kuo kvėpuoti... Būtų neblogai turėti daugiau laisvės. Kita vertus, kontraktai pasirašyti iki 2012 metų, vadinasi, bent kažkiek „bulkutėms“ turėsime. Jei su Dievo pagalba viskas bus gerai, sveikata nesušlubuos, tokia situacija užtikrina pragyvenimą. Bet vis tiek sunku. Neseniai, turėdama laiko, pastudijavau savo 2009 metus – vienas po kito be atokvėpio eina sudėtingiausių partijų blokai... Pasidarė kraupu“, - pasiguodė Violeta Urmana. Ji tikrai galėtų sau leisti nesukti galvos dėl „bulkučių“, bet supranta, kad ateitimi vis tiek privalo rūpintis.
„Gyveni nuo spektaklio iki spektaklio. Niekada negali atsipalaiduoti – tam reikėtų mažiausiai mėnesio. O jo niekada nebūna. Bet nieko kito daryti nemoku!“ - prisipažino Violeta.
Bet ji tikrai neatrodo prislėgta darbų ir atsakomybės, paaukojusi visą gyvenimą scenai. „Kas yra energijos šaltinis? Kažin, ar aplodismentai – jie gali būti apgaulingi. Juk būna, kad ploja tavo vardui. Tikros jėgos gauname vienas iš kito. Didelis privalumas, kad vis dar galime dažnai būti sykiu. Koks būtų džiaugsmas iš gyvenimo ar pinigų, kai esi vienas kaip šuo? Juk taip sudėtinga surasti žmogų! Žinau, kad man nusišypsojo didžiulė laimė“. Violeta pastebėjo, kad operos pasaulyje nemažai vienišų žmonių. Sutikti tokį, kuris galėtų lydėti muzikos klajoklį, nelengva. Vaikų sulaukusios solistų šeimos susiduria su didžiulėmis problemomis, kai ateina laikas eiti į mokyklą. „Mes neturime atžalų. Gal taip ir geriau...“ - svarstė moteris.
Lygiavertis bendravimas
Violetai gera žinoti, kad vyras ja žavisi, didžiuojasi, nepraleidžia progos pasakyti komplimentą. „Tikrai labai gera. Malonu tai girdėti, juolab dėl to, kad nesu Claudia Schiffer! Svarbu, kad jam patinku. Alfredo yra labai stipri asmenybė. Neturi reikšmės, kad aš savo karjerą seniai padariusi, o jis tik pradeda. Jis labai tvirtų principų, iš šeimos gavęs tikrąsias vertybes. Stengiamės gyventi, jų laikydamiesi. Ir mano, ir jo tėvai laimingai vedę. Prieš akis matome pavyzdžius, kurie suteikia vilties, kad ir mūsų bendras gyvenimas bus toks. Kiekvienas žino, ką reiškia gyventi rimtai, o ką – blaškytis. Blaškymasis jokių džiaugsmų neatneša“, - pasakoja moteris, įsitikinusi, kad laimingo gyvenimo sąlyga yra ne galimybė išbandyti viską, o ramybė, meilė ir tam tikrų ribų paisymas.
Jie kartais pasipyksta – dėl kokio puodo ar kitų smulkmenų. „Tokie ir pykčiai! Mums patinka būti sykiu“, - juokiasi laiminga moteris, kurios gyvenime trūksta šiek tiek daugiau poilsio...
Balsas – nenuspėjama „bestija“
Prieš kelerius metus Violetos Urmanos balsas iš mecosoprano „panorėjo“ tapti sopranu ir gerokai pakeitė operos solistės gyvenimą. „O ką aš žinau, ko jis gali panorėti po penkerių metų? Nežinai, ko iš jo laukti. Ar pasunkės, ar palengvės...“ - apie savo balsą Violeta kalba kaip apie „padarą“, kuris yra aikštingas ir savarankiškas. „Vadinu jį savo „bestija“, žvėrimi, kuris gyvena manyje. Kartais jis kankina iki paskutinio momento prieš koncertą ar spektaklį – būna, kad išvakarėse jis dar užkimęs ir nežinai, ar galėsi dainuoti. Per keturiolika savo karjeros sezonų jau lyg ir žinau, kad jis paskui iš kažkur ateina. Kartais jaučiu, kad tą „bestiją“ reikia pamaitinti – suvalgyti kokį bifšteksą, nes jam trūksta jėgos. Dar išmokau niekados – nė vienai akimirkai – nepasitikėti savo balsu. Tarsi priešu. Būna vietų arijoje, kurias dainuoji ramiai, nes lyg ir visada pavyksta. Štai čia „bestija“ ir pakiša koją“, - keblius savo santykius su kaprizingu „instrumentu“ apibūdino solistė. Sunku planuoti repertuarą keleriems metams į priekį, kai nežinai, ar balsas bus nusiteikęs sunkiam, žemiškam Wagneriui, ar lengvam tarsi eteris skambėjimui...
Maža to, kaip ir visų operos žmonių, V.Urmanos niekada nepalieka baimė, kad balsas vieną dieną gali išeiti visam laikui. „Rytą ir vakarą apie tai galvoji... Gal už tokius nervų „tąsymus“ ir atlyginimus gerus moka?“ - nusijuokia Violeta. Atsipalaiduoti – nevalia. Susireikšminti – taip pat. Pasaulio operos scenoje garsi lietuvė nuolat susiduria su nemotyvuotai nosis užrietusiais kolegomis. Puikybės pagunda operos scenoje didžiulė. Bet lietuvė atranda jėgų prieš ją atsilaikyti.
Ar dramatinis sopranas skamba ne scenoje?
„Pastebėjau, kad pasidariau šiek tiek isteriška“, - juokiasi Violeta, paklausta, ar audringos emocijos scenoje kartais „neįsikrausto“ į gyvenimą. „Iš dalies ta isterija būna teisinga. Kartais tenka pakelti sūkurį, kai nesutinku su kažkuo darbe. Galiu ir koja treptelti. Charakteris šioje profesijoje turi keistis – aš juk taip pat buvau žymiai ramesnė. Juk tenka mažiausiai 50 kartų išeiti į sceną prieš 4 tūkst. žmonių. Privalai ištverti, susikoordinuoti, suvaldyti jaudulį. Būtina charakterio stiprybė. O būna, kad tenka pakovoti už save, kai pastebi pagarbos trūkumą.
Violeta Urmana tiki, kad, jei kas sumanytų kurti vaidybinį filmą apie jos gyvenimą, jis galėtų pasirodyti nuobodus. Beje, prieš keletą metų vokiečių kinematografininkai rodė jai tokio filmo scenarijų, bet lietuvė jį visą išbraukė – jai pasirodė absurdiški ir nereikalingi epizodai, kur per neva lietuvišką „vestuvę“ svečiai gerią degtinę ir meta stiklelius per petį. Arba, pavyzdžiui, būsima primadona tarsi Pelenė sukniubusi virš siuvamosios mašinos.
„Štai taip jie viską įsivaizduoja! Norėjo pagyvinti mano praeitį, užsikabinę už nereikšmingų detalių... Sakiau, kad mano karjera yra rimta ir nereikia tokių fantazijų. O šiaip dainininko gyvenimas gali atrodyti nuobodus. Ilsiesi, repetuoji, deklaruoji mokesčius, tikriniesi sveikatą, mokaisi“, - vardijo Violeta. Ji nenori megzti siužetų iš savo ankstesnių santykių, susitikimų ir išsiskyrimų.
„Manau, kad iš dalies patys prisidedame prie to, ar mūsų gyvenime atsiranda dramų arba net tragedijų. Jeigu gyveni pagal tam tikrus moralės principus, tragedijų galima išvengti. Tik tiek, kad tada neišeina parašyti intriguojančio scenarijaus!“ - šyptelėjo moteris, neišvengiamai virstanti pasaulio kultūros istorijos dalimi.
Kai pirmą sykį ėjo į Milano „La Scalos“ sceną, ji turėjo save truputį apgauti: „Sakiau sau – ką čia veiki, mergaite iš Marijampolės? O paskui: esi Renata Tebaldi, tai – tavo teatras. Eik ir dainuok!“ Nepaaiškinamas drebulys aplanko iki šiol. Ir tada Violeta Urmana vėl bando save apgauti arba kreipiasi į Aukščiausiąjį: „Sakau Jam – nusiimu atsakomybę. Aš gaunu savo pinigus, ir man nieko daugiau nereikia. O visa šlovė – Tau!“