Štai toks anytos sielos klyksmas. Ir jis turėjo anksčiau ar vėliau suskambėti.

Spręskite patys: nėra neigiamesnio ir labiau išjuokiamo už anytą personažo. Visas liaudies folkloras, anekdotai ir komedijos - apie tai, kaip vyras nemėgsta uošvienės, o marti bėga nuo anytos. O kodėl ne apie uošvius? Kodėl į folklorą jie dažniausiai nepatenka?

Ogi todėl, kad slaptam vyrui solidarumui reikalingas bendras priešininkas. Ir juo negali tapti kitas vyras - uošvis. Juo gali tapti kitos stovyklos atstovė - moteris, įkūnijanti savyje tai, ko vyrai moteryse labiausiai prisibijo - valdžios. Nes anyta nėra šiaip jau blogas žmogus. Maža to, kažkuo ji primena vyrui jo žmoną - juk tai ir yra žmona ateityje.

Tačiau ko daugiausiai anyta įneša į žento gyvenimą - tai savo valdžios jausmą. Ši valdžia visiškai nereiškia grubaus valdingumo. Gyvendamas uošvių namuose arba tik lankydamasis ten su savo žmona, žentas yra svetimoje teritorijoje - paženklintoje svetimais daiktais ir patvirtintoje uošvių veiksmais. Šie daiktai ir veiksmai yra įprastiniai - štai anytos paklota staltiesė arba knygų spinta. O štai anyta atsisėdo ant sofos (jos sofos ) krašto. Štai ji pasakė žmonai, ką reikėtų mažam vaikui nupirkti. Ir ji visiškai gerai padarė, nes tai ir yra „jaustis šeimininke savo namuose”.

O žentui viduje nejauku, jis įsitempia. Ir gerai, kad jis įsitempia, nes turi pagaliau gi užsinorėti turėti savo kampą, savo teritoriją, kurią patikėtų valdyti žmonai. O nebūtų jis įsitempęs šalia uošvienės - tai galbūt to ir nepadarytų. Gal jis yra flegmatikas. Jam gerai jaustis nejaukiai uošvių namuose – taip greičiau išsikels. Ir tuomet ateina šeimos istorijoje toks momentas: „Ttuo metu dar gyvenome pas jos tėvus ir tik po kelerių metų pagaliau išsikėlėme į savo būstą”.

Lygiai taip pat ir su anytomis, tik čia įtampa didesnė. Ir vėlgi - ne todėl ta įtampa atsiranda, kad marti anytos labai nemėgtų. Ne, ji netgi gerbia anytą, galų gale tai anyta pagimdė jai tokį nuostabų žmogų, kaip jos vyras. Be to, abi jos moterys, ir kai ką supranta, ko nesupranta vyrai, o taip pat turi galimybę pasidalinti vaikų priežiūra bei namų tvarkymu. Tačiau ir išsikėlus iš labai geros anytos namų, dažna marti atsidūsta su palengvėjimu: „Pagaliau aš turėsiu savo teritoriją!“ Ir tegul ši teritorija mažytė, bet vis geriau. Nes tai - jos teritorija. Ir tai - ne apie simpatijas - antipatijas. Tai- apie valdymą.

O dabar atsidurkime uošvienės bei anytos vietoje. Ir pažiūrėkime: pirmiausia - į save, po to - į jaunuosius. Kas ten viduje atsiranda, kai dukra, sūnus, žentas, marti pareiškia, kad norėtų gyventi atskirai? Viduje šalia pritariančio proto balso: „Žinoma, jauniems reikia savo namų”, išgirsime ir nuoskaudą: „Argi aš jiems bloga? Kodėl jie nenori su manimi gyventi? Negi aš jau tokia bjauri ir nesugyvenama?“

Dar giliau rasime pasislėpusią baimę „Štai aš tampu niekam nereikalinga, mano gyvenimo laikrodis jau rodo vakarą, o jei kas man atsitiks? O kas mane tuomet prižiūrės?”

O dar giliau pasirodys ir prasmės poreikis: „Na, ir dėl ko aš dabar gyvensiu? Koks dabar mano gyvenimo tikslas?”

Žinoma, reta moteris ima ir pasako visa tai savo vaikams: kam to reikia? Ir ką jie į tai atsakytų? Norint padaryti emocinį spaudimą, žinoma, galima tai pasakyti garsiai, tačiau rezultatas bus tik toks: vaikai pasijus kalti. O po to išeis vis tiek. Arba neišeis, bet liks šalia dėl kaltės jausmo. Todėl geriau uošvienė ir anyta patylėtų, nebent garsiai pajuokautų anytos ar uošvienės tema. Pavyzdžiui, „suskeltų“ kokį anekdotą apie anytas ir uošvienes.

Tačiau kai ji liks su savimi, jai teks ieškoti ramybės, saugumo ir prasmės pačiai. Ne vaikų sąskaita.

Ir todėl uošvienė ar anyta gali nuo savęs perkelti žvilgsnį į savo paaugusius vaikus. Pažiūrėti į juos, tik ne paprastu žvilgsniu, o toliaregiu: kad matytųsi jaunųjų ateitis. Ir toje ateityje turi ji pamatyti, kas rūpės jos vaikams po kiek laiko. O rūpės jiems meilė, materialinės problemos, ištikimybė, vaikų ligos. Ir kartais dukra ar sūnus atvirai ar paslapčia norės savo tėvų pagalbos. Ir vėl vadins suaugęs vaikas motiną švelniu vardu, kaip kažkada vaikystėje.

Ir tam reikalui visai būtų nebloga mintis, kad uošvienė bei anyta turėtų kai ką paruošusi: ar pinigų, ar laiko anūkams pažiūrėti, ar – jei daugiau nieko nėra- kokią pasaką ar dainelę. Nes senų tėvų laimei ar nelaimei, mūsų laikais vaikai bręsta lėtai. Ir jiems tėvų prireikia kartais vos ne iki savo pensijos. Tik kad nugyventų tiek ilgai, anytai bei marčiai reikia pasistengti gyventi sveikai ir pagal galimybę džiaugsmingai. Kad atėjus lemtingam momentui, tarpduryje pasirodęs žentas ar marti, ne iš mandagumo, o nuoširdžiai ištartų: „Jūs labai gerai atrodote!”

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (21)