Jauti, kaip nenumaldomai greitai bėga laikas? Kuo toliau, tuo mažiau bendraujame vieni su kitais, mieliau sulendame į savo urvelius...
Nežinau, kodėl jauni žmonės sulenda į savo urvus. O kodėl aš? Skaičiau vienoje gamtos knygoje, kad drambliai prieš mirtį leidžiasi toli į kalnus, net jų griaučių niekas neranda. Jaučiu, kad niekur nenoriu eiti. Net į teatrą, nes ten tave porą valandų kankina. Dar tos režisūrinės išmonės, kai esi priverstas laužyti galvą, ką jos reiškia, kodėl taip, o ne kitaip.
Neseniai atšventei septyniasdešimtmetį. Niekada nepasakyčiau, kad tau tiek metų. Gal naudoji kokias nors ypatingas priemones?
Prisiminiau A.Milerio pjesę „Kaina“. Ten kolega S.Jukna vaidino aštuoniasdešimtmetį žydą. O mano trimis dešimtmečiais jaunesnis herojus skundėsi, kad jis jau senas, kad gyvenimas prabėgęs. Žydas klausė klausė, o tada ištarė: „Kur tie mano penkiasdešimt?“ Penkiasdešimt — dar pati jaunystė! Man stuktelėjo septyniasdešimt, bet pats tuo netikiu. Aišku, prisimenu, kada esu gimęs (juokiasi). Jau kokius keturiasdešimt metų užsiiminėju hatha-joga. Tai — kvėpavimo, koncentracijos, meditacijos pratimai, kuriuos atlieku dėl sveikatos. Imi energiją iš visatos ir siunti ją į skaudamą vietą. Ji gydo, malšina skausmą. Rytais padarau keletą asanų, ir organizmas pasirengęs darbui. Gal dar Bajorytė (Adomaičio žmona, — aut. past.) savo burtus leidžia (juokiasi). Jai jau per šešiasdešimt, bet neatrodo!
Malonu buvo sulaukti sveikinimo iš paties Rusijos prezidento V.Putino?
Be abejo. Tikrai nesitikėjau, jaučiausi nustebintas ir sujaudintas. Bet reikia pagalvoti, kiek čia mano, o kiek kitų drauge dirbusių kolegų nuopelno. Esu tikras, antroji lėkštelė nusvertų. Nesu mitomanas. Netrūksta aktorių, kurie moka apie save skleisti pasakėles. Žiūrovas nori mus matyti kitokius, todėl kai kurie ir pučia muilo burbulus. Apskritai populiarumas neatitinka tiesos, tai yra tam tikras jos iškraipymas.
Jubiliejiniame vakare pasigedau daugiau Tavo kolegų, su kuriais kine ir teatre esi suvalgęs ne vieną pūdą druskos. Neskauda dėl to širdies?
Žinai, neskauda. Aš tiktai konstatuoju faktą ir suprantu, jog lietuviais esame mes gimę. Turbūt reikia numirti, kad žmonės susirinktų. Tada kas nors pakalbėtų, net gražių žodžių rastų. Šiuo požiūriu rusai — šaunuoliai. Jie puikiai moka organizuoti šventes, nepamiršta jubiliejų, puoselėja tradicijas.
Koks buvai vaikas? Labai išdykęs? Tėvai griežtai augino?
Buvau geras berniukas. Mama laikė karvę, kuri mus maitino: pienas, sviestas, sūris — viskas buvo iš jos. Taip pat mama augino braškes, pomidorus. Atsimenu mažus pomidoriukus ant palangės, vėliau perkeldavome juos į daržą. Mama dviračiu veždavo ankstyvus pomidorus į Pasvalį parduoti. Mes, vaikai, padėdavome jai mušti sviestą. Užtepi paskui jo ant duonos, užsidedi pomidorą iš daržo, pasibarstai druskos — oi, koks skanėstas!
Prisimenu vieną savo zbitką, kuri tapo pamoka visam gyvenimui. Auginome viščiukus. Kartą juos vaikydamasis netyčia užlipau ant vieno ir numyniau. Bijojau mamai pasakyti, todėl nunešiau negyvą paukštelį už tvarto ir numečiau. Kai mama pradėjo klausinėti, ar nematėme viščiuko, neprisipažinau: „Gal vanagas pačiupo, einu paieškoti“. Atnešiau vargšelį: „Va, radau!...“ Tada man atrodė, kad sugalvojau genialų melą. Mama išklausė tylėdama. Iškart tapo aišku, jog ji viską suprato, ir kaip aš kvailai apsimelavau... Labai įstrigo, kad ji manęs nebarė, o tik vėliau prasitarė: „ Meluoti negerai...“ Visą gyvenimą nekenčiau melo. Ir teatre man visada buvo būdinga siekti teisybės.
Tėvas buvo inžinierius — tiesdavo kelius ir tiltus per upes. Jo charakteris — skrajūno. Kažkas jam nedavė ramybės, vertė bastytis po svietą. Jis negalėdavo ilgai išbūti namie, tad mudu su broliu augino mama. Tais laikais Lietuva jau buvo pasiekusi lygį, kai žmonos galėjo nedirbti. Tėvas, susitaupęs pinigų, prie Pasvalio nupirko hektarą žemės. Priridenęs akmenų ir užtvenkęs Mūšą, pastatė vandens malūną. Malė miltus, juos pardavinėjo ūkininkams. Pavasarį Mūša ištvindavo ir užtvanką pragrauždavo. Tėvas it tikras Sizifas kasmet vėl ridendavo akmenis. Buvo labai darbštus, viską mėgo daryti savo rankomis.
Kada Tave aplankė pirmoji meilė?
Kaimo mokykloje. Iš kaimynų prisirinkdavau povo plunksnų ir nešdavau savo nusižiūrėtai mergaitei.
Vaikščiodavote susikabinę rankytėmis?
Na, ką Tu, ne! Jokiu būdu! Juk buvau tik septynerių. Apie tokius dalykus net nepagalvodavome. Tiesiog žavėjausi ja iš tolo. Ūgtelėjęs patinkančiai mergaitei nešdavau nebe povo plunksnų — nupirkdavau bonbonkių. Paduodavau per tvorą, ir viskas. Jokių rankyčių! Buvau labai uždaras. Įsimylėjęs savo meilės objektui, gink, Dieve, nieko nesakydavau. Jei sutikdavau gatvėje, bėgdavau į kitą gatvės pusę — taip baisu būdavo. O baigdamas vidurinę rimčiau įsimylėjau tokią Aldoną, kuri labai gražiai dainuodavo. Bet man atrodydavo, jog ji iš manęs šaiposi. Dažnai įsimylėdavau, tačiau jausmus nešiodavau viduje. Knygose aprašytos fantazijos atrodė artimesnės, o realybės pasaulis svetimas. Juk pasakas skaičiau iki paskutinių vidurinės klasių.
Dar mokykloje vaidinai dramos būrelyje, jauteisi valdomas teatro. Tad kodėl vis dėlto stojai į fizikos ir matematikos fakultetą, o ne tiesiai į aktorinį?
Sunku paaiškinti. Buvau zubryla. Net per atostogas spręsdavau fizikos uždavinius, užuot ėjęs į upelį maudytis. Per vasarą išsprendžiau visą fizikos uždavinyną nuo pirmos iki paskutinės užduoties. Vakaruškose man būdavo liūdna. Kiti šokdavo, o aš eidavau namo gliaudyti uždavinių. Nedariau to per prievartą – tiesiog man patiko. Mokykloje esu primeistravojęs visokių motoriukų, bangų mašiną, net patefoną. Kai reikėjo reinktis tarp fizikos ir dramos, susidūriau su būti ar nebūti.
Manyje visą laiką kažkoks dualizmas. Esu gana uždaras, taigi lyg ir netinkamas aktorystei. Bet tarp fiziko ir lyriko yra ryšys, tik fizikas rašo ne raidėmis, o integralais. Formulių pasaulis — fantastiškas, turi savo žavesio ir traukos. Prisimenu, fizikos auditorijoje stovėjo fortepijonas. Nors neturėjau klausos, bet man labai patiko muzika. Eidavau į tą auditoriją su natomis ir mokydavausi groti.
Ar tėvas žinojo, kad vis dėlto nukrypai į aktorius?
Pasakiau tik tada, kai jau buvau priimtas. Apie aktoriaus profesiją jo nuomonė buvo labai neigiama. Bet jis manė, jog žengiau nerimtą žingsnį ir man tai praeis. Mokyklą baigiau sidabro medaliu, todėl stojant studijuoti fizikos ir matematikos nereikėjo net egzaminų laikyti. Tąkart paklausiau tėvo, kuris tikėjosi, kad būsiu rimtas mokslo žmogus. Pats suabejojau, kad gal nepakanka vien mėgti teatrą, kad gal talento neturiu... Beje, tos abejonės manyje lyg šiol gyvos.
Bet mokslininkas iš manęs nebūtų išėjęs: neturėjau gabumų, tik buvau iki kvailumo užsispyręs zubryla. Po mėnesio studijų tikslieji mokslai man be galo atsibodo. Nerasdavau sau vietos. Taigi rašydamas universitete diplomą jau studijavau ir aktorystę. Nebuvo lengva, ypač kai egzaminai sutapdavo, bet vis dėlto gavau fiziko diplomą. Gaila, tėvas nesulaukė, kol baigsiu ir Konservatoriją.
Ar įsijausdamas į kokio nors mylimojo vaidmenį ilgainiui nepradėdavai ir savo partnerei jausti ko nors daugiau nei simpatija ir partnerystė? O gal partnerės įsimylėdavo Tave? Girdėjau, ir dabar ne viena žymi Rusijos aktorė dėl Tavęs tebedūsauja...
Kine teko vaidinti su garsiomis rusų aktorėmis M.Nejolova, L.Čiursina, A.Kamenkova. Bet man niekada taip nėra nutikę, kad filmavimo aikštelėje išsivystytų kokie nors asmeniniai santykiai. O štai teatre vienu metu buvau įsimylėjęs Gražiną Balandytę, kuri visada buvo išties gera teatro aktorė. Kauno teatre mes kartu dirbome spektaklyje „Dama su kamelijomis“. Kai dabar pagalvoju, Dieve, kaip blogai vaidinau! Tas jausmas Gražinai man visiškai nepadėjo, kaip tik atvirkščiai — trukdė. Lengviau vaidinti, kai gyvenimiški dalykai nesipainioja su menu.
Kada pirmą kartą pamatei vienintelę savo gyvenimo moterį Eugeniją Bajorytę?
Per bandymus į A.Grikevičiaus filmą „Jausmai“.
Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
Turbūt... Buvau beveik trisdešimties — jau užkietėjęs senbernis. Iki tol nesutikau moters, su kuria būtų gera, nors įsimylėdavau labai dažnai. Man patikdavo subrendusios moterys, niekada netraukė gerokai jaunesnės — su jomis būdavo neįdomu. O Bajorytė man smeigė tiesiai į širdį! Net nežinau, kuo ji mane apžavėjo, kad jau per bandymus pamečiau galvą. Staiga pajutome abipusę trauką. Paskui teko kartu filmuotis „Jausmuose“.
Interviu tęsinys - žurnale „LILIT“.
Taipogi naujame žurnalo numeryje skaitykite:
Aistės Mažutytės grožio sąrašas
Livetos Kazlauskienės kelionė pas ezoterikus
Garsiausios žurnalų leidėjos ir jų likimai
Mylimasis su praeitimi
Nori sėkmės – nebijok išsišokti
Žavios ir atstumiančios moterys vyrų akimis
Ko mus moko svetimos santuokos
Jogų maisto stebuklai
Patenkintos seksu moterys – kaip jos tai pasiekė?
Karščiausios vasariškos mados naujienos