Būtent tuomet maestro Rimas Geniušas savo namuose Čiurlionio gatvėje prasitarė, kad „Traviatos“ pirmo veiksmo Violetos arijos finale skambančios aukštosios mi bemol natos Verdi iš tiesų neparašęs, pasak maestro, sudainuoti ją yra „italjanščina“ – italų primadonų noro pasirodyti palikimas, bet, kita vertus, – ypač aukšta klasė. O Milkevičiūtės Violetos aukštosios natos fortissimo pasiekdavęs toliausias, šiaip jau ne pačios geriausios akustikos teatro salės kerteles...
Bilietai sovietmečiu į operą kainuodavo 2 rublius 50 kapeikų. Publikos teatre netrūko, tad spontaniškai nusprendę keliauti į operą dažniausiai teiraudavomės atliekamo prie durų ar laukdavom prie kasos išparduodamos vadinamosios „bronės“ (nuo žodžio „broniruoti“ – rezervuoti). Sykį nepasisekė. Visai prieš mane be eilės priėjo garbaus amžiaus audinės kailiuku pasidabinusi ponia ir po magiškų „Čia Staškevičūtei turėjo būti...“ tos „bronės“ neliko. Taip nepatekau į Irenos Milkevičiūtės ir Gehamo Grigoriano rečitalį...
2006 m. rugsėjo 17 d. teatro simfoninio orkestro koncertas ir... pristatoma Irenos Milkevičiūtės kompaktinė plokštelė (pirma autorinė!), kurioje ji muzikuoja su teatro orkestru, diriguojamu šviesaus atminimo maestro Jono Aleksos. Pati solistė scenoje dainuoja Aidos ariją, publiką pakeri virtuoziškomis Elizabetės arijos viršūnėmis, o po ypač efektingai sudainuotos Turandot salė atsistoja, ploja ir reikalauja biso. Mylima, nors vis rečiau Lietuvos operos scenoje pasirodanti solistė savo jubiliejaus sezoną pasitiko puikiausios vokalinės formos.
– Kai pasiekta branda ir, atrodytų, daug kas padainuota, gal kirba noras nustebinti publiką negirdėtais dalykais?
– Taip, mąstau apie tai, ką galėčiau parengti savo jėgomis. Tiesa, turiu daug studentų, kuriems reikia skirti nemažai laiko. Manau, būtų nuostabu parengti kamerinės muzikos programą, su orkestru padainuoti gražiausius lietuvių kompozitorių operų puslapius… Prikelčiau juos ir gal naujai suskambėtų. Tai kaip tik būtų mano nedainuoti kūriniai.
– Prisiminkime ir tai, ką Jūs dainavote – teatre viskas sukasi ratu. Spaudoje pagyrėte solistės I. Zelenkauskaitės Čio Čio san. Gražus pastatymas, bet aš save priskirčiau tai publikos daliai, kuri spektaklio metu vis lygino ir prisiminė I. Milkevičiūtės Baterflai…
– Labai myliu publiką. Labai dėkoju, kad Jūs mane irgi mylite ir prisimenate, bet gyvenimas nestovi vietoje. Viskas kinta – priimkim ir kitus žmones, kurie irgi kuria meną, dovanoja pačias gražiausias akimirkas.
– Užsiminėm apie modernų pastatymą. Kaip vertinate pastarojo meto režisūros, scenografijos tendencijas operos scenoje? Kiek klasikinė opera galėtų įsileisti metaforos, modernumo?
– Gal aš esu senamadiška. Žinoma, labai įdomu pažiūrėti naujovių, bet laikausi nuomonės – kurkim modernią muziką ir ją naujoviškai inscenizuokim, bet nelieskim tų žmonių, kurie anksčiau sukūrė genialių veikalų. Tai, mano galva, lyg Michelangelo pertapymas kitom spalvom. Man netgi norėtųsi įkurti pasauliniu mastu tokią organizaciją, kuri kovotų dėl neliečiamybės palikimo tų žmonių, kurie mirę. Kartais pamatau veikalą ir suprantu, kad nebeliko to kompozitoriaus, – jis norėjo visai ko kito. Toks jausmas apėmė žiūrint modernų Mozarto „Figaro vedybų“ pastatymą Rygoje. Kai jų nėra – jie negali apsiginti.
– Ar galėtumėte išskirti dirigentą ir režisierių, su kuriais dirbti buvo geriausia?
– Aš visuomet stengiuosi visus suprasti, prisiderinti ir daryti tai, ko iš manęs reikalauja. Neužmirštamas buvo darbas su dirigentu Valerijumi Gergijevu. Jam diriguojant teko nemažai spektaklių dainuoti Niujorko „Metropolitan Opera“, Milano „La Scala“ teatre, Peterburge. Žinoma, negaliu nepaminėti lietuvių dirigentų – maestro Aleksa, Rimas Geniušas, maestro Viržonis, Rinkevičius, Staškus, Lukočius… Tai nuostabios akimirkos, kurios padeda augti, tobulėti, kurti. Būti scenoje greta didžių meistrų – tai gyvenimo dovana. Puikūs buvo mūsų teatro režisieriai Vlada Mikštaitė ir Rimantas Siparis. Ypač didelę kūrybinę laisvę suteikė Eligijus Domarkas. Man ir gastrolėse kiekvieno režisieriaus darbas buvo pamoka.
– Jei jau užsiminėte apie gastroles, negaliu nepacituoti sparnuotos frazės – „savuose namuose ir sienos padeda“. Jums, regis, tai negalioja. Kai 1986 m. Lietuvos opera gastroliavo Maskvoje, Lietuvos radijas (II programa) tiesiogiai iš Didžiojo teatro transliavo operas ir visas pagrindines soprano partijas dainavote Jūs. Baterflai, Elizabetė, Dezdemona – po kiekvienos arijos audringi publikos plojimai ir šūksniai bravo…
– Savo šalyje tave visada palaikys, tačiau nestokojau publikos dėmesio ir svetur. Esu laiminga ir labai vertinu jos meilę ir nuoširdumą. Tai ir yra ta energija, kurią sunku nusakyti. Ją kartu kuria operos režisierius, dirigentas, scenos partneriai ir publika, atėjusi klausyti spektaklio.
– Lygindamas su kitomis dainininkėmis Jūsų dainavime išskirčiau stiprų emocinį pradą. Tai išmokta ar prigimtis?
– Nežinau, kaip tą pavadinti, – tai energija, vidinė tiesa. Esu tikra, kad aktorius, dainininkas skleidžia gėrį, blogiui nėra vietos. Kai save gali išreikšti per balsą, per nuostabią muziką, tuomet ir pasiekiamas ta gili emocinė būsena.
– Girdėjau Jūsų balsą lyginant su ultragarsu…
– Na, nežinau, bet aš visad atiduodu visą save dainuodama.
– Ką laikote pačia didžiausia sėkme?
– Kad gyvenu, kad galiu dainuoti, kad turiu vaikus. Tai yra sėkmė ir, manau, ji niekada nebuvo nusisukusi nuo manęs.
– Ko atsisakytumėte?
– Nesiimu tų vaidmenų ir projektų, kurie yra nepriimtini, arba jei ir priimtini, gražūs, bet matau, kad man netinka.
– Su kuo iš pasaulio garsiųjų Irena Milkevičiūtė svajotų dainuoti duetu? Pavyzdžiui, jei į Vilnių atskristų Domingo…
– O, tai būtų nuostabu! Pavarotti, Domingo, gali svajoti... Visi talentingi partneriai, scenoje netausojantys savo vidinės energijos, palieka širdies kampelyje pėdsaką. Tačiau negaliu pamiršti dainavimo Metropolitan‘e ir La Scala‘oje su garsiais atlikėjais: bosu Roberto Scandiuzzi, baritonu Leo Nucci, mecosopranu Fiorenza Cossoto, ypač teko nemažai dainuoti su Olga Borodina.
– Ir dabar tebesate prisiekusi italų muzikos ir mokyklos gerbėja?
– Itališka mokykla, bel canto dainavimas – būtent tai, ko reikia klasikai. Puiku, kai gražus, techniškai sutvarkytas balsas dar skamba ir iš širdies.
– Turiu dar sovietmečiu „Melodijos“ išleistą vinilinę plokštelę „Irena Milkevičiūtė. Rusų romansai“. Jie skamba lyg per bel canto filtrą praleisti...
– Kai dalyvavau savo pirmuose vokalistų konkursuose (1977 Glinkos sąjunginis konkursas – I vieta, 1978 Čaikovskio tarptautinio konkurso diplomantė. – Red. past.), atlikau įvairių stilių kūrinius, taip pat ir romansus. Pamenu, dainavau Rimskio-Korsakovo Servilijos ariją. Atsiliepimai buvo netikėtai džiugūs: „Pirmą kartą mes išgirdome, kaip šita arija turi skambėti.“ Labai džiaugiuosi, kai balsu pavyksta išreikšti tą tiesą, kurią jauti esant muzikoje ir žodžiuose, ir visai nesvarbu, kokia kalba atliekama.
– Ką veikiate per atokvėpius tarp spektaklių, koncertų ir studentų?
– Gėriuosi poezija. Nuostabi yra Marija Katiliūtė-Lacrima, jos knyga „Irtis į gilumą“. Tai autorės išgyvenimai stebint M. K. Čiurlionio paveikslus. Jos eilėse tiek meilės, skausmo, vilties ir tikėjimo, kad skaitydama kiekvieną kartą atrandu sau atsakymų – ką ir kaip gyvenime turi daryti... Kaskart sugrįždama prie tos knygos, pasisemiu gėrio, meilės, tikėjimo, grožio. Domiuosi Rytų filosofija, ji yra dar vienas mano įkvėpimo šaltinis.
– O televizijos tikriausiai nežiūrite?
– Žiūriu ir daug. Politika domiuosi, žiūriu Mezzo kanalą. Mėgstu filmus, tik kad pasigendu tokių, kurie teigia gėrį. Reikėtų pagalvoti apie jaunąją kartą, kurią turėtume įkvėpti ir nukreipti teisinga linkme.
– Ko linkite „Bravissimo“ skaitytojams ir Jūsų gerbėjams, norintiems kuo dažniau ir kuo ilgiau matyti Jus scenoje?
– Publika yra labai puiki. Pažiūrėkime, išperkami teatro bilietai – ir ne tik į premjeras. Mūsų pareiga jos nenuvilti.
Irenos Milkevičiūtės jubiliejui skirtas balandžio 28 d. G. Verdi „Aidos“ spektaklis, kuriame primadona dainuoja Aidą.
