– Solistės kelią pradėjote labai sunkiu metu, kai visas visuomenės dėmesys buvo sutelktas į politiką. Pamenu išsilaksčiusią operos publiką, prastai apšildomą pastatą...
– Operos artistas tuo pereinamuoju laikotarpiu jautėsi niekam nereikalingas ir neįdomus. Dabar kartais girdžiu jaunų žmonių skundus, kad jie nereikalingi. Palyginti su mūsų pradžia, jie labai reikalingi, jie turi daug įvairiausių galimybių pasireikšti ir parodyti ką gali – perklausų, konkursų, stažuočių. Juk jie gali dalyvauti ne tik mūsų, bet ir kitų teatrų atrankose! Mes kur nors važiuoti neturėjome nei patirties, nei pinigų...
– Jūs pasirinkote, sakyčiau, sėslų gyvenimą...
– Buvau jau ištekėjusi, turėjau Vilniuje butelį ir tikrai nenorėjau niekur išvažiuoti. Norėjau dirbti čia. Mano pedagogė Aldona Kiselienė studentams sakydavo, jog norint tobulėti, reikia dirbti dideliame teatre, kuriame yra iš ko mokytis. Tokiame teatre net ir atlikdamas mažus vaidmenis turėsi į ką lygiuotis.
– Taigi, iš ko mokėtės?
– Iš Irenos Milkevičiūtės, Romutės Tumuliauskaitės, Sigutės Stonytės.
– Spauda Jūsų nelepino dėmesiu, – nieko nežinome apie kelio pradžią.
– Dainavimo mokiausi pas Tamarą Kornejevą J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoj muzikos mokykloje (dabar konservatorija), paskui – studijavau dabartinėje Muzikos akademijoje pas pedagogę A. Kiselienę. Mano kelias į sceną prasidėjo gerokai anksčiau, iki operų. Besimokydama J. Tallat-Kelpšoje dainavau daug džiazo, populiariosios muzikos, esu laimėjusi „Vilniaus bokštų“ festivalio diplomą. Su Petro Vyšniausko džiazo kvartetu esame koncertavę Suomijoje... Į šiuos žanrus mane atvedė amžinatilsį Teisutis Saldauskas, įkūręs J. Tallat-Kelpšoje estrados skyrių. Jis klausydavosi solinio dainavimo specialybės moksleivių, nors dainininkų turėjo ir savo skyriuje. Jam patiko mano balsas, tad ir pakvietė dainuoti su estrados ir džiazo ansambliais. Baigdama muzikos mokyklą laimėjau bent keturis įvairius Lietuvos konkursus.
– Kaip ilgai tęsėsi šie ryšiai su kitais žanrais?
– Gana ilgai. Dar buvo laikotarpis, kai mane pasikvietė į savo grupę „Argo“ Giedrius Kuprevičius. Išvažinėjome visą Lietuvą, atlikdami jo projektą „Mėnulio kupė“... Dabar man tai atrodo tarsi tolimas sapnas.
– Kaip apibūdintumėte patirtį, įgytą dainuojant ne operas ir ne klasiką?
– Gavau daug naudos, nes dirbau su labai gerais muzikantais, ypač džiazo. Balso požiūriu to pasakyti negalėčiau. Gal geriau būčiau tuos metus pratylėjusi. Visa laimė, kad tą muziką dainavau jau turėdama vokalo mokyklos pagrindus, bent nepakenkiau sau.
– Ar tai taip smarkiai deformuoja balsą?
– Labai gerai yra pasakiusi Lilija Šukytė: „Balsas yra kaip dešra. Kartą nupjovus, atgal nepriklijuosi. Jei nesiblaškysi, dainuosi tikslingai – labai daug pasieksi.“ Dažnas mokyklų kaitaliojimas irgi nieko gero neduoda. Kas yra dainavimas? Tai mūsų raumenų darbas, tik tie raumenys turi būti tampriai surišti su smegenimis. Mūsų išsilavinimas, intelektas, skonis vaidina lemiamą vaidmenį ir interpretuojant muziką. Balso grožis – svarbus, bet jis nėra lemiamas. O dainavimas į mikrofoną, palyginti su natūraliu, tai tas pats, kas lengvoji ir sunkioji atletika.
– Ar pati sumanėte dainuoti, ar kas paskatino?
– Dainuoti mėgau nuo vaikystės, dalyvavau dvejose „Dainų dainelėse“. Tačiau apsisprendžiau tiktai baigusi vidurinę.
– Kas dar galėjo būti, jei ne dainavimas?
– Tikriausiai kas nors artima dailei. Mokėjau ir labai mėgau piešti, mokykloje apipavidalindavau visus sienlaikraščius.
– Grįžkime į teatrą. Kai atėjusi čia dirbti po kelerių metų sėkmingai atlikote sudėtingą, vokalinio meistriškumo reikalaujantį Violetos vaidmenį „Traviatoje“, Jūsų pozicija teatre pakito?
– Teatre visuomet viskas kinta. Jei tik užsistovi, pradeda rūgti, kaip negyva bala. Teatre man niekada nebuvo blogai, nes pokyčius priimu labai ramiai, viską stebiu tarsi iš šalies, jokiam klanui niekada nepriklausiau. Tiesą sakant, neturiu grandiozinių pretenzijų, – man pati muzika ir dainavimas yra šventė. Muzikai atsiduodu visa.
– Nekovojote ir dėl kokio nors Jums svarbaus vaidmens?
– Svajojau, bet nekovojau, tikrai nesu kovotoja ir juolab nemoku skintis kelią alkūnėmis. Kai labai labai ko nors trokštu, prašau Dievo. Argi nepadainavau gražių partijų? Juk dainavau Violetą, Liučiją, Džildą, Ännchen („Laisvasis šaulys“), kurią ruošiau su maestro Jonu Aleksa, Olimpiją, Doną Elvyrą... Ne visi gali pasiekti tiek, kiek Violeta Urmanavičiūtė, kuri žymiausiuose pasaulio teatruose pasirenka, ką nori dainuoti. Labai džiaugiuosi jos sėkme, bet ne visų galimybės vienodos. Man rodos, jei dainininkui jo kuriamas menas yra aukščiau nei visa kita ir ypač intrigos, jis išliks šviesus ir kūrybingas.
- Dainuojate Juliją Broniaus Kutavičiaus „Lokyje“, šiuolaikinėje lietuviškoje operoje. Solistai paprastai prisibijo naujos, visai nepažįstamos muzikos...
– Ši opera mums buvo didžiulis įdomus darbas, nes kūrėme visi kartu. Nebuvo taip, kad režisierius susikūrė šio veikalo viziją ir ją įgyvendino. Teko stebėti, kaip dirba Inesa Linaburgytė, Vytautas Juozapaitis, pasitelkdami visą savo teatrinę patirtį. Man buvo labai įdomu su režisieriumi Jonu Jurašu: jis daug leido ir netgi skatino fantazuoti. Daug ką perdirbdavome po kelis kartus, ieškojome geriausių sprendimų. Labai mėgstu šį vaidmenį, jis eina tarsi iš manęs pačios, labai suasmenintas...
– Ar „Lokys“ buvo pirmasis Jūsų sąlytis su lietuvių šiuolaikine muzika? Kaip mokėtės vokalinę partiją, ar buvo daug intonacinių, ritmo sunkumų?
– Tai man pirmas lietuvių šiuolaikinis veikalas, daugiau nieko nesu dainavusi. Išmokti jo tekstą sunkiau negu klasikos, nes jis visai nežinomas. Kita vertus, šiuolaikinei muzikai reikia balso su mažesniu vibrato, mažiau emocijų, turi dainuoti labiau instrumentiškai, panašiai kaip J. S. Bachą, G. F. Händelį. Kai dėl B. Kutavičiaus intonacijų ar ritmo, tai sunkumų nebuvo, nes, kaip sakiau, esu dainavusi džiazą. Balso diapazonu negaliu skųstis, jis didesnis nei tradicinio soprano, galiu dainuoti ir žemas natas. Kai pradėjau mokytis dainavimo kurį laiką dainavau mecosopranu, nes pedagogai dvejojo kas aš – sopranas ar mecosopranas.
– Ar pasitaikė kūrinių, kuriuos išmokti buvo labai sunku?
– L. van Beethoveno „Missa solemnis“. Ypač sunkus kūrinys ansamblių požiūriu, sunkiausias iš visų, ką esu dainavusi... O B. Kutavičiaus operą dabar beveik visą moku mintinai: jei kuris solistas neįstotų, padainuočiau ir už jį. Beje, šią operą Varšuvos publika klausėsi ir priėmė geriau nei mūsiškė.
– Kokią muziką labiausiai mėgstate dainuoti?
– Veristinę operą ir W. A. Mozartą. Beje, dainuodama ypatingą dėmesį skiriu formai, mane ypač žavėjo maestro Jono Aleksos formos suvokimas. Esame su juo labai nuodugniai repetavę „Laisvąjį šaulį“, kur stiliaus dalykai nepaprastai svarbūs. O Mozartą pamėgau dar studijuodama akademijoje, ją baigdama dainavau Fiordilidži („Visos jos tokios“). Mozartą dainuoti tikrai nelengva, niekada negali atsipalaiduoti ar pasiduoti emocijoms, kaip kad atliekant veristinę muziką.
– Man regis, esate sukaupusi taip pat didelį kamerinės muzikos repertuarą?
– Dainavau labai daug F. Schuberto, R. Schumanno, R. Strausso, H. Wolfo dainų. Su pianiste Albina Šikšniūte esame Rotušėje atlikusios dviejų dalių F. Schuberto dainų programą per vieną iš „Šubertiadų“. Esu su fortepijonu atlikusi ir R. Strausso „Vier letzte Lieder“ („Keturios paskutinės dainos“)...
– Nuostabios dainos! Kažkaip praleidau tą koncertą... Kur jas dainavote?
– Vilniaus, paskui – Kauno Rotušėje. Labai mėgstu ir kitas R. Strausso dainas, taip pat – H. Wolfo. Dar mielai dainuoju Lotynų Amerikos kompozitorių muziką. Dainininko balsas yra instrumentas, kuris jam duotas išreikšti muziką, taigi mūsų didžiausias tikslas yra muzika.
– Naujausias visus sužavėjęs Jūsų vaidmuo – Čio Čio san G. Puccini operoje „Madam Baterflai“. Kaip ruošėte vokalinę partiją, kas Jums padėjo?
– Vokalinę partiją ruošiau pati, nesekiau niekuo. Iš dainininkų aš niekada nesimokau, mat kažkada gavau skaudžią pamoką. Ruošdama pirmąsyk „Traviatą“ labai daug klausydavau įrašų ir tiesiog įsimylėjau vieną dainininkę. Tai buvo dar magnetofonų laikais, klausiau juostų, o jos gali skambėti kiek aukščiau arba žemiau, nei tikroji tonacija. Man tie įrašai taip „įsiėdė į kraują“, kad pradėjusi dainuoti visą laiką taikiau į žemesnę tonaciją, nes taip skambėjo įrašas. Tad reikėjo padėti daug pastangų, kad tą skambesį išmuščiau iš galvos. Nuo to laiko pasitikiu tik natomis ir gerai suderintu fortepijonu. Taigi ruošdama Čio Čio san dirbau savarankiškai, išties daug ir sunkiai. Laimė, su šios operos klavyru buvau susipažinusi dar 1990 m., šiek tiek ir pasidainavusi. Beje, kai į mūsų teatrą prieš kokį dešimt metų atvažiavo „operos pirkliai“ iš Olandijos, išgirdę mane „Nabuke“ jie klausė, ar nenorėčiau imtis Čio Čio san. Sakė, tokia mažutė ir balsas tinka, bet atsakiau, kad man Čio Čio san dainuoti dar per anksti.
– Užtat dabar – tikrai ne per anksti! Dainavote išraiškingai ir visai neforsuodama, nepaprastai įtaigiai kūrėte ir vaidmenį, o Jūsų figūra per tą dešimtmetį nė kiek nepakito!
– Gal tas mano balsas mūsų teatre neatrodo toks stiprus, kad nugriautų sienas, bet, kai dainavau Oskarą („Kaukių balius“ – Ž. R.) Latvijoje, kur kita akustika, kai kas kalbėjo, kad tam vaidmeniui mano balsas gal per didelis... Man regis, didžiausia dainininko yda, kai jis dainuodamas forsuoja.
– Būtų įdomu išgirsti apie Čio Čio san vaidmens kūrimą su spektaklio choreografe ir antrąja režisiere Carolyn Choa.
– Jau pirmą dieną aš ją įsimylėjau! Nepaprastai puikus žmogus, skleidžiantis ypatingą ramybę. Nebuvo jokių nervų, kurių neišvengi per kitus pastatymus, viskas tikslinga, intensyvu ir produktyvu. Per kitų spektaklių repeticijas kartais esi taip ištampoma, kad negali miegoti, gyveni tarsi ant peilio ašmenų. Su C. Choa net ir intensyviai repetavusi miegojau labai ramiai. Kadangi tai režisierė choreografė, ji repetavo kiekvieną judesį. Viską nuodugniai aiškino, taigi buvo aišku, ko ji siekia. Kartais jos žinios tiesiog stebino: kokia turi būti plaštakos padėtis, kaip laikyti net ir vieną pirštelį. Ji aiškino, kad judesys turi būti suderintas su vidine išraiška. Japonei vyras yra viskas, nieko svarbesnio už jį nėra. Čio Čio san ir vaiko atsisako todėl, kad vyras taip nurodė, o atsisakiusi – nusižudo, nes daugiau jai nieko nebeliko. Kai viską išsiaiškini ir suvoki, daug lengviau pasidaro dirbti. Be to C. Choa labai dėmesinga kiekvienam solistui. Vos tik nugirsta ką nors kalbant, nutyla ir prašo viską išsakyti. Tiesiog stulbinamas jos pastabumas ir matymas, kas aplink vyksta... Taigi gavau labai labai didelę pamoką. Su tokiais statytojais dirbti – tiesiog Dievo dovana!
– Pabaigai, tradicinis klausimas apie ateities planus: kas dabar Jūsų mintyse?
– Negaliu atskleisti, bijau, kad tada neišsipildys...
