Ji gimė palestiniečių šeimoje, priklausiusioje vidutiniajai buržuazijai. Užaugo Kuveite, „gyveno kaip visi“, bet prieš 13 metų ištekėjo už Jordanijos karaliaus Abdalos (tuomet – princo). Dabar jie turi keturis vaikus, bet visuomenės informacijos priemonių susidomėjimas 36-erių metų karaliene nesilpsta. Paskutiniai gandai apie karališkosios poros skyrybas tai tik patvirtina. Tačiau dažniau Ranija žavimasi ir visai pelnytai.

Kartais ją vadina Artimųjų Rytų Žaklina Kenedi, bet Ranija yra ne tik stilingumo pavyzdys ir gražuolė. Pirmiausia ji yra ryški ir savarankiška asmenybė, įtakinga visuomenės veikėja. Jos uždavinys – padėti Rytams ir Vakarams, taip pat vyrams ir moterims geriau suprasti vienas kitą.

Apie savo šeimą, dvasines vertybes ir politines pažiūras savo interviu papasakojo karalienė Ranija.

Gandai – be pagrindo

- Apie kokį gyvenimą Jūs svajojote iki vedybų?

- Gyvenau visiškai paprastai: mokiausi, ilsėjausi, vaikščiojau į kiną, sporto klubą, kavinę. Turėjau draugų iš įvairių visuomenės sluoksnių. Tėvai įpratino mus – brolį, seserį ir mane – branginti darbą. Baigusi mokslus, greičiausiai būčiau ėmusis verslo. Kai ištekėjau, man, žinoma, prireikė šiek tiek laiko, kad apsiprasčiau su princesės, o paskui ir karalienės statusu. Bet man ir dabar pavyksta užsiimti tuo, kas man tikrai patinka ir yra įdomu!

- Pagal konstituciją karalienės titulas Jums nesuteikia politinės valdžios. Ar manote, kad, nepaisant šito, darote įtaką karaliui ir jo priimamiems valstybės sprendimams?

- Paklausykite, kaip ir bet kurioje šeimoje, mes vakarais po darbo kartu vakarieniaujame, vadinasi – kalbamės, keičiamės nuomonėmis. Vyras pasakoja apie tai, ką jis nuveikė per dieną, o aš paaiškinu jam socialinių projektų, kuriuos man norisi realizuoti, esmę. Mudu palaikome ir, jeigu reikia, kritikuojame vienas kitą. Mes – geri partneriai.

- Bet pastaruoju metu vis įkyriau platinami gandai apie Jūsų skyrybas...

- Aš tai irgi girdėjau ir net skaičiau kai kuriuose laikraščiuose! Absoliučiai nesuprantu, su kuo tai susiję. Iš principo aš suvokiu, kad visi viešieji asmenys patiria atakų į jų asmeninį gyvenimą, aš taip pat. Ir, žinoma, tokie gandai gali mane užgauti. Mes šįryt per pusryčius kaip tik šią temą svarstėme su vyru. Jis sakė, kad aš visam tam neteikčiau reikšmės, ir pridūrė: „Paklausyk, geriau tegul kalba, kad mūsų santuoka griūva, o iš tikrųjų taip nėra, o ne atvirkščiai.“ Ir jis teisus! Mes vedę jau trylika metų, mylime ir suprantame vienas kitą. Mus sieja brandūs, pasitikėjimu grįsti santykiai, ir mes abu tai labai branginame.

- Vadinasi, Jūs oficialiai paneigiate gandus apie skyrybas!

- (Juokiasi.) Taip! Aš oficialiai paneigiu gandus apie nesantaiką, skyrybas arba santuokos nutraukimą. Mūsų šeimoje viskas gerai!

Svarbiausia motinai – vaikai

- Visada atrodo, kad karalių vaikais rūpinasi visas pulkas guvernančių ir auklėtojų...

- Ne! Jie turi vieną auklę ir mokytoją, kuris prižiūri, kad jie ruoštų pamokas. Man vaikai yra besąlyginis prioritetas. Aš stengiuosi su jais būti kuo daugiau: jie dalijasi su manimi savo mintimis, aš žinau, kas vyksta jų gyvenime, aš jiems kai kada patariu. Kad ir kaip man sektųsi ir rūpėtų kitos veiklos sritys, jeigu aš susilpninčiau ar apleisčiau savo ryšius su vaikais, prarasčiau tą artimumą su jais, tai laikyčiau, kad mano gyvenimas nepavyko. Aš darau viską, kad mūsų namų atmosfera būtų įprasta – kiek tai įmanoma.

- Ar Jūs jaučiatės pakankamai laisva ir galite kalbėti viešai, ką norite?

- Taip, žinoma.

- Ar Jums niekada netenka rinktis tarp protokolo reikalavimų ir įsitikinimų?

- Aš stengiuosi daryti viską taip, kad tarp jų nebūtų priešpriešos.

- Jūs nedėvite čadros. Ar tai yra būdas išreikšti savo požiūrį į musulmonės moters statusą?

- Religijoje nėra prievartos. Aš pati nusprendžiau nenešioti čadros. Bet tai nėra tam tikros pozicijos atspindys musulmonų moterų statuso atžvilgiu. Beje, aš dažnai susiduriu su neteisingu, paviršutinišku musulmonų tradicijų suvokimu. Negalima teigti, kad čadros dėvėjimas ar nedėvėjimas parodo mąstymo būdą arba reiškia moters skriaudimą ar nuolankumą. Taip nėra. Aš manau, kad vakarietiškos kultūros atstovai neturėtų daryti skubotų išvadų matydami moterį su čadra. Jiems vertėtų pamėginti įžvelgti už čadros žmogaus savybes. Yra moterų, kurios dėvi čadrą, bet vis tiek yra labai atviros, išsilavinusios, veiklios; yra ir tokių, kurios čadros nenešioja, bet yra žymiai konservatyvesnės.

Laisvė yra vidinė nuostata

- Ar Jus kritikavo už sprendimą nedėvėti čadros? Juk Jūs esate musulmoniškos šalies karalienė.

- Ne. Kai kurie, žinoma, norėtų, kad aš ją dėvėčiau, kiti, atvirkščiai, labai patenkinti, kad aš jos nenešioju. Bet tai, kartoju, mano asmeninis pasirinkimas. Keista, bet užsienyje man visada pateikia tokių klausimų.

Pas mus tokių kalbų nebūna. Spręskime apie moteris pagal tai, kas jų galvoje, o ne ant galvos!

- Jus vadina mados ikona. Ar Jūs kaip nors ribojate save rinkdamasi drabužius? Ir ar kritikuoja Jus konservatoriai?

- Kai esate viešas žmogus, jus visada tai giria, tai kritikuoja. Kai kas mane kritikuoja už drabužius, kurie jų skoniui yra nepakankamai klasikiniai arba konservatyvūs. Tai, ką mes dėvime, yra išraiška to, kaip mes jaučiamės.

Rinkdamasi rūbus aš puikiai suprantu, kad darau tai ne tik dėl savęs, ypač kai atstovauju savo liaudžiai oficialiose kelionėse, ginu teises, kalbu konferencijoje arba lankau beduinų gentis. Aš stengiuosi apsirengti tinkamai.

Visuomenė pritaria permainoms

- Jūsų fondas padeda moterims įstoti mokytis, susirasti darbą. Kaip Jūsų veiklą emancipacijos labui vertina visuomenė, kurios įstatymus ir tvarką nustato vyrai?

- Man atrodo, kad mūsų visuomenė labai pritaria naujovėms, nors, kaip ir visur, esama ir konservatyvių elementų. Aš manau, kad mes gyvename permainų metą, kuris susijęs ne tik su nauja politika, bet žymiai daugiau su kultūrinių įpročių ir „normų“ pokyčiais.

- Kokiu būdu vyksta permainos?

- Viskas prasideda nuo šeimos, žinoma. Pavyzdžiui, moteris dirba, ir visa šeima mato pozityvų rezultatą. Tokiu būdu pamažu keičiasi mentalitetas. Priešingai, nei įsivaizduojama, Jordanijos moterys yra taip pat išsilavinusios, kaip ir vyrai, o kartais ir pralenkia juos šiuo atžvilgiu. Moterys gali dirbti svarbiuose postuose armijoje, medicinos srityse, teisėtvarkos organuose. Bet, aišku, esama šiokių tokių kliūčių dėl papročių ir tradicijų.

- Kokių būtent?

- Pagal tradiciją moteris turi būti apsaugota. Iš tikrųjų iš čia kyla tam tikra priklausomybė. Mes turime padėti merginoms tapti drąsesnėms, labiau pasitikėti savimi. Yra tokia patarlė: „Uoste laivas yra saugus“. Bet juk nelaukiama iš laivo, kad jis visada stovės uoste!

- Jordanijoje vis dar pasitaiko „nusikaltimų garbės vardan“, kai moteris, kurios elgesį šeima įvertina kaip įžeidžiamą, pasmerkiama mirti.

- Deja, taip. Kai kas mano, kad jei kas nors suteršė šeimos vardą amoraliu poelgiu, jos narių nuomone, garbė turi būti apginta bet kokia kaina. Bet nėra jokios garbės daryti tokį nusikaltimą. Jų įregistruojama apie 20 per metus. Bet netgi vienas yra per daug. Tie nusikaltimai neįmanomi, ir islamas – aš pabrėžiu – neleidžia jų jokiu būdu.

- Kaip su jais kovoti.

- Auklėti, lavinti žmones. Reikia nuolat kartoti, kad religija draudžia daryti nusikaltimus. Ir įstatymai, žinoma, taip pat. Mes dirbame su visuomenės organizacijomis, su religijos atstovais, bet prireiks laiko, kelių kartų. Bet kokiu atveju aš noriu pažymėti, kad žiaurumas moterų atžvilgiu – ne tik arabų pasaulio nelaimė. Kas trečia mūsų Žemės moteris susiduria su prievarta. Jordanijoje tai nusikaltimai dėl garbės, kitose šalyse moteris degina arba užkasa gyvas, dar kai kur jos tampa aistros sukelto smurto aukomis. Mūsų bendra pareiga – kovoti su šia pasauline neganda.

Įveikti terorizmą – visuotinis rūpestis

- Jūs smerkiate kiekvieną terorizmo aktą. Jūs taip pat pasisakėte interneto tinklalapyje „Ground Zero“ po rugsėjo 11-osios. Ar tai buvo Jūsų asmeniškas sprendimas

- Absoliučiai. Aš nuvykau į tragedijos vietą, kad papasakočiau, ką aš jaučiu, ir parodyčiau: žmonės vieningi – nepriklausomai nuo tautybės. Mes visi buvome ištikti šoko. Kelionės metu aš susitikau su daugybės žuvusiųjų šeimomis ir buvau nustebinta, kaip daug tarp jų įvairių tautų žmonių. Tai buvo teroristinis aktas ne tik prieš Jungtines Valstijas, bet ir prieš visą pasaulį. Aš supratau, kad tas įvykis sukels ne šiaip siaubą, bet ir atneš permainų ir mums dar teks patirti daugybę pamokų...

- Kokių gi?

- Po rugsėjo 11-osios aš pajutau, kad žmonija yra sutrikusi dėl tos įtampos, kuri atsirado tarp arabų pasaulio ir Vakarų. Kaip smarkiai žmonės nesupranta vienas kito, kaip nepasitiki! Mes gilinamės į savo skirtumus. Niekas nenori matyti, kad mūsų rūpesčiai vienodi: mes visi svajojame apie geresnę savo vaikų ir savo šeimų ateitį.

- Jeigu Jūs būtumėte paprasta nežinoma Jordanijos moteris, ar galėtumėte taip pat laisvai samprotauti apie moterų teises?

- Jūs žinote, yra Jordanijoje moterų, daug stipresnių už mane, ir jos kalba daug drąsiau negu aš. Man visada sako, kad aš greičiau esu „minkšta“. Jordanijoje yra daug feminisčių, aš kartais su jomis susitinku. Dažnai manoma, kad visos moterys toje pasaulio dalyje yra engiamos, bet iš tikrųjų dauguma jų yra labai nepriklausomos!

- Ką Jūs manote apie Benazir Bhuto frazę: „Būti musulmonų moteriai – sunki užduotis“?

- Aš labiau tai pavadinčiau pasisekimu.

- Kova už moterų teises – taip pat ir vyrų darbas?

- Žinoma! Mano vyras, pavyzdžiui, tikras feministas. Jis aktyviai remia moterų laisvę ir jų kovą dėl lygybės. Jau vien todėl, kad tai būtina šalies pažangai.

Konfliktai nuėjo per toli

- Palestinos ir Izraelio konfliktas pasiekė pavojingą ribą. Santykiai tarp Izraelio, Libano, Irano ir Sirijos baisiai įtempti. Ar Jūs manote, kad situacija regione gali dar pablogėti?

- Bijau, kad taip. Mes leidome Izraelio ir Palestinos konfliktui, taip pat konfliktui Irake nueiti pernelyg toli ir tęstis per daug ilgai. Jau užaugo palestiniečių karta, kuri nežino, kas yra taika. Tai – baisu. Visam pasauliui. Būtina, kad viso pasaulio žmonės suvoktų: taikos siekis yra pats svarbiausias uždavinys. Kai aš taip sakau, man dažnai ciniškai atsako: „Palestiniečiai ir izraeliečiai niekada nematys taikos“. Jie pamatys taiką, ir mes žinome, ko tam reikia.

- Ir ko gi?

- Truputį drąsos iš vienos ir iš kitos pusės. Pasaulio visuomenės postūmio prie tokio sprendimo. Dori tarpininkai, kurie liktų nešališki, pelnytų palestiniečių ir izraeliečių pasitikėjimą ir stebėtų, kaip laikomasi taikos sutarties. Antraip pasaulis greitai sugrius. Aš raginu, kad yra būtina sureguliuoti konfliktą. Kitaip visam pasauliui nebus ramybės.

Tas konfliktas yra daugybės įtampos situacijų tarp arabų pasaulio ir Vakarų pagrindas, religijos problemų pagrindas. Aš nesakau, kad jo sureguliavimas tuoj pat išspręs visas problemas, bet jis tikrai sumažins dabar įsiviešpatavusią įtampą. Jeigu konfliktas bus išspręstas, Ben Ladenas, žinoma, neišnyks tą pačią dieną, bet nebegalės surinkti tiek šalininkų ir balsų, kadangi priežasčių rūstybei bus mažiau.

- Kaip galima paaiškinti, kad tokia daugybė musulmonų, ypač jaunimo, stoja į teroristų ir fundamentalistų gretas?

- Neteisinga sakyti, kad jų daug. Pasaulyje yra 1,2 milijardo musulmonų. Paskui Ben Ladeną ir kitus ekstremistus eina mažuma, bet tos mažumos nevertėtų nepaisyti. Jie naudoja visas priemones, kad savo idėjas įteigtų kitiems. Jos gerai organizuotos. Bet tylioji musulmonų dauguma yra nuosaiki. Būtų neteisinga spręsti apie ištisas tautas ir apie religiją pagal tokius žmones, kaip Ben Ladenas...

- Galbūt atėjo metas ir tyliajai daugumai prabilti?

- Žinoma. Mano vyras ir aš be paliovos tai darome išnaudodami bet kokią galimybę. Kad parodytų, kaip mes skiriamės nuo ekstremistinės „mažumos“, mano vyras organizavo „Amano kreipimąsi“ (Tarptautinės musulmonų konferencijos, įvykusios 2005 metų liepos 4-6 dienomis Amane, baigiamasis dokumentas – Red.), kuris sujungė intelektualus ir profesorius, sutriuškinusius Ben Ladeno kalbas. Žinoma, mums reikia pasaulio visuomenės paramos.

- Kaip Jūs paaiškintumėte, kad moterys mirtininkės vykdo teroristinius aktus?

- Sprendžiant iš JTO agentūros Palestinos pabėgėlių reikalams pranešimo, daugiau kaip milijonas palestiniečių gyvena baisiame skurde, nuolatos kęsdami baimę dėl savo ir šeimos narių gyvybės. Jie neturi galimybės mokytis, laisvai judėti po šalį.

Moterys palieka vaikus dispanseriuose, nes jos negali jiems nieko duoti, išskyrus arbatos ir cukraus. Kai aš apie tai kalbu, man atsako, kad taip bandau pateisinti žiaurumą. Ne, aišku, kad ne. Bet neverta atmesti visų paaiškinimų.

Suprasti aplinkybes nereiškia pateisinti poelgius, kurie yra nepateisinami. Aš griežtai ir aiškiai smerkiu teroristinius veiksmus, mirtininkų poelgius. Jokie argumentai negali pateisinti veiksmų, nusinešančių nekaltą gyvybę. Ir neturi reikšmės, vyras ar moteris tai daro.

Bendravimas stiprina savitarpio supratimą

- Jūs dažnai reiškiate savo susirūpinimą, kad praraja tarp arabų pasaulio ir Vakarų nesiliauja platėjusi ir gilėjusi.

- Taip, aš labai nerimauju. Esama baimės, trūksta pasitikėjimo. Žmonės nepažįsta kitos pasaulio pusės ir nenori gaišti laiko, kad pažintų vieni kitus.

- Jūs dažnai akcentuojate, kad Vakaruose susiklostė neteisinga nuomonė apie musulmonų moteris...

- Kai lankausi užsienyje, mane visada stebina ir žeidžia įsivyravusi nuomonė apie musulmonų moteris. Pavyzdžiui, nėra jokios prieštaros tarp sąvokų feministė ir musulmonė. Islamo istorijoje yra – bet daugelis Vakarų gyventojų to nežino – daugybė įtakingų moterų politikių, mokslininkių, verslininkių, kariūnių. Neįmanoma spręsti apie milijonų musulmonių moterų realų gyvenimą iš trumpo televizijos reportažo.

- Ką Jūs norėtumėte pasakyti moterims?

- Dirbkime kartu, kad užpiltume tą prarają tarp arabų pasaulio ir Vakarų. Nuraminkime neapykantą, išsklaidykime baimę! Susitikinėkime vieni su kitais, pamirškime įkyrėjusius štampus, įveikime išankstinį priešiškumą! Taip galėsime kartu kovoti su ekstremizmu ir prievarta.

Lai mūsų vaikai gyvena pasaulyje, kuriame nereikia bijoti keliauti, sėsti į lėktuvą, važiuoti mokytis į užsienį. Moterims visada teko svarbus socialinis vaidmuo: jos padėjo suartėti žmonėms, šeimoms, bendruomenėms, jos iš kartos į kartą perduodavo tokias vertybes kaip pakantumas, pagarba kito nuomonei.

Mano senelė pasakojo: kai ji gyveno Gazos sektoriuje, turėjo vieną kaimynę žydę, o kitą – krikščionę. Visos trys keisdavosi valgių receptais, viena pas kitą svečiuodavosi per šventes. Tai buvo jų pasaulis. Aš nepriimu pasaulio, kuriame mes gyvename, ir nenorėčiau jo tokio perduoti savo vaikams!