Kunilingas (lot. cunnus – moters išoriniai lytiniai organai + lingo – laižau) – tai išorinių moters lytinių organų ir ypač varputės bučiavimas ar kitoks dirginimas liežuviu ir lūpomis. Kunilingas gali būti ir neretai yra tik įžanginė meilės žaidimų dalis, kai siekiama sujaudinti moterį prieš sueitį, pagreitinti orgazmą. Antra vertus, meilės žaidimus kunilingu galima užbaigti, ypač jei įprastai mylintis moteris orgazmo nepatyrė. Šio intymaus akto technika labai įvairi, dažniausiai pasirenkama individualiai, atsižvelgiant į partnerės norus, reakcijas, kūno ypatumus, todėl būtina sėkmingos sueities sąlyga – partneriai turi pasitikėti vienas kitu, būti vienas kitam atviri ir nebijoti kalbėtis. Kunilingas – tai normalus lytinių santykių paįvairinimo būdas, žinoma, jeigu jis abiem partneriams yra priimtinas ir malonus. Beje, kunilingas, kaip ir masturbacija, yra alternatyvus būdas patirti orgazmą su partneriu ir bene pats veiksmingiausias būdas vyrui, turinčiam lytinės potencijos sutrikimų, patenkinti moterį.
Istorija
Garsiai ir atvirai apie kunilingą, kaip, beje, ir apskritai apie oralinį seksą, pradėta kalbėti visai neseniai, turbūt tada, kai imta manyti, jog tarp vienas kitą mylinčių žmonių neturėtų būti jokių paslapčių ar jiems „uždraustų“ vietelių. Kaip antai, vienas iš gausybės alternatyvių kunilingo terminų „blow job“ (pažodžiui „pūtimo darbas“) sekso praktikoje pirmą kartą pavartotas tik 1942 m. ir vyresnės kartos žmonėms iki šiol labiausiai asocijuojasi su lesbiečių kultūra.
Kunilingas buvo populiarus senovės Kinijoje tarp taoizmo (III–IV a. pr. Kr.) išpažinėjų ir Indijoje tarp tantristų. Tao sekėjų tikslas – nemirtingumas. Taoistai tikėjo, kad gyvybinė energija, taigi ir gyvenimo trukmė senka, kai kūnas netenka skysčių (kalbama apie spermą), o stiprina moters kūno gaminamos „sultys“, kurių galima „pasiimti“ trimis būdais: iš burnos, krūties ir vaginos. Taigi kunilingas – galimybė atsigerti moters „sulčių“. Tačiau likusioje pasaulio dalyje bet kokia oralinio sekso forma ilgą laiką buvo tabu. Pirmiausia dėl to, kad šis aktas neduoda jokių vaisių, taigi nepradedami vaikai, todėl jis prieštarauja gamtai ir yra nuodėmingas; antra, ilgai buvo manoma (beje, kartais taip manoma ir šiandien, – aut. past.), kad tai nešvarus užsiėmimas, nes daugelyje pasaulio šalių moters genitalijos laikytos nešvariomis.
Moters malonumo buveinė
Atliekant kunilingą dirginama varputė, kitaip klitoris. Tai moters išorinių lytinių organų dalis, minkštas kauburėlis viršutinėje lytinio plyšio dalyje tarp didžiųjų lytinių lūpų. Varputė – mažutis (nuo 0,5–1 cm skersmens, retais atvejais iki 2 cm), bet labai svarbus seksualinio jausmo organas, į kurį lytiškai susijaudinus priplūsta arterinio kraujo: varputė padidėja, patiria erekciją (fiziologiškai varputė atitinka vyro varpą, tik gerokai mažesnė, – aut. past.). Varputės galvutėje yra daug nervinių galūnių (net iki 14 000 nervų!), todėl ją švelniai spaudžiant, trinant, stimuliuojant sukamaisiais judesiais ir pan. moteris labai susijaudina. Net 30 proc. moterų gali patirti orgazmą tik tada, kai įaudrinama jų varputė, nes tik ji yra jautriausia moters erogeninė zona.
Pirmosios žinios apie varputę randamos XVI a. medicinos literatūroje. Realdas Kolombas (1516–1559), italų anatomas ir chirurgas, knygoje apie anatomiją yra nurodęs „moters malonumo buveinę“. Ją poetiškai pavadino „Veneros meilė“. Tačiau XVII a. danų anatomas Kasparas Bartolinas Jaunesnysis (1655–1738) įrodė, kad varputė medicinos mokslui buvo žinoma jau nuo II a. po Kr.
Apie dideles baimes
Kunilingu užsiima ne visos poros. Veikiausiai toms, kurios nesiryžta, jo, matyt, ir nereikia. Pirmiausia kunilingas patariamas gerai vienas kitą ir vienas kito kūną pažįstantiems partneriams (ir, be abejo, tiems, kurie nori vienas kitą pažinti). Mat viena svarbiausių gero kunilingo taisyklių – jautriai reaguoti į partnerio kūno siunčiamus signalus. Moterį kartais gąsdina tai, kad prieš kunilingą ir jam vykstant ji turi išdrįsti „visiškai apsinuoginti“: ne tik išsipasakoti, kas jai patinka, kas ne, bet ir švelniai „valdyti“ vyrą sakydama, kur smarkiau paglamonėti, o kurias vieteles apeiti, bet – ir tai baisiausia – įsileisti jį ten, kur niekas nėra buvęs ir leisti jam atrasti tai, ko galbūt ji ir pati dar nežino. Moteriai baisu atskleisti visas savo paslaptis.
Dažnai moteris neįsivaizduoja, kodėl šis aktas vyrus varo iš proto, mano, kad tai jie daro prisiversdami. Statistika rodo, kad tik 3 vyrai iš 100 nė už ką nesutiktų uostinėti ir laižinėti intymiųjų moters vietelių, o kiti dėl šio malonumo pametę galvas. Kodėl? Pirmiausia dėl to, kad liežuvis jautresnis moters kūno reakcijoms nei vyro pasididžiavimas, būdamas taip arti moters vyras jaučia jos kūno virpesius, jaudulį ir artėjantį „išsiveržimą“. Jei įprastai mylėdamosi moterys neretai suvaidina orgazmą, tai patirdamos kunilingą spektaklio jos nesurengs, nes kūno siunčiami signalai nekontroliuojami ir nemeluoja.
Per įprastą seksą moteris orgazmo laukia ir, deja, dažnai nesulaukia, o kunilingas, pasak jį praktikuojančiųjų, geriausias būdas „išjungti“ protą, atsipalaiduoti ir pačiai sau netikėtai leisti TAI patirti. Vyrus jaudina ir pirmyn gena mintis, kad kažkur slypi „mygtukas“, kurį spustelėjus „išsijungia“ moters protas... Ne veltui sakoma, kad kunilingas – tai įrodymas, jog yra galimybė būti atviram iki galo.
Straipsnio tęsinį ir 5 auksines kunilingo taisykles bei seksopatologo komentarą, atsakymus į intymius skaitytojų klausimus rasite žurnalo SVEIKA! naujame, 4 (11)numeryje.