Tuo tarpu 1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje tų pačių valstybių pasirašyta sutartis dėl Europos anglių ir plieno bendrijos įkūrimo (nuo 1952 m. liepos 23 d.) turėjo galiojimo terminą - 50 metų. Ir ji tikrai nustojo galioti 2002 m. liepą, pačiai Bendrijai jau gerokai anksčiau susiliejus su Europos ekonomine bendrija.

EEB ėmė veikti 1958 m. sausio 1 d. Lygiai po dešimties metų Bendrija jau tapo muitų sąjunga, ne tik sukurdama šešių valstybių laisvos prekybos erdvę, bet ir suformuodama bendrą išorės prekybos politiką. Prireikė net 25 metų, kad EEB virstų (1993 m.) vieninga rinka, kurioje iš esmės nebeliko kliūčių prekių, paslaugų ir gamybos veiksnių (darbo ir kapitalo) judėjimui.

Visiškai natūralu, kad po vieningos (ES vidaus) rinkos buvo imtasi naujo etapo - kurti Ekonominę ir pinigų sąjungą, t. y. įgyvendinti bendrą ekonominę politiką, pirmiausia pagal jos principinę nuostatą užtikrinti ūkio stabilumą, o po to, ilgai negaištant, ir bendrą pinigų politiką su vienu centriniu banku ir viena valiuta.

Palypėti į pinigų sąjungą praėjus 6 metams (1999 m.) pavyko tik 11 ES valstybių narių. Dabar jų jau 13, kitąmet, matyt, bus 15. Ekonominė integracija vyksta toliau. Europoje formuojasi vieningas didžiulio potencialo ūkinis organizmas - jungtinė 27 valstybių ekonomika su 486 mln. gyventojų ir 10 trilijonų eurų bendruoju vidaus produktu.

Tačiau atsirado požymių, jog ekonominės integracijos procesas išsisemia. Pirmieji ženklai pasirodė prieš gerą dešimtmetį - Didžioji Britanija ir Danija išsilygo teisę niekados nesijungti į Ekonominę ir pinigų sąjungą. Pagilėjo šalių nesutarimai dėl Bendrosios žemės ūkio politikos. Žlugo sumanymas baigti kurti vieningą paslaugų rinką. Pagausėjo bandymų išplėsti nacionalinių vyriausybių prerogatyvas tose srityse, kur, atrodė, politika jau suvienyta (ekonominės politikos renacionalizavimas).

Tapo aišku, kad viena jungtinė ekonomika vargu ar įstengs baigti formuotis, jei išlieka 27 valstybių 27 vyriausybės su tiek pat nacionalinių politikų. Junginys gali imti eižėti.

Romos sutarties 50-metis yra gera proga bei paskata prisiminti ES praeitį ir pagalvoti apie ateitį.

Niekas nepaneigs, kad Romos sutartis tapo sėkmės projektu. Pasisukusi nuo bevaisių politinių ir diplomatinių debatų prie ekonominio bendradarbiavimo Europa rado auksinį raktelį - prekybos tarp tautų išlaisvinimas, ekonominė integracija tiesiog automatiškai išstūmė iš darbotvarkės konfliktus, karinę grėsmę, prioritetą ginklavimuisi ir kitus išteklius ryjančius Europos valstybių bendrabūvio įpročius. Europa žengė taikos ir ekonominio klestėjimo keliu.

Stabili taika, ekonominė gerovė, draugiški santykiai tarp valstybių, pagarba žmogaus teisėms, solidarumas visos Europos mastu - visi šie Europos tautų laimėjimai daugiausia pasiekti ES sukūrimo dėka.

Verta priminti, kad tai įvyko nei greitai, nei lengvai. Juk tuos tikslus įgyvendino europiečiai - tautos, pagarsėjusios savo nacionalistinėmis aistromis, joms padarytų skriaudų fetišizavimu, politinių ir ideologinių iniciatyvų ir svaičiojimų pertekliumi.

Antai, tą pačią kovo 25 d. tos pačios šešios valstybės pasirašė ir Europos atominės bendrijos (Euratomo) įkūrimo sutartį (sudaryti "...sąlygas, būtinas atominei pramonei kurti ir plėtoti"). Jai irgi 50 metų; tik niekas apie jubiliejų neužsiminė, atominė energetika ir šiandien dalies ES valstybių vertinama kontroversiškai, bendrija veikia tik siauroje radioaktyvių medžiagų tiekimo reguliavimo ir kontrolės srityje.

1952 m. gegužės 27 d. vis tos pačios šešios šalys pasirašė sutartį įkurti Europos gynybos bendriją; taigi minėtume 55 metų sukaktį. Bet sutartis niekada neįsigaliojo (jos neratifikavo Prancūzija).

1970 m. buvo paskelbtas vadinamasis Vernerio (Werner) planas - iki 1980 m. įkurti Ekonominę ir pinigų sąjungą. 1974 m. planas galutinai žlugo. Prie to paties tikslo buvo grįžta tik 1988 m.

Skaudų smūgį ES, kaip tegul ir neformalios politinės bendrijos, autoritetui sudavė bejėgiškas pasirodymas Jugoslavijos krizės metu.

Kita vertus, būtent individuali politinė iniciatyva pagelbėdavo kiekvienąkart, kai visame poliniame gyvenime įsivyraudavo inercija. Taip buvo pabaigta su ekonomikos sąstingiu, paskelbus Vieningos rinkos kūrimo planą 1986 m. Analogiškai paspartintas integracijos procesas 1988 m., kai buvo nuspręsta pavesti Europos Komisijos pirmininkui Žakui Delorui (Jacques Delors) sukurti Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimo (tai yra perėjimo prie bendros pinigų politikos ir bendros valiutos) planą.

Dabartinis ekonominės integracijos proceso sulėtėjimas, ūkio raidos dinamizmo praradimas rodo, kad ES įžengia į naują savo raidos etapą - subrendo reikalas politiniam konsolidavimuisi. Toli gražu ne visos valstybės narės, ne visos tautos ir ne visos visuomenės grupės įvairiose šalyse priima tokią idėją.

Joms "kol kas gana" integravimosi. Ryžtingiausiai ir net agresyviai didesniam, bendros rinkos stiprinimą peržengiančiam, valstybių vienijimuisi priešinasi D. Britanijos ir Čekijos vyriausybės, greta jų matome Lenkiją, Daniją, Švediją ir kai kurias kitas šalis.

Iš tiesų politinė integracija reikalauja jau kitokio mąstymo, kitokio pasaulio ir jo raidos suvokimo, kitokios vizijos ir, žinoma, rizikavimo. Pasaulyje nėra ryškesnio ir pastovesnio struktūrinio elemento kaip tautinė valstybė. Mėginimų jas pakeisti imperijomis, unijomis ir sąjungomis būta ne vieno, bet joks bandymas nepavyko.

Esminis skirtumas tarp tuometinių iniciatyvų ir dabartinio ES siekio imtis politinės integracijos yra tas, kad pastarasis visiškai remiasi ekonomikos integracijos procesu ir jo neįveikiama naudos, saugumo ir stabilumo logika.

Būtent dėl to ES jau turi politinės sąjungos pradmenų. Nors tie pradmenys praktiškai visi telkiasi ekonominės politikos srityje, vis tik bendroji prekybos politika, bendroji žemės ūkio politika, bendra pinigų politika (euro erdvėje, apimančioje 13 ES valstybių) yra realus ir iškalbus nacionalinės politikos subendrinimo ir perdavimo vykdyti ES institucijoms pavyzdys.

Ekonominė integracija neišvengiamai reikalauja plėtoti ir politinį vienijimąsi, kartu ji ir apibrėžia ribas tokiam vienijimuisi.

Naujus žingsnius šiame procese pasiūlė anaiptol ne radikalios Sutarties dėl konstitucijos Europai kūrėjai. Prancūzų ir olandų nuomone, jos autoriai peržengė ekonominės integracijos diktuojamas ribas. Lietuvių, ispanų ir dar keliolikos valstybių politikų nuomone, tos ribos nebuvo peržengtos.

Tai ir yra taškas, iki kurio atėjo 27 Europos tautos; su ta esmine pastaba, kad pasaulis per tą laiką smarkiai pasikeitė.