Menininkė paslaptingai šypsosi ir sako nenorinti atskleisti visų šio rūbų dažymo paslapčių: "Lietuvoje yra tik viena mano mokinė, su kuria pasidalijau drabužių dažymo subtilybėmis. Tai, ką darau, iš esmės yra per keliolika metų ištobulinta plangi - rūbų rišimo technika, kuria išgaunu norimas spalvas, raštus ir ornamentus."
Laurita sako nelaikanti savęs rūbų dizainere ar siuvėja - esanti tiesiog dažytoja. "Kol kas pati drabužių nesiuvu. Paprasčiausiai mirkstu savo puoduose ir spalvose", - šypsosi L.Peleniūtė. Nors mergina rūbų dažymu užsiima jau ne pirmus metus, tačiau kaskart prireikus dažyti drabužį menininkės "dirbtuvėmis" virsta nedidelė jos namų virtuvėlė.
Ilgi ieškojimai
Drabužių marginimu Laurita susidomėjo dar paauglystėje - norėjusi atrasti originalesnių aprangos idėjų. Mergina juokiasi prisiminusi pirmuosius bandymus suteikti drabužiams "antrą gyvenimą". "Mano pirmoji rūbų marginimo "mokytoja" buvo... dažų tūtelės instrukcija. Būdama penkiolikos pirmąkart pabandžiau paeksperimentuoti. Iš pradžių beveik visus drabužius perdažydavau viena spalva - dažniausiai juodai. Ilgainiui atradau būdų, kaip įvairiomis spalvomis išmarginti audinį", - prisimena Laurita.
Šiandien mergina turi jau beveik dvylikos metų rūbų dažymo patirtį, todėl sako, jog per tiek laiko surado ir išbandė pačius keisčiausius būdus, kaip padaryti audinį originalesnį ir spalvingesnį: "Kartais į rūbus tenka vynioti įvairius daiktus, kurie ant audinio leidžia sukurti originalias spalvų ir ornamentų kompozicijas". Laurita neslepia, kad dabar iš anksto žinanti, kaip atrodys drabužis, ištrauktas iš verdančio puodo. "Audiniai jau paklūsta mano fantazijai, nes įgudau rūbą rišti taip, kad spalvos ir raštas išeitų tokie, kokių aš ar mano klientai pageidauja. Bet anksčiau būdavo smagiau - niekada nežinojau, ką rasiu drabužį ištraukusi iš puodo", - sako menininkė.
Nepelningas pomėgis
Keista, tačiau maloniausias Lauritos užsiėmimas per tiek metų kažkodėl vis dar netapo pagrindine jos veikla. Kodėl? "Į bet kurį meną reikia investuoti", - užtikrintai sako mergina. "Rūbams dažyti renkuosi kokybiškus, brangius dažus, todėl užsidirbti pavyksta labai nedaug". Be to, pasak Lauritos, šis menas reikalauja nemažai fizinių jėgų - juk drabužiai iš pradžių lankstomi, rišami, verdami, skalaujami, vėl verdami, kol pagaliau gaunamas norimas rezultatas.
"Vienam drabužiui nudažyti ir visiškai paruošti kartais prireikia ištisos savaitės. Jei per mėnesį padaryčiau keturis drabužius, vargu ar pavyktų normaliai iš to gyventi", - samprotauja Laurita ir neslepia, kad kurį laiką vertėsi vien tik rūbų dažymu, rengė savo drabužių parodas. Vėliau prisidėjo muzikinė veikla grupėje "Žalvarinis".
Laurita tikina, kad rūbų dažymo niekada nemes: "Tiesiog negaliu be to gyventi. Kad ir ką beveikčiau, visada būsiu menininkė, mirkstanti spalvose."
Ar tokį drabužį lietuviai noriai nešioja? Laurita sako, jog tai pirmiausia meno kūrinys, o tik po to rūbas: "Lietuviai dažnai nesupranta daikto ar drabužio meninės vertės - paprasčiau nueiti į parduotuvę ir nusipirkti brangų drabužį su garsaus vardo etikete. Labiausiai tuo, ką aš darau, stebisi ir domisi užsieniečiai."
Menininkės spinta tuščia
Lauritos margintais drabužiais puošiasi ne tik jos klientai, draugai, bet ir neofolkloro grupės "Žalvarinis", kurioje mergina dainuoja nuo pat įkūrimo, nariai. Išskirtiniai, originalūs, nevaržantys drabužiai dera prie "Žalvarinio" koncepcijos ir atliekamos muzikos, todėl, pasak Lauritos, kai reikėjo pirmą kartą lipti į sceną, niekam net nekilo abejonių, kuo rengsis muzikantai. A
trodytų, jog pačios menininkės spintoje per tiek metų susikaupė krūvos dažytų drabužių, tačiau Laurita sako esanti lyg batsiuvys be batų. "Visi rūbeliai nuolat kažkur iškeliauja - vienus užsako, kitus nuperka po kolekcijos pristatymo, dar kitus išdovanoju bičiuliams ir artimiesiems. Per dvylika metų taip ir nesugebėjau susikurti drabužio sau, išskyrus koncertinius", - apgailestauja Laurita.
Įkvepia senoji baltų kultūra
Pasak menininkės, drabužių grožis ir spalvos geriausiai atsiskleidžia gamtoje, todėl beveik visos jos kūrybos parodos vyko po atviru dangumi. "Kai rengiau "Ūkaną", norėjau perteikti ankstyvo ryto paslaptingą darganą. Rytmetys - metas, kai padunda mitologinės būtybės, todėl daugelis jų atgijo ant drabužių", - pasakoja Laurita. - Man artima senoji baltų kultūra ir mitologija, todėl natūraliai išeina, jog baltiški motyvai atgimsta ant drabužių." Tapybos elementai drabužiuose - velniūkščiai, gyvatės, rupūžės, susirangę žalčiai ar saulės simboliai - matyti tik gerai įsižiūrėjus. "Taip stengiuosi sukurti intymią paslaptį tarp drabužio ir jo nešiotojo", - aiškina Laurita.
Spalvingi drabužiai primena senovės baltų nešiotus, tačiau, pasak autorės, dažymo technika nėra lietuviška. Vienintelis tikrai baltiškas dalykas - paišybos ir dekoravimo motyvai, ant audinio atgyjančios senovės lietuvių dievybės ir simboliai. "Tai ir mano pasaulėjautos atspindys. Esame lietuviai, taigi, manau, mums privalu žinoti senovės baltų mitologiją - nesvarbu, krikščionis ar pagonis būtum", - sako Laurita.
Anksčiau Lietuvos moterys dažydavo drobes natūraliais dažais - žolelėmis, lukštais, tošimis. Senąjį rūbų marginimo būdą Lauritai teko išbandyti, kai kurį laiką mokėsi Vilniaus dailės akademijoje. "Išmokau austi, balinti vilną, dažyti drobes žolelėmis. Buvo labai įdomu ir naudinga pabandyti prieš šimtmečius naudotą marginimo technologiją", - prisimena menininkė.
Lauritos marginti audiniai jau puošia ne vienų namų interjerą. "Kartą nešinas dviem didelėmis paklodėmis atėjo kaimynas ir paprašė: "Padaryk iš jų ką nors!" Ir padariau spalvingas užuolaidas, kurios akimirksniu atnaujino visą kambarį", - prisimena mergina. Spalvingi audiniai, pasak menininkės, iš pilkumos gali prikelti bet kuriuos namus. "Galiu nudažyti ne tik džinsus ar marškinius, bet naujam gyvenimui "prikelti" senas staltieses, lovų užklotus, patalynę", - vardija L.Peleniūtė.
