Nors ir ne suomių išrasta, sauna yra bene sėkmingiausiai eksportuota šios Šiaurės šalies prekė. Vidutiniškai kas trečias tūkstančio ežerų šalies gyventojas turi po sauną. Šiek tiek per 5 mln. gyventojų turinčioje valstybėje esama net 1,7 mln. saunų (daugiau nei trečdalis jų stovi ežerų pakrantėse) – daugiau čia turbūt yra tik elnių.

Suomiams sauna reiškia ne tik laisvalaikio užsiėmimą ar švarinimąsi – tai yra gyvenimo būdas, ištisa filosofija, iš kartos į kartą perduodama tradicija. Kaip persų palikuonims svarbiausias dalykas namuose yra kilimas, taip suomiams – sauna.

Jei turite verslo partnerių Suomijoje, nenustebkite išgirdę kvietimą užsukti saunon. Tokį svetingumą gali parodyti net ką tik sutiktas verslininkas, jau nekalbant apie artimesnius draugus ar pažįstamus. Šio kvietimo nedera atsisakyti – galite būti palaikytas nemandagiu.

Suomiai iš lietuvių ar atvirkščiai pasiskolino „pirties“ pavadinimą?

Pasak suomių legendos, pėrimosi malonumą žmonėms atskleidė pati gamta: kadaise, lietaus lašams prasisunkus pro prakiurusį stogą ir nukritus ant įkaitusios krosnies, vienuose namuose pasklido maloni šiluma.

Pirmosios į dabartines panašios pirtys atsirado visai ne Suomijoje, o greičiausiai Rusijoje. Nežiūrint to, sauną galima laikyti grynai suomišku reiškiniu – ji daugumai suomių yra tapusi kone šeimos nariu ar artimu giminaičiu, kurį reikia aplankyti kiekviena pasitaikiusia proga. Suomiai bene vieninteliai išlaikė tradiciją nuolat pertis pirtyje ir suteikė šiam ritualui šiuolaikinį atspalvį. Šalyje net veikia saunų muziejus, užimantis beveik 10 ha plotą, o seniausias jo eksponatas – suomiška pirtis, datuojama 1764 metais.

XIX amžiaus antrojoje pusėje pirčių buvo galima rasti didžiulėje teritorijoje nuo Baltijos jūros iki Uralo kalnų. Pirtis ręsdavo suomiams giminingos tautos: estai, karelai, vencai, lyviai, taip pat – baltai, slavai. Panašių statinių gerokai anksčiau būta ir egiptiečių, romėnų, turkų, keltų, indų, japonų, meksikiečių kultūrose.

Kai kurių šaltinių duomenimis, saunos pavadinimą suomiai kildina iš žodžio savu („dūmas“), mat pirmosios saunos buvo žemėje iškasti urvai, kuriuose būdavo įkaitinami akmenys ir kurie prisipildydavo dūmų. Beje, samių kalbos žodis saun reiškė duobę, iškastą žemėje ar sniege. Tuo pačiu žodžiu pirtis vadino estai, lapiai. Rytų Karelijoje vartotas žodis kyly, kilęs iš suomiško kylpea, reiškiančio maudymąsi. Suomijos vakarinėje dalyje vartotas ir pirtti (namelis, trobelė), turintis akivaizdžių sąsajų su lietuvišku žodžiu „pirtis“.

Manoma, kad garinė pirtis atsirado prieš maždaug 6 tūkst. metų. Tuomet žmonės įkaitindavo krūvą akmenų, o aplink įrengdavo laikiną pastogę. Šiek tiek patobulintą pirtį sudarė rąstinė patalpa, iš vidaus šildoma ugnimi ir dūmais. Tokia „juodoji pirtis“ pradžioje buvo naudojama ir pėrimuisi, ir kaip gyvenamasis būstas. Klajokliai šias pirteles vežiodavosi su savimi.

„Juodoji pirtis“ šildė gyvenamąsias patalpas ir kūną, bet netiko maistui gaminti. Todėl vėliau akmenų krūvą pakeitė iš viršaus pridengta krosnelė, įrengta į dvi dalis padalintoje patalpoje. Viena jos pusė tapdavo sauna, kita – virtuve. Taip pirtis tapo patalpa, skirta tik švarinimuisi.

Pirmųjų žinomų rašytinių žinių apie suomiško tipo pirtis 912 metais pateikė keliautojas Sheikas Ibn Dasta. Jo aprašyta Mordovijos pirtis – trobelė su smailėjančiu stogu, pastatyta iškastoje duobėje ir apdengta velėna, su akmenine krosnimi viduje, stovėjo dabartinės Maskvos teritorijoje. Seniausias šaltinis apie rąstinę pirtį – Kijevo vienuolio Nestoro 1110 metų kronika.

Viduramžiais saunos buvo populiarios ir Europoje, bet XVI-XVII amžiuose, įsisiautėjus sifilio epidemijai, jas liautasi ręsti. Mat buvo manoma, kad sifilis plinta per pirtis. Saunos taip pat mėgstamos išliko tik Suomijoje, kuri, būdama žemyno pakraštyje, buvo toli ir nuo Europos nuodėmių.

Saunos – net butuose ir biuruose

Dėl statybinių medžiagų trūkumo žeminės ar pusiau žeminės saunos vargingesnėse Suomijos dalyse buvo statomos net iki praėjusio amžiaus pradžios. Ten, kur trūko medienos, kaip statybinė medžiaga buvo naudojamos durpės. XIX amžiuje pradėtos statyti saunos su dūmtraukiu, kuris sumažino gaisro pavojų, todėl saunos išpopuliarėjo.

Apie 1930 metus atsirado visiškai naujas krosnelių tipas – nepertraukiamo kaitinimo krosnelės. Jos buvo palyginti nebrangios, greitai įkaistančios, lengviau naudojamos, todėl suomiams padėjo iš naujo atrasti saunas. Tuomet miestuose pradėjo kilti daugiaaukščiai, nemažai gyventojų įsirengė vandentiekį, kanalizaciją, įsivedė elektrą ir pradėjo maudytis voniose. Saunos atrodė lyg senamadiška ir kaimietiška atgyvena. Jei ne pradėtos steigti viešosios pirtys, miestiečiai būtų visai pamiršę šią tradiciją.

Po Antrojo pasaulinio karo Helsinkyje veikė 150 viešųjų pirčių, kuriose buvo įrengtos atskiros patalpos moterims ir vyrams, taip pat – kambariai šeimoms. Didžiosiose pirtyse dirbdavo ir masažuotojai, kartais – net kraujo nuleidėjai. Pirtyse susiburdavo pažįstamų būreliai, o draugišką atmosferą įkaitindavo tik, pavyzdžiui, varžybos dėl geriausio pėriko vardo.

Antruoju perversmu saunos istorijoje tapo prieš pusšimtį metų atsiradusios elektrinės krosnelės. Jos buvo visai nepavojingos ir nereikalaujančios didelio mokslo – paspaudei mygtuką ir keliauk pertis. Kadangi krosnelėms nebereikėjo dūmtraukio, pirtys pradėtos rengti ten, kur atvira ugnis keltų pavojų.

Šiais laikais bent po vieną sauną įrengta kone kiekvieno Suomijos daugiabučio rūsyje ar pirmame aukšte. Voniose pirtelės įrengiamos jau statant butus, kad tuo nereikėtų rūpintis gyventojams. Tokių saunų esama net viešbučiuose – čia kai kur nuo senų laikų dirba vadinamosios rausėjos, kurios rūpinasi žmonių kūnų švara. Didžiosios kompanijos ir valdžios įstaigos, kaip ir aukščiausi Suomijos pareigūnai, turi savo saunas.

Savaitgaliai pažadėti garui

Saunos Suomijoje būna trijų rūšių. Elektra šildomą sauną galima įrengti bute. Kaimo vietovėse iki šiol dažniausiai statomos tradicinės malkomis kūrenamos saunos, kurias suomiai mėgsta labiau nei moderniąsias. Jose suomiai vanojasi beržinėmis ir ąžuolinėmis vantomis, išsipėrę ilsisi gryname ore, maudosi upėje ar ežere, retkarčiais žiemą voliojasi sniege ar pasineria į eketę.

Ne mažiau populiarios dūminės saunos. Jos taip pat kūrenamos malkomis, tačiau dūmai nukreipiami ne laukan, o į patalpą, kur žmonės periasi. Suomiai tvirtina, kad pastarosios saunos, iš kurių jie dažnai išlenda juodi lyg velniai, yra pačios geriausios.

Senovinės dūminės pirtys vienu metu jau buvo beveik beišnykstančios, šiuo metu jų Suomijoje priskaičiuojama tik apie 5 tūkst.

Paprastoje saunoje santykinis oro drėgnumas svyruoja nuo 10 proc. iki 25 proc., priklausomai nuo ant akmenų pilamo vandens kiekio. Turkiškoje (garinėje) pirtyje drėgmė gali pasiekti ir 100 proc. Beje, pirtys, statytos Suomijoje ir aplinkiniuose regionuose, nuo kitų skiriasi tuo, kad oro drėgnumas čia buvo periodiškai keičiamas pilant vandenį ant įkaitusių krosnies akmenų.

Ilgą laiką saunos Suomijoje buvo statomos kiemuose, o nuo XX amžiaus pradžios – prie ežero. Gerai įkaitinti sauną seniau užtrukdavo visą dieną, mat reikėdavo parinkti tinkamai malkas, jas sudėti tam tikru būdu. Pirties kūrimo gudrybės buvo perduodamos iš kartos į kartą. Ilgainiui suomiai šį ritualą supaprastino, tačiau saunos kūrimas ir mėgavimasis ja vis tiek užtrunka kelias valandas.

Tipiškas suomių savaitgalis atrodo maždaug taip: šeštadienio rytą šeima susikrauna būtiniausius daiktus, prisiperka maisto ir traukia į vadinamąjį vasaros namelį. Tokias poilsiavietes, kuriomis nustatytos

net mažiausių ežerų pakrantės, turi dauguma miestiečių. Savaime suprantame, kad prie kiekvienos poilsiavietės įrengta po sauną. Šeimos galvos darbas – ją įkaitinti, kad vakare visi galėtų pasimėgauti tradiciniu malonumu. Kitą dieną suomiai traukia namolio į miestus, kad po savaitės vėl grįžtų.

Ir atėjimo į pasaulį, ir iškeliavimo vieta

Kaip juokauja patys suomiai, sauna yra dar viena proga išgerti. Iš tikrųjų ėjimas į sauną yra labai senas paprotys, prie kurio priprantama dar vaikystėje. Suomių žodžiais tariant, sauna garantuoja švarą, sveikatą, dvasinę ramybę ir daugybę kitų malonumų.

Senovėje sauna suomiams buvo šventa vieta. Visus su ja susijusius ritualus atlikdavo tik moterys. Jei saunon eidavo sunkūs ligoniai ar kūdikiai, būdavo iškviečiamas net žiniuonis. Iki Antrojo pasaulinio karo suomės dažniausiai gimdydavo saunose, mat čia būdavo švariausia ir šilčiausia kaimo vieta. Gimdyvės saunose likdavo mažiausiai savaitei. Tik tada kūdikis patekdavo į gyvenamąjį namą ir būdavo parodomas tėvui. Saunoje būdavo pradedami vaikai – tik čia poros galėdavo pabūti dviese toliau nuo sausakimšų namų, čia prausdavo mirusiuosius prieš paskutinę kelionę.

Saunos buvo naudojamos linams džiovinti, salyklui ruošti, mėsai rūkyti. Čia kerėjimais buvo sprendžiamos meilės problemos, gydomos įvairios ligos.

Dabar švarintis patogiau vonioje, tačiau sauna vis dar laikoma neatskiriama būsto dalimi. Tikėjimas saunos gydomąja galia iki šiol neišblėsęs. Sena suomių patarlė sako: „Jei sauna, degtinė ir derva nepadės, liga išties mirtina“. Teigiamą saunos poveikį pripažįsta net medikai.

Periantis chroniškų ligų išgydyti neįmanoma, tačiau puikią savijautą sauna tikrai garantuoja. Išsipėrus padažnėja pulsas, pagerėja kraujo apykaita, pakyla kūno temperatūra, nors kraujo spaudimas gali ir nukristi. Pėrimasis vanta nuvalo odą kur kas geriau, nei dauguma įsivaizduoja, mat saunoje tvyrantis karštis atveria poras, o prakaituojant iš kūno pašalinami riebalai, negyvos odos ląstelės ir bakterijos.

Sauna rekomenduojama žmonėms, kuriuos kamuoja alergija, sinusitas, artritas, maudžiantys raumenys, migrena, nugaros skausmas. Kai kas tvirtina, kad sauna net padeda sumažinti cholesterolio kiekį kraujyje.

Kai kuriems žmonėms, visų pirma – vyresniems, turintiems problemų dėl širdies, itin mažiems vaikams ir nėščiosioms, patariama nepiktnaudžiauti sauna. Bet sakoma, kad retkarčiais pirtin užsukančios nėščiosios gimdo greičiau ir lengviau. Šiaip ar taip, prieš einant pertis rizikos grupės atstovams derėtų pasitarti su gydytoju.

KAIP NAUDOTIS SAUNA

Griežtų taisyklių, kaip naudotis sauna, nėra. Svarbiausia – gera kompanija, visa kita galima sugalvoti ekspromtu. Suomiškos saunos draugija pateikia tokius patarimus:
* norint visiškai atsipalaiduoti, saunai reikia skirti mažiausiai pusvalandį, dar geriau – valandą ar pusantros;
* prieš einant į sauną patariama užsukti į dušą – taip ne tik palaikoma švara, bet ir išreiškiama pagarba kitiems kompanijos nariams, be to, taip sveikiau odai ir plaukams;
* paprastai žmonės į sauną eina nuogi, tačiau drovesni gali likti su maudymosi kostiumu ar rankšluosčiu;
* rekomenduojama į sauną pasiimti rankšluostį, kad nereiktų sėsti tiesiai ant įkaitusio suolo;
* temperatūra saunoje neturėtų viršyti 80-90 laipsnių pagal Celsijų;
* pakankamai įkaitus reikėtų grįžti į persirengimo kambarį atvėsti ir dar kartą palįsti po dušu;
* tik antrą kartą užėjus į sauną galima pertis;
* eiti saunon galima kelis kartus, tačiau laikas, kurį praleidžiate saunoje ir vėsesniame ore, turėtų būti pakankamai ilgas – staigūs temperatūros pokyčiai pavojingi sveikatai, kaip ir varžybos, kas pakels didesnį karštį ar daugiau garų;
* gydytojai nerekomenduoja žiemą, išbėgus iš saunos, pūkštelėti į vandenį, iš pradžių patartina atsivėsinti drungnu vandeniu;
* po saunos būtina nusiprausti, atvėsti, nudžiūti, pasitepti drėkinamuoju kremu ir tik tada apsirengti;
* šią procedūrą galima pabaigti lengvais užkandžiais ir gėrimais. Prieš sauną ir būnant joje reikėtų vengti sunkaus maisto, ypač – alkoholio;
* sveiki žmonės sauna gali mėgautis taip dažnai, kaip pageidauja, tačiau piktnaudžiauti nederėtų – didelis karštis, temperatūros skirtumai ir drėgmė išdžiovina odą.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)