Mirtingumas: užsikrėtusių Variola minor — 1 proc., o Variola major gali būti iki 40 proc.
Padariniai: išgyvenusieji apanka viena arba abiem akimis, visam gyvenimui lieka raupų duobutės.
Nusinešė gyvybių: vien XX amžiuje — 300—500 mln. 1967 m. Pasaulinė sveikatos organizacija pranešė, kad tais metais nuo ligos mirė 2 mln. žmonių. Tačiau 1978 m. Anglijoje užfiksuota paskutinė auka, o 1979 m. paskelbta, kad raupai išnaikinti.
Žymios aukos: Egipto faraonas Ramzis V, Prancūzijos karalius Louisas XV, Rusijos imperatorius Petras II. Anglijos karalienė Elizabeth I ir JAV prezidentas Abrahamas Linkolnas išgyveno, tačiau buvo subjauroti raupų.
Epidemijos: jau senovės Indijos gydytojai žinojo apie raupus bei buvo išradę vakcinavimo metodą. Tačiau šių laikų induistai nepageidavo skiepytis nuo šios ligos, nes bijojo įžeisti raupų deivę Sitalą. Iš Rytų į Europą šią ligą atvežė romėnai, ir 165—180 m. Romos imperiją apėmė raupų pandemija, susišlavusi apie 5 mln. gyvybių. XVI a. ispanų konkistodorų į Naująjį pasaulį atnešti raupai iš esmės sugriovė inkų imperiją (per kelerius metus žuvo apie 60—90 proc. inkų populiacijos) bei turėjo įtakos actekų žlugimui.
Raupai paklojo visą actekų armiją, tuo metu sėkmingai kovojusią su Hernano Korteso kariais, bei apie ketvirtadalį visų actekų. Raupai siautėjo ir JAV naujakurių kolonijose, tačiau XVIII a. buvo išrasti skiepai, todėl liga negalėjo kaip reikiant įsibėgėti.
Paukščių gripas
Kaltininkas: gripo viruso atmaina H5N1. Šis virusas itin atsparus išorinėje aplinkoje Netgi esant minusinei temperatūrai jis užsikonservuoja ir geba išlikti gyvybingas.
Plinta: tarp paukščių — per jų seiles, išmatas, kitas išskyras. Žmonės turi ilgai kontaktuoti su užsikrėtusiais paukščiais, paprastai uždaroje patalpoje, kad užsikrėstų šia liga. Žmonės gali būti infekuoti per fekalines dulkes ar kontaktą su paviršiumi, ant kurio yra sergančio gyvūno išskyrų. Liga neužsikrečiama valgant termiškai apdorotą paukštieną.
Požymiai: kaip ir paprasto peršalimo bei gripo — karščiavimas, galvos skausmai, pykinimas, kosulys, raumenų skausmai. Vėliau išsivysto plaučių uždegimas, kvėpavimo sutrikimai, nebefunkcionuoja vidaus organai.
Mirtingumas: kol kas — apie 50 proc.
Nusinešė gyvybių: 62. Kinija nuoširdžiai viską slepia, todėl neįskaičiuojama. Epidemija: pirmasis atvejis, kai paukščių gripu susirgo žmogus, užfiksuotas 1997 metais Honkonge. Epidemija tarp paukščių įsibėgėjo nuo 2003-ųjų, todėl azijiečiai pašėlo juos pjauti. Nepaisant to, užsikrėtę sparnuočiai jau pasiekė Europą.
Paukščių gripo atmaina buvo rasta ir kiaulėse, todėl mokslininkai pranašauja H5N1 viruso mutavimą bei modeliuoja pasaulinę žmonių pandemiją. JAV mokslininkai sukūrė scenarijų, pagal kurį giltinė nusineš iki 7,4 mln. gyvybių, o vienas rusų virusologas išpranašavo milijardą mirčių. Perkam šautuvus ir šaudom visus praskrendančius paukščius.
Maras
Kaltininkas: bakterija Yersinia pestis.
Plinta: maras yra graužikų — švilpikų, žiurkių, burundukų, voverių ir kitų 200 rūšių gyvių — liga. Žmogus dažniausiai užsikrečia, kai įkanda blusa, mitusi infekuotu graužiku. Visos didelės maro pandemijos prasidėdavo, kai kokia nors kita liga išretindavo graužikų gretas, ir blusos ieškodavo kitų kraujo šaltinių. Tarp žmonių maras plinta lašeliniu būdu.
Požymiai: buboninis maras — labiausiai paplitusi šios ligos forma. Požymiai pastebimi po 2—7 dienų nuo užsikrėtimo. Žmogų pradeda krėsti šaltis, karštis, skauda galvą, pradeda tinti bei sopėti limfos liaukas (iš to liga ir atpažįstama).
Jeigu bacilos persimeta į kraują (septinė maro forma), prasideda kraujosrūvos po oda ir vidiniuose organuose, susiformuoja charakteringos juodos dėmės. Diagnozavus septinę maro formą ligonis paprastai miršta tą pačią dieną.
Bacilos taip pat gali įsikurti plaučiuose, o pirmieji plaučių formos maro požymiai gali imti ryškėti praėjus kelioms valandoms nuo užsikrėtimo. Būdingas požymis — kosulys su krauju.
Mirtingumas: negydomo buboninio maro — iki 60 proc., kraujo ir plaučių — 100 proc.
Nusinešė gyvybių: poetų apdainuota ir dailininkų įamžinta labiausiai iš visų epidemijų, tačiau per visą žmonijos istoriją nusinešė ne daugiau nei 200 mln. sielų. Dabar vidutiniškai registruojama apie 1700 ligos atvejų per metus (Europoje maru užkrėstų graužikų nebėra).
Epidemijos: pirmosios užuominos apie maro epidemiją randamos hebrajų Biblijoje. Joje sakoma, kad maras buvo pasiųstas ant filistiniečių galvų dėl to, kad šie nuskriaudė Izraelio vaikus, todėl daug gyventojų mirė. Tai galėjo atsitikti XI a. pr. Kr.
Pirmoji istoriniuose šaltiniuose užfiksuota maro epidemija praūžė Egipte ir Viduržemio jūros rytų regione 541—542 metais. Konstantinopolis tuo metu iš Egipto įsiveždavo daug grūdų — manoma, kad būtent iš ten su žiurkių blusomis buvo atgabentas ir maras.
Per epidemijos piką per dieną mirdavo apie 5 tūkst. miesto gyventojų, iš viso buvo palaidotas ketvirtadalis to regiono gyventojų. Netrukus, 588 metais, maras pasiekė dabartinės Prancūzijos kraštus. Teigiama, tada mirė 25 mln. žmonių.
Trečioji maro pandemija nuniokojo Azijos žemyną. Įsiplieskusi Kinijoje, ji persimetė į Indiją (mirė 12 mln. žmonių), o vėliau pasklido po visą pasaulį. Remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, ši pandemija buvo aktyvi iki 1959-ųjų: tada metinis aukų skaičius sumažėjo iki 200. 1899 metais maras siaubė San Franciską, 1900-1927 metais — Rusiją ir Sovietų Sąjungą, 1908-aisiais — Pietų Ameriką, 1912-aisiais — Kubą bei Puerto Riką.
Gripas
Kaltininkas: Orthomyxoviridae šeimos RNA virusas. Skiriami A (žinduolių ir paukščių), B ir C (tik žmonių) virusai. Epidemijas ir pandemijas sukelia A tipo virusas.
Problema: gripo virusas sparčiai kinta perstumdamas savo molekules. Vakcinavimas pagal praėjusių metų viruso pavyzdį tampa bevertis, jeigu virusas randa naują, itin pavojingą, savo struktūrą.
Plinta: lašeliniu būdu.
Požymiai: puikiai žinomi turbūt kiekvienam — karščiuojama, juntamas nuovargis, galvos ir kūno skausmai, skauda gerklę, varva nosis. Gydomas praeina per 1—2 savaites.
Mirtingumas: šalyse, kur prasta sveikatos priežiūra, — iki 2 proc. Padariniai: galimos komplikacijos — plaučių uždegimas, bronchitas, sinusitas, ausų uždegimas, astmos ir širdies ydų paūmėjimas.
Nusinešė gyvybių: nuo gripo komplikacijų kasmet miršta apie 2 mln. žmonių.
Epidemijos: žymiausia gripo epidemija — ispaniškasis gripas, arba “La Grippe”, nusiaubė pasaulį 1918—1919 metais. Naujausių mokslinių tyrimų duomenimis, tai buvo itin piktybinė paukščių gripo atmaina.
Manoma, per 18 mėnesių ji nusinešė iki 40 mln. gyvybių (kai kurių tvirtinimu, 100 mln.) — daugiau nei Pirmasis pasaulinis karas. Šiuo gripu užsikrėtė penktadalis visos žmonijos. Indijoje mirė 17 mln. žmonių, JAV — 0,5 mln., Prancūzijoje — 400 tūkst., Didžiojoje Britanijoje — 200 tūkst. Žmonės krito visur: Aliaskoje ir Fidži salose, Vakarų Samoa ir Kamčiatkoje. Mažiausias mirtingumas buvo Japonijoje — tik 0,425 procento, tačiau vis tiek mirė 257,4 tūkst. gyventojų.
1957—1958 m. Azijos gripas kilo Kinijoje, paplito po visą pasaulį ir pareikalavo 1—4 mln. aukų.
Honkongo gripas siautėjo 1967—1968 metais ir pasiglemžė 1—2 mln. gyvybių. Šio viruso atmaina tebecirkuliuoja pasaulyje iki šiol.
Cholera
Kaltininkas: bakterija Vibrio cholerae.
Plinta: atsigėrus užteršto vandens arba suvalgius netinkamai paruoštų žuvų, austrių ar krabų. Paprastai žmogus suserga cholera, kai į jo organizmą patenka apie milijoną Vibrio cholerae bacilų.
Požymiai: užsikrėtus per 1—2 paras prasideda viduriavimas, pilvo spazmai, pykinimas, vėmimas. Ligonis miršta nuo dehidracijos: oda susiraukšlėja, kamuoja raumenų spazmai, sumažėja deguonies kiekis kraujyje, organizmas apsinuodija rūgštimis, todėl žmogus gali iškeliauti į dausas per kelias valandas.
Mirtingumas: suteikus skubią medicininę pagalbą liga praeina per kelias dienas. Nesuteikus — mirtingumas siekia 90 proc.
Nusinešė gyvybių: pasaulinė statistika nevedama — choleros epidemijos kyla tose šalyse, kur prastos sanitarinės sąlygos, be to, mirusiųjų nuo choleros ten niekas neskaičiuoja.
Pasaulio dalyse, kur kanalizacijos vandenys chloruojami, choleros problema iš esmės neegzistuoja, pvz., JAV per pastaruosius 30 metų buvo užfiksuoti 200 ligos atvejų.
Epidemijos: cholera greičiausiai išsivystė Gango upės baseine — į šią upę patenka žmonių išmatos, šlapimas, mirusieji.
Prekybiniais keliais XIX a. pradžioje cholera persimetė į Rusiją, į Europą ir JAV. XIX amžiuje ši liga čia siautėjo kelis kartus, tačiau greitai buvo nustatytas ryšys tarp geriamojo vandens bei choleros bacilų, o paskutinis choleros proveržis JAV užfiksuotas 1911-aisiais.
Choleros atmaina, pavadinta “El Tor”, 1991—1995 metais nauja jėga smogė Meksikos, Centrinės ir Pietų Amerikos gyventojams: per tą laiką susirgo daugiau nei milijonas ir mirė 10,5 tūkst. žmonių.
AIDS
Kaltininkas: žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV).
Plinta: ŽI virusas knibžda kraujyje, makšties išskyrose, spermoje ir motinos piene. Kitose žmogaus išskyrose jo koncentracija nedidelė, todėl liga plinta lytiniu būdu, per kraują ir persiduoda iš motinos vaikui. Pirtyje ar net bučiuodamasis su ŽIV užkrėstu asmeniu ligos nepasigausi.
Požymiai: užsikrėtus virusu organizme atsiranda antikūnių (laikotarpis — nuo trijų savaičių iki kelių mėnesių). Jeigu užsikrėtei ŽIV, dar nereiškia, kad susirgai įgytu imunodeficito sindromu (AIDS). AIDS požymiai (silpnumas, karščiavimas, prakaitavimas naktį, ištinusi tonzilė) pajuntami individualiai — po kelių savaičių, kelerių metų, o gal ir niekada.
Susilpnėjus apsauginei organizmo funkcijai mirštama nuo kitų ligų, sukeltų įvairiausių grybelių, bakterijų ar virusų. Taip pat smarkiai padidėja piktybinių navikų (įvairiausio plauko vėžio) tikimybė.
Mirtingumas: kol kas tik vienas asmuo išgijo nuo ŽIV.
Nusinešė gyvybių: apie 25 mln.
Žymios aukos: Freddie Mercury, Magicas Johnsonas (dar gyvas).
Epidemija: remiantis pagrindine ŽIV/AIDS teorija, ŽIV virusas gyvavo tarp Afrikos primatų, nuo kurių maždaug XX a. pradžioje ir persimetė į kitas šalis.
Žmonėms vis aktyviau migruojant ir Afrikos žemyno viduje, ir visame pasaulyje XX a. viduryje šis virusas jau buvo aptinkamas ir Vakarų pasaulyje. Oficiali AIDS epidemijos pradžios data laikoma 1981 m. birželio 18 d., kai JAV penkiems vyrams buvo nustatyta specifinis plaučių uždegimas, būdingas žmonėms nusilpusia imunine sistema.
Iš pradžių buvo manoma, kad tai — išskirtinai gėjų liga, todėl rimčiau AIDS susirūpinta, kai buvo nustatyti ŽIV atvejai moterims, taip pat išsiaiškinta, jog virusas plinta per kraują. 1984 m. mokslininkai rado ligos sukėlėją — ŽIV.
Manoma, šiuo metu pasaulyje ŽIV yra užsikrėtę arba serga AIDS nuo 36 iki 45 mln. žmonių. Šiais metais infekuotojų gretos pasipildė apie 5 mln. naujokų. Spalio mėnesį registruotais duomenimis, Lietuvoje yra 1076 ŽIV nešiotojų ir 93 sergantys AIDS. Mirė 94 žmonės.
SARS
Kaltininkas: SARS koronovirusas, sukeliantis netipinį plaučių uždegimą.
Plinta: tiksliai nenustatyta. Labiausiai tikėtina — lašeliniu būdu.
Požymiai: pastebimi per 2—3 dienas nuo užsikrėtimo ir yra panašūs į gripo — kamuoja kosulys, skauda gerklę, raumenis, vargina virškinimo problemos, silpnumas. Vienintelis būdingesnis SARS požymis — kūno temperatūra peršoka 38 laipsnius C. Pacientui ima trūkti oro, maždaug penktadaliui ligonių tenka dirbtinai ventiliuoti plaučius.
Mirtingumas: apie 10 proc.
Nusinešė gyvybių: apie 800.
Epidemija: prasidėjo 2002-ųjų lapkričio mėnesį Kinijoje. Į viešumą iškilo 2003 m. vasarį, kai JAV verslininkas, skridęs iš Kinijos į Singapūrą, lėktuve pradėjo merdėti nuo staigių gripo požymių. Lėktuvas nusileido Vietname, ten ligonis ir mirė. Netrukus anapilin iškeliavo ir keli gydytojai bei medicinos seserys, rūpinęsi verslininku ligoninėje, o 2003 metų kovą Pasaulinė sveikatos organizacija pradėjo skambinti pavojaus varpais.
Liga dar pasiblaškė Kanados mieste Toronte, Singapūre, Taivanyje, Kinijoje bei Honkonge, paskutinis ligos atvejis buvo užfiksuotas 2003-ųjų. birželį. Epidemija pridarė įvairių nemalonumų, pavyzdžiui, pasaulio moterų futbolo čempionatas buvo iš Kinijos perkeltas į JAV, o Toronte viešbučių užimtumas sumažėjo perpus.
Kinijos ir Europos mokslininkai paskelbė atradę, kad vaistai nuo šizofrenijos padeda užkirsti kelią SARS viruso plitimui ir ūmaus užsikrėtimo atveju.
Juodoji mirtis
XIV a. pradžia Europai buvo klaikiai nesėkminga. 1315—1322 m. didžiulis badas apėmė Šiaurės Europą. Avys ir karvės krito nuo neaiškios ligos, greičiausiai — juodligės.
Europos ekonomika išsibalansavo, klestėjo skurdas, užaugo karta prastai maitintų vaikų. Europiečių imunitetas buvo nusilpęs, todėl 1347 m. iš Kinijos maras pasiekė Italijos krantus. Jį čia atplukdė Genujos pirkliai, bėgę nuo Krymo totorių paskelbto karo. Iš kai kurių prisišvartavusių laivų niekas nebeišlipo — laivų įgula buvo arba išmirusi, arba visiškai nusilpusi.
Iš Italijos maras per metus nukeliavo iki Britanijos salyno, pakeliui pričiupdamas Prancūziją, Ispaniją ir Portugaliją. 1348 m. užsikrėtė Vokietija ir Skandinavija, o iki 1351 m. — ir Lenkijos karalystė bei Vakarų Rusija. Mirė trečdalis Europos gyventojų, o visame pasaulyje juodoji mirtis išsivedė 200 mln. žmonių.
Maro padariniai buvo ne tik staigus populiacijos sumažėjimas. Ši epidemija lėmė Europos socialinės struktūros pokyčius, sudavė itin skaudų smūgį katalikų bažnyčiai, inspiravo žydų persekiojimus bei sukūrė gyvenimo laikinumo atmosferą ir paskatino žmones gyventi tik šia diena. Nes rytoj jau gali būti miręs.
