1932 m. naciai laimėjo rinkimus, o kitąmet Adolfas Hitleris tapo Vokietijos kancleriu. Anne tėvui jau seniai kirbėjo mintis emigruoti ir, šalyje pradėjus persekioti žydus, Frankų šeima persikėlė į Amsterdamą (Olandija).
Anne su seserimi pradėjo lankyti mokyklą, greitai išmoko olandų kalbą ir susirado draugų, tačiau 1940 m. šalį okupavo Vokietijos kariuomenė ir žydai vėl buvo persekiojami, registruojami ir izoliuojami. Visi vyresni nei šešerių metų žydų vaikai privalėjo lankyti specialias „žydiškas“ mokyklas, buvo verčiami nešioti geltoną Dovydo žvaigždę.
Kai 1942 m. Anne sesuo Margo gavo šaukimą priverstinai dirbti Vokietijoje, iškilo pavojus visai šeimai ir dėl to Frankai kartu su kita žydų šeima persikraustė į slėptuvę, įrengtą palėpėje už Anos tėvo įmonės biuro, kur jiems slapčia padėjo firmos darbuotojai.
Beveik tuo pat metu (prieš pasitraukiant į slėptuvę) tryliktojo gimtadienio proga Anne dovanų gavo dienoraštį.
Jame ji įrašė: „Viliuosi, tu būsi man parama ir paguoda <...> Nerašiau kelias dienas, nes visų pirma norėjau pagalvoti apie savo dienoraštį. Keista mintis tokiam žmogui, kaip aš, rašyti dienoraštį; ne tik dėl to, kad niekad anksčiau to nedariau, bet ir todėl, kad, regis, niekam pasaulyje nebus įdomu trylikametės moksleivės išsipasakojimai. Bet ar tai svarbu? Aš noriu rašyti, ir dar daugiau, noriu kalbėti apie visus tuos dalykus, kurie slypi palaidoti giliai mano širdyje.“
Pradėjusi rašyti dienoraštį, ji vis dar lankė žydų vidurinę mokyklą. Po persikėlimo į slėptuvę, mergaitė atskleidžia aštuonių žmonių, susispaudusių ankštose patalpose, košmarą, baimę būti aptiktiems, bet taip pat rašo apie savo svajones, viltis, jaunos besiskleidžiančios merginos jausmus: „Vis dar tikiu, nepaisant visko, kad žmonės širdyje yra geri...“
Tačiau būta ir abejonių, nekantrumo, pykčio akimirkų: „Negaliu savo vilčių grįsti nerimu, liūdesiu, mirtimi“.
Dienoraščio skausmingumą pabrėžia epistoliarinė forma: kadangi draugų nėra, jos laiškai adresuojami įsivaizduojamai „Kitty“.
Mergaitė pradėjo rašyti mokykloje, svajojo tapti rašytoja. Kai per radijo transliacijas iš Londono ji išgirdo apie karo dienoraščių ir laiškų svarbą bei galimą publikavimą, jos dienoraščių stilius pasikeitė.
1944 metų gegužės dvidešimtąją ji nusprendė perrašyti ankstesnius tekstus ir per du su puse mėnesio ranka prirašė 324 puslapius.
Tais pačiais metais kažkas išdavė gestapui Frankų slaptavietę. Paskutinis įrašas Anne dienoraštyje padarytas 1944 metų rugpjūčio pirmąją, o ketvirtąją besislapsčiusias šeimas areštavo. Frankai buvo nugabenti į Auschwitzo koncentracijos stovyklą, kur Anne motina mirė. Mergaitė ir jos sesuo buvo perkeltos iš Westerborko į Bergen-Belseną, kur abi mirė nuo šiltinės. Gyvas liko tik tėvas.
Kas išdavė Frankų šeimą? Po karo apkaltintas biuro savininkas Williamas Van Maarenas. Pritrūkus įrodymų, kaltinimo procesas buvo nutrauktas.
Devintajame dešimtmetyje pasirodė naujas vardas - Lena Van Bladeren, biure dirbusi valytoja. Vėliau atsirado kita versija, esą Otto Franko verslo partneris Tonny Ahlersas, kuris padėjo jam tęsti verslą iš slėptuvės, jį ir išdavė. Tai visiškai tikėtina, mat T.Ahlersas buvo nacių partijos narys.
Po karo O.Frankas surinko dukros darbus (išbraukė tam tikras vietas apie šeimą ir pačius intymiausius prisipažinimus) į C versiją, kuri ir tapo žinoma kaip Anne Frank dienoraštis.
Jis pirmąsyk publikuotas 1947 m., vėliau išverstas į maždaug 60 pasaulio kalbų. Į anglų kalbą išverstas 1952 m. ir publikuotas pavadinimu „Jaunos merginos dienoraštis“. Pagal jį tais metais režisierius George‘as Stevensas sukūrė filmą.
Devintajame dešimtmetyje buvo tikrinamas dienoraščio autentiškumas, mat neonaciai ėmė tvirtinti, kad tai klastotė. Visos Anne teksto versijos publikuotos 1986 m. Tiesa, Otto Frankas nepublikavo penkių dienoraščio puslapių, kuriuose dukra kalba apie tėvų santuoką, gina motiną ir tikisi, kad niekas neskaitys jos užrašų. 1995 m. paviešinti ir šie fragmentai.
