Pažiūrėkime, kas yra atsakingumas. Atsakingas žmogus - tai žmogus, kuris atsako už tai, ką daro. Tačiau svarbus papildymas yra toks: už tai, ką daro savo valia. Tai reiškia, kad atsakomybė - natūrali laisvės pasekmė. Žmogus, kuris kažką daro ne laisvai rinkdamasis, o įsipareigojęs kažką vykdyti, dažniausiai neatsako už savo veiksmus.
Pradėkime nuo kraštutinio atvejo.
Štai imkime kareivį. Kai kareivis karo veiksmų metu nušauna šimtą priešų, jo nepaduoda į teismą. Ne jį kaltina nusikaltimais žmonijai. Nes į bet kokį kaltinimą jis atsako: aš tik vykdžiau įsakymus. Taigi kareivis nėra atsakingas už žudynes. Tačiau jis yra labai pareigingas kareivis, nes vykdė įsakymus.
O štai imkime aukščiausiąjį valdžios atstovą, kuris įsako vykdyti genocidą. Kadangi jis negali pasakyti: ”aš vykdžiau kažkieno įsakymus”, jis laikomas atsakingu. Manoma, kad jis vykdė genocidą laisva valia, nes galėjo ir nevykdyti. Būtent tai - jo laisvė - ir daro jį atsakingu.
Susidaro įspūdis, kad atsakingi žmonės netgi nemėgsta būti pareigingais. Nes laisvė nelabai mėgsta paklusnumą, o pareigingumas yra įmanomas tik kartu su paklusnumu. Jei jūs esate darbdavys, o jūsų darbovietėje dirbantis pavaldinys būtų labai atsakingas, jis vargu ar gerai vykdytų jam pavestas užduotis. Nebent pačioje darbo pradžioje. Tačiau ilgainiui atsakingas darbuotojas imtų ne vykdyti savo uždavinius, o siūlyti jums, kaip geriau dirbti, vadovauti, organizuoti darbą. Jūs neišvengiamai pajustumėte, kad jis tarsi konkuruoja su jumis! Ir tuomet jūsų krūtinėje neišvengiamai gimtų jausmas, verčiantis jus ištarti kažką panašaus į “atsiprašau, bet aš čia esu vadovas - jei nori, kurk savo įmonę ir vadovauk pats!”
Iš tiesų taip ir vyksta. Kai kurių firmų vadovai su nuoskauda atranda, kad jų padalinių vadovai paslapčia įkuria savo firmas ir netgi naudojasi motininės firmos klientais! To nebūtų, jei firmos vadovai paskirtų į vadovaujančius postus ne atsakingus, o būtent pareigingus darbuotojus.
Pareigingam darbuotojui, užėmusiam atsakingas pareigas, dažnai yra neramu. Jis jaučiasi nekompetentingas ir neretai suserga. Arba perduoda darbą aktyviam pavaduotojui.
Pareigingam darbuotojui laisvė ir atsakomybė dažniausiai kelia nerimą. Tokie žmonės dažniausiai tiesiai pasako: ”man patinka, kad man duotų konkretų uždavinį, kurį aš sąžiningai atliksiu. “ Nereikia ko laukti iš tokių darbuotojų didelės iniciatyvos - juk ji reikalauja laisvės, t.y. to, ko būtent pareigingi darbuotojai vengia.
Atsakykite nuoširdžiai: kokiam meistrui jūs patikėtumėte taisyti batus: pareigingai atliekančiam jūsų užduotį ar laisvam menininkui, kuris pats nuspręs, kaip turi atrodyti jūsų batai?
Kokiai ekonomistei jūs patikėsite suvesti balansą - pareigingai ar laisvai reformatorei, linkusiai į kūrybinį darbą su finansais?
Dabar jums natūraliai kyla klausimas: ar verta taip griežtai skirstyti žmones? Ar negali pareigingas darbuotojas priaugti iki laisvės, ir tuo pačiu ar negali jis tapti atsakingas?
Ne tik gali, bet dėsningai tampa. Pažiūrėkite, kaip auga vaikai. Iš pradžių jie vykdo tėvų bei mokytojų nurodymus, vėliau vis labiau ima demonstruoti laisvą valią. Lygiai tas pats atsitinka muzikos kolektyvuose: iš pradžių yra vieningi „Beatles”, vėliau Johnas Lennonas atskirai, o Paulas McCartney - atkirai. Iš pradžių vienas pareigingai atlieka kito arba viso kolektyvo užsakymus, vėliau užsimano būti laisvas ir atsiskiria.
Todėl žiūrint į perspektyvą, geras vadovas gali pasakyti: šiam etape man reikalingi pareigingi pavaldiniai. Tačiau ne už kalnų ta diena, kai anas ir ana užsinorės laisvės, taps atsakingi ir ... teks su jais atsisveikinti. Darbuotojas irgi auga, ir ateina diena, kai jį reikia paleisti. Su padėka ir supratimu: sėkmės tau tavo laisvame ir atsakingame kelyje!
