Pirmoji darbovietė - sandėlyje

Didžiosios Britanijos sostinėje praleidusi septynis mėnesius, Rūta įstengė gauti intelektualų darbą žinomoje kompanijoje, “British airways” avialinijų siuntų skyriuje. Šią galimybę jai atvėrė ne tik geros anglų kalbos žinios, bet ir aukštasis išsilavinimas. Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete kaunietė yra įgijusi Verslo administravimo ir vadybos specialybę. Ji taip pat yra dirbusi kelionių agentūroje, miesto Savivaldybės Socialinių reikalų skyriuje.

“Atvažiavau šeštadienį pas draugo Dariaus seserį. Pirmadienį pradėjau dirbti dideliame sandėlyje: rinkau ir pakavau knygas, kurios vėliau išvežiojamos po parduotuves. Kiekvieną dieną dirbdavau po 12 valandų. Būdavo tik viena 30 minučių pietų pertrauka ir dar dvi ar trys pertraukėlės po 15 minučių. Naudotis savo telefonu, kalbėtis tarpusavyje buvo uždrausta. Už tokį darbą per valandą mokėdavo po 5 svarus su trupučiu.

Rūta sako šį darbą gavusi per įdarbinimo agentūrą. “Jei neturi socialinio draudimo numerio bei nuolatinės gyvenamosios vietos, neturi jokių teisių. Tik fabrikuose ir gali dirbti. Tame sandėlyje ištempiau tik mėnesį. Pamaniau: moku kalbą, ieškosiu kito darbo. Nuėjau į tą pačią agentūrą, paaiškinau, kad turiu aukštąjį išsilavinimą, darbo patirties. Po kelių dienų paskambino ir pakvietė nuvažiuoti į kitą fabriką, kur mane įdarbino planavimo komandoje”, - pasakojo pašnekovė.

Šiame darbe Rūta sako panaudojusi tai, ko mokėsi universitete. “Gaudavau minimumą - 6,5 svaro per valandą, dirbdavau po 8 valandas penkias dienas per savaitę. Per mėnesį išeidavo apie 900 svarų. Gaudamas tokį atlyginimą jau gali pragyventi”, - teigė kaunietė. Tačiau ir šia darboviete Rūta tenkinosi tik apie pusę metų. Ji nusprendė ieškoti darbo su didesne alga ir atsikratyti priklausomybės nuo įdarbinimo agentūros.

Įtakos turėjo lietuviškos šaknys

“Nuėjau į kitą agentūrą, priklausančią pagyvenusiam vyrui, kurio senelis, mano žiniomis, buvo lietuvis. Jis, galima sakyti, globojo mus ir pasiūlė man darbą “British airways” kompanijos siuntų skyriuje”, - pasakoja mergina. Eidama susitikti su naujaisiais darbdaviais Rūta nešėsi savo diplomą, parašytą lietuvių bei anglų kalbomis ir mano, kad jis labai pravertė.

“Manęs klausinėjo ne tik apie darbą, bet ir apie mano asmenybę, teiravosi, kodėl aš atvažiavau į jų šalį. Po kelių dienų sulaukiau skambučio, kad esu priimta”, - džiugesį vis dar prisimena kaunietė. Tiesa, tris mėnesius dalį uždarbio ji turėjo atiduoti įdarbinimo agentūrai, jai buvo mokami 7 svarai per valandą. Sėkmingai įveikus bandomąjį laikotarpį, “British airways” kompanija pasiūlė lietuvaitei pasirašyti kontraktą. Nuo to laiko baigėsi jos priklausomybė įdarbinimo agentūrai.

“Įgijau visas socialines teises, galimybę tobulintis įvairiuose mokymuose. Dabar esu buhalterės administratorė”, - džiaugiasi kaunietė. Savo bendradarbių kolektyve Rūta sako esanti vienintelė ne britė. Tačiau šios šalies šeimininkai ją priėmė labai šiltai, su lietuvaite kalba lėčiau, mielai paaiškina kelis kartus.

Tiesa, atlyginimas padidėjo nežymiai - per mėnesį ji gauna 1000 svarų. “Pastebėjau, kad Anglijoje, kaip ir Lietuvoje, statybininkas uždirba daugiau nei biure sėdintis darbuotojas, turintis aukštąjį išsilavinimą”, - paaiškino mergina.

Į taupyklę - apie 1000 svarų

“Mano ir Dariaus biudžetas - bendras. Apie 700 svarų per mėnesį išleidžiame būtiniausioms reikmėms: 200 svarų maistui, 300 svarų nuomai, likę - drabužiams, pramogoms, benzinui. Dar išleidžiame sportui ir kitiems antraeiliams dalykams. Nusipirkome automobilį, kompiuterį. Draugas dirba “DHL” kompanijoje ir uždirba tiek, kiek aš. Taupymui kas mėnesį atidedame 900-1000 svarų. Aišku, stengiamės kuo mažiau išlaidauti”, - pasakoja Rūta.

Kaunietė tikina, kad gyvenimas svetimame krašte ją paperka vien atlyginimu. “Pažįstu tokių, kurie sako, kad niekada negrįš į Lietuvą, bet aš būtinai grįšiu. Jei Lietuvoje uždirbčiau 3-4 tūkst. litų per mėnesį, nė nedvejodama parvažiuočiau tą pačią akimirką. Kita vertus, suvokiu, kad grįžus karjerą reikės pradėti nuo nulio. Tikiuosi, kad Lietuvoje ieškant darbo bus atsižvelgta į mano patirtį Anglijoje. Bus sunku, nes pripratusi prie pinigų ir žinau, kad galiu nusipirkti ko širdis geidžia. Tiesa, apsipirkdami stengiamės neversti kainų iš svarų į litus, tada išleidi ne šimtais, o dešimtimis ir atrodo, kad viskas nebrangu.

“Iš pradžių važiavome padirbti vasarą. Po to dar nusprendėme užsidirbti mašinai ir štai jau pusantrų metų mes Londone. Per tą laiką poreikiai irgi išaugo. Jei dar padidintų atlyginimą, nežinau, ką daryčiau. Gali būti, kad suviliotų likti dar ilgesniam laikui. Suprantu, kodėl lietuviai nebenori grįžti į tėvynę, pripranta prie tenykščio gyvenimo, ima paskolas ir įsigyja nekilnojamąjį turtą”, - atvirauja kaunietė.

Jaučiasi vieniša

“Su vietiniais lietuviais nelabai bendraujame, nes gyvename vakarų Londone, toje miesto dalyje jų beveik nėra. Rytų Londone lankome kelias lietuvių poras, su kuriomis buvome pažįstami dar Lietuvoje. Tačiau kelionei iki jų reikia mažiausiai valandos, todėl matomės retai. Apskritai, gyvendami Londone užmiršome vakarinius pasisėdėjimus su draugais. Netoliese gyvena draugo sesuo su šeima, su jais daugiausiai ir bendraujame”, - kasdienybe dalijosi Rūta.

Kaunietė prisipažįsta, kad nematydama savo šeimos, draugų, jaučiasi vieniša. “Su mama plepame kiekvieną dieną internetu. Vien tik todėl, kad turiu gerą darbą, vis dar kenčiu. Priešingu atveju, grįžčiau namo ir galbūt tęsčiau mokslus”, - aiškina kaunietė.

Pasak Rūtos, jos kasdienybė virto rutina. Žaviąją Londono pusę ji sako matanti retai. “Per pusantrų metų miesto centre buvome tik tris kartus. Tiesa, kad žmonės čia laisvesni apsirengimo stiliumi, mąstymu. Jei šalia gyventų draugai, galėtume su jais vaikščioti po naktinius klubus. Tačiau mes atvažiavome taupyti, o ne gyventi šia diena. Todėl linksmybėmis nesižavime”, - argumentavo kaunietė.

Rūta taip pat stebisi, kad atvažiavus į Londoną jai su draugu praėjo noras vaikščioti po naktinius klubus. “Pasidarėme namisėdomis. Norime kuo greičiau grįžti į Lietuvą. Pirmoje sąrašo vietoje laukia mokslai. Antroje vietoje - būstas, žadame įsirengti papildomą aukštą tėvų name. Trečioje vietoje - automobilis, paskutinėje - vestuvės. Dar labai norime pakeliauti. Tai greičiausiai padarysime prieš grįždami į Lietuvą”, - planus atskleidė mergina.

Draugę įkalbėjo nevažiuoti

Rūta tikina, kad Lietuvoje jai nieko netrūko, į Didžiąją Britaniją ji išvyko tik norėdama būti drauge su savo antrąja puse. “Turėjau priprasti prie gyvenimo bendrabutyje, nes mes nuomojame tik vieną kambarį name. Galėtume išsinuomoti ir atskirą butą, bet nuomos mokestis padidėtų dvigubai”, - gyvenimo sąlygomis nesidžiaugia mergina.

“Viena mano grupės draugė, kuri netrukus baigs magistrantūrą, buvo užsidegusi važiuoti į Airiją. Aš ją atkalbėjau, paaiškinau, kad didžiąją dalį uždirbtų pinigų ji išleis pragyvenimui. Ji praras brangų laiką, o grįžusi vis tiek turės kabintis į gyvenimą nuo pradžių”.