– Kaip jūs vertinate žinių ekonomikos kūrimo idėjas Lietuvoje? Ar žinių ekonomikos branduoliai gali būti varomoji naujosios ekonomikos jėga?

Dėmesys žinių ekonomikai yra pagirtinas – svarbūs pokyčiai vyksta pasaulyje jau keletą dešimtmečių. 6–ajame dešimtmetyje JAV 20 proc. pridėtinės vertės kūrė žinios arba žmogiškasis kapitalas, o 80 proc. – žaliavos.

Paskutiniame dešimtmetyje ši proporcija apsivertė žinių naudai – 70 proc. pridėtinės vertės sukuria žinios bei žmogiškasis kapitalas ir tiktai 30 proc. – žaliavos.

Verslas nuo intensyvaus fiziniam darbui ir kapitalui tampa imlus žinioms. Daug besivystančių pasaulio miestų gana ilgai bando kurti žinių ekonomikos branduolius. Yra ir sėkmingų variantų, taip pat branduolių, kurie dar tiktai plėtojasi, yra ir nesėkmingų. Vienaip ar kitaip valstybė dalyvaudavo tokių darinių kūrimo srityje. Belfaste, Kardife ir Tel Avive branduoliai šiuo metu kuriami sąmoningai ir kryptingai. Tai miestai, kurių iki pastarojo meto tikrai nebuvo galima įtraukti į pasaulinių mokslo tiriamųjų centrų elitą.

Vyrauja nuomonė, kad Tel Avivas yra sėkmingiausias šiuo metu branduolio pavyzdys. Įdomiausia tai, kad šiame mieste nuolat tvyro religinė, socialinė ir netgi karinė trintis – tačiau per paskutinį dešimtmetį sugebėta pasiekti didelę pažangą, plėtojant Tel Avivą kaip duomenų apsaugos programinės įrangos branduolį.

Belfastas Šiaurės Airijoje yra labai panašus pavyzdys, nes ten taip pat esama investicijas komplikuojančios įtampos. Vis dėlto jis sugeba savo branduolį sėkmingai plėtoti. Šiuo požiūriu Lietuva turi privalumų – nėra nei religinės, nei karinės trinties bei konfliktų.

– Kaip įsivaizduojate valstybės vaidmenį kuriant tokius branduolius? Ar tai nebus dirbtinis reiškinys?

Valdžios ir valstybės iniciatyva yra pagirtina. Klausimas, tai daryti ar ne, nekyla. Klausimas – kaip tai daryti? Iš pradžių reikėtų sukurti strategiją ir nustatyti prioritetus, juos paskelbti.

Šiandien tai ir darome, vėliau reikalingas kryptingų, nuoseklių, informuotų veiksmų planas ir jo įgyvendinimas. Apie tai dar nešnekama, tačiau tai yra esminis sėkmės veiksnys.

Visuomenei naudinga, kad valdžia nustatytų šalies strateginius ekonominius poreikius ir ieškotų būdų, kaip juos patenkinti – tai viena iš šiuolaikinės valstybės funkcijų. Šiame sparčiai besikeičiančiame naujovių pasaulyje vienas iš uždavinių būtų nustatyti inovacijų infrastruktūros trūkumus ir kartu surasti priemonių bei resursų šioms “infrastruktūros skylėms” užpildyti. Lengviau pasakyti „taip” žinių ekonomikai nei branduoliams. Gerokai sudėtingesnis klausimas, kokie tai branduoliai, kur jie turi būti kuriami, nuo ko pradėti.

Kita vertus, faktai rodo, kad kuriant daugumą didesnių branduolių tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavo valstybė.

Silicio slėnio puslaidininkių pramonė 6–ajame dešimtmetyje gaudavo labai didelius užsakymus iš Pentagono. Interneto sukūrimas taip pat buvo netiesiogiai finansuotas valstybiniais pinigais ir programomis.

Kuriant branduolį galima ir persistengti – tuomet neišvengiamas branduolio dirbtinumas. Dirbtinai rizikos kapitalo ar kitų pelno siekiančių finansinių resursų valstybė nepritrauks, tačiau ji gali perskirstydama dabar turimas lėšas plėtoti infrastruktūrą ir švietimą, tyrimus, t.y. tas mokslines institucijas, kurios gali generuoti komerciškai gyvybingas idėjas.

Jeigu žinių ekonomikos branduolyje bus sukurti konkurenciniai privalumai, per prievartą į jį fondų čia tempti nereikės – jie patys ateis ir net pradės konkuruoti tarpusavyje.

– Kaip įvertintumėte vieną iš žinių ekonomikos šalininkų dažnai minimą branduolių privalumą – fizinį artumą?

Iš tikrųjų fizinis artumas gali būti vertinamas kaip privalumas. Tačiau yra ir kontroversiškų aspektų, kurie šiam privalumui gali prieštarauti. Pirma, ar nori konkurentai būti vienoje vietoje?

1997–1998 m. buvo daug kalbama apie Silicio slėnio savitą vidinę kultūrą, išsiskiriančią didele tolerancija ir liberalizmu. Ta kultūra buvo laikoma netgi svarbesne nei technologiniai ar ekonominiai veiksniai, kurie leido šiam branduoliui išaugti. Reikia nepamiršti, kad būtina kultūra ir terpė, kurioje konkurentai būdami vienoje vietoje sugebėtų ne tik varžytis, bet ir bendradarbiauti, keistis idėjomis, žiniomis ir patirtimi.

Nors ekonomikos branduolių tyrimų rezultatai nėra vienareikšmiai, tačiau šis artumas vis dėlto sukuria terpę, palankesnę inovacijoms, t.y. buvimas kartu kuria ir naują vidinę kultūrą, ir naujus verslo modelius. Jeigu tos kultūros ir tolerancijos nėra, tuomet konkurencija gali tapti problema, pvz., trys pagrindiniai konkurentai gali nenorėti dirbti arti vienas kito dėl paprasčiausios padidėjusios darbuotojų perpirkimo rizikos. Būtinos tam tikros sąlygos, kad informacijos ar idėjų dalijimasis būtų toleruotinas ar netgi skatinamas.

Yra pastebėta, kad skirtingoms šakoms geografinis artumas turi nevienodą svarbą. Geografinis artumas reikalingiausias aukštosioms technologijoms, t.y. verslui, grindžiamam tinklu ir tinklo santykiais, tokia kaimynystė yra teigiama, tuo tarpu biotechnologijoms būti vienoje vietoje, kur tinklo principas nėra verslo esmė, nėra būtinybės. Dažnai biotechnologijų kompanijos yra branduolyje, nes yra finansuojamos rizikos kapitalo fondo, kuris yra taip pat įsikūręs branduolyje.

Įdomu tai, kad tie patys žinių ekonomikos branduoliai sukūrė tokias technologijas (internetą, telekomunikacijas ir t.t.), kuriomis remiantis iš naujo įvertinamas kompanijų poreikis geografiniam artumui. Informaciją galima pasiekti iš visur ir visada. Internetas veiksnį „būti kartu” silpnina.

Jei „sudėtume” į krūvą sėkmingiausias aukštųjų technologijų kompanijas, dėl to produktų komercializavimas nepadidėtų. Tai galbūt būtų interaktyvus procesas, įtraukiantis daug šalių, tačiau dirbtinumas nieko nepakeistų.

Vertinant iš rizikos kapitalo fondo pozicijų, fizinis artumas galėtų turėti tam tikros traukos, tačiau Lietuvos teritorija yra maža, ir geografinis artumas nėra toks aktualus kaip kitose šalyse. Be to, reikėtų įvertinti šiuolaikines komunikacijas bei persikėlimo kaštus.

Esama ir kitos branduolių atsiradimo schemos – t.y. kai “drambliai” prisivilioja “blusų”. Didelės kompanijos tampa traukos centru, o smulkios inovacijų firmos kuriamos aplinkui, nes “blusų” idėjų, produktų ir paslaugų pagrindinis (o dažnai ir vienintelis) pirkėjas yra “dramblys”. Akivaizdus toks pavyzdys – „Nokia”. Šiuo atveju branduolio iniciatoriams iškyla kitokia užduotis, kaip prisitraukti “dramblį”.

Tai, ar įmonė yra ar nėra branduolyje, rizikos kapitalo fondui tai įtakos nedaro; jos investicinis patrauklumas nedidėja. Tačiau jeigu buvimas branduolyje lemia fundamentalius verslo pokyčius, t.y. sukuria konkurencinius pranašumus įmonėje, tuomet tai yra patrauklu.

– Kaip žinių ekonomikos branduolių kontekste atrodo senosios pramonės šakos?

Pasaulinėse kapitalo rinkose senosios ekonomikos šakos atgijo po aukštųjų technologijų bumo ir vėl yra vertinamos. Žinių ekonomika yra žmogiškam kapitalui ir žinioms intensyvi ekonomika, tuo tarpu tradicinės šakos reikalauja daug tradicinių resursų, t.y. fizinio kapitalo ir darbo jėgos.

Tokie didžiuliai gamybiniai pajėgumai fiziškai netilptų į branduolį – negi Saulėtekyje (Vilniuje) pristatysime fabrikų? Branduoliams būdinga kultūra ir veikimo modeliai fiziniam darbui ir kapitalui imlioms šakoms nelabai tiktų.

Sunku būtų matyti perspektyvas ar privalumus tradicinėms šakoms savo ateitį sieti su žinių ekonomikos branduoliais. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad ir tradicinėms šakoms stipriai daro įtaką technologijų plėtra.

Lietuvoje yra daug darbui imlių įmonių, kuriose sukoncentruota didžioji dalis Lietuvos dirbančiųjų, o lengvoji ir baldų pramonės yra pagrindinės eksporto šakos.

Geografiškai į rytus nuo Lietuvos yra daug pigesnės darbo jėgos, todėl didelė tikimybė, kad jau artimiausioje ateityje tradicinės Lietuvos ūkio šakos praras savo pigesnės ir sąlyginai aukštos kvalifikacijos darbo jėgos konkurencinį pranašumą prieš NVS ir Azijos šalis.

Būtent dėl galimo darbo jėgos pertekliaus perėjimas į žiniomis paremtą ekonomiką būtų labai laiku. Vienas iš žinių ekonomikos forumo dalyvių teigė, jog, norint ką nors padaryti, reikia būti užspraustiems į kampą, ir kad Lietuva šiuo metu yra tame kampe. Tikriausiai su tuo reikėtų sutikti, nes ir dauguma iniciatyvų atsiranda tuomet, kai šalyje iškyla akivaizdžių ekonominių ir socialinių problemų.

Žinių ekonomika sukuria ir savitų problemų. Kai viename regione yra labai sėkmingai išvystomas aukštųjų technologijų branduolys, įvyksta didžiulis kontrastas su žemesnių arba tradicinių technologijų šakomis, įmonėmis, darbo jėga. Šių šakų darbuotojai yra demotyvuojami, atribojami socialiai. Su šia problema jau susiduria nemažai dabar klestinčių branduolių.

Pastebėta, kad tai yra logiška branduolių plėtros pasekmė – branduoliai yra geografiškai koncentruoti, todėl sukuria geografinį verslo disbalansą, skatina netolygų ekonominių resursų pasiskirstymą. Tai galima pavadinti natūraliu šalutiniu efektyvios branduolių veiklos produktu ir veiksmingi vaistai nuo šio reiškinio dar nesurasti.

– Ar mūsų kompanijos galėtų kurti branduolius? Ar dar joms pačioms reikėtų plėtotis?

Paprastai branduolių sukūrimą ir plėtrą skatina įmonės, sugebančios inovacijas paversti konkurenciniais produktais ir juos parduoti tarptautinėse rinkose. Ar mes turime tokių pavyzdžių Lietuvoje?

Galbūt yra keletas biotechnologijų įmonių, tačiau nežinau tokių IT kompanijų – o jų Lietuvoje yra gana daug,– kurios būtų sugebėjusios sukurti produktus ar paslaugas, plačiai eksportuojamas užsienio rinkose.

Žinoma, Lietuvos IT bendrovės eksportuoja programavimo paslaugas, tačiau tai pigesnės darbo jėgos nei inovacinių sprendimų eksportas.