Mano kiaulė taupyklė – bedugnė kaip Didysis kanjonas. Kaip jums atrodo, kodėl taupyklės funkcija priskirta būtent šiam gyvuliui? Todėl, kad niekam niekada neužtenka pinigų, kad ir kam jų reikėtų. Per daug yra tik centų, kurie barška visuose stalčiuose ir tik juoko dėlei yra pavadinti pinigais.

Žmonės vis verkšlena, kad neturi pinigų. Bet pakanka kalėdinių nuolaidų ar sezoninio išpardavimo, kad paaiškėtų jų melas. Prekybos centrų dosnumo priblokšti net didžiausi šykštuoliai atgniaužia saujas. Perka viską iš eilės su ženkleliu „akcija“, nors suknelė per ankšta, sausainiai turbūt likę nuo Leningrado blokados, o žieminiai batai ir šildytuvai – kaip tik pavasariui.

Tariasi pagaliau sužinoję, kiek tas televizorius iš tiesų kainuoja. Visai neturi savigarbos šitaip kvailinami. Tik pardavėjai žino, koks iš tiesų televizorius pigus Kinijoje – nes atvežtas su gyvu kinu vietoje žinių vedėjo. Jei prekybininkai būtų tokie dosnūs, kaip skelbia reklamose, galėtų neišparduoti batų kalnais, o dykai apauti kokią basą tautą.

Finansų ekspertai sako, kad imti paskolą galima tik būstui ar verslui, o buities rakandams skolintis idiotiška. Pirkti išsimokėtinai telefoną ar arbatinį gali tik kvailys. Ar verta už virdulį mokėti nulio įmoką, o išties atseikėti dvigubai? Kol išsimoki, jis sugenda.

Tokiems dalykams turi negailestingai taupyti kaip koks Kurmis iš „Coliukės“. Bet kokį turtą gali iššvaistyti per metus. Milijonieriai mus maitina pasakomis, kaip daugybę metų mito vien mėsainiais ir avėjo prakiurusius sportinius batelius be raištelių. Darosi aišku, kad atskirti valkatą nuo milijonieriaus, jei jis ne lietuvis, gan sudėtinga.

Turtingą tautietį iškart atpažinsi pagal laikrodžius „Rolex“ ant abiejų rankų ir kojų. Vienas Seimo narys interviu sakė, kad taupė nuo vaikystės, dėjo ledų pinigėlius į kiaulę taupyklę, pardavinėjo laikraščius, užtat ir pasistatė du namus Palangoje. Kitas įsigijo bažnytinių pastatų — juk negali įtarti nešvarių reikalų, veikiausiai jo tėtis buvo popiežius. Jo pailga galva išties primena popiežiaus kepurę.

Šioje vietoje drįsčiau nusikvatoti, net jeigu tai nemandagu. Kai žmogus atidaro senamiestyje penkis restoranus, spėju, kad taupumas čia niekuo dėtas. Juk tik pensininkai moka taupyti pagal taisyklę: „Nelaikyk šlapimo, bet turėk santaupų“. Jų neišgydė bankuose triskart prapuolę pinigai, infliacija ir valiutų kaita. Jie mėnesį pliko tą patį arbatos maišelį. Valgo gyvūnų inkstus ir širdis. Išsimuilinę nusipila puodeliu vandens. Į tualetą eina neužsidegę lemputės, todėl kartais pravaro pro šalį. Net reklamoje jie sako savo vaikams: „Kam jums atostogauti užsienyje? Atostogaukite Lietuvoje“, „Kam jums nauji baldai? Imkite mano spintelę su kandimis“. Tiesa, kai reikia, išgelbsti į skolas įklimpusį sūnelį verslininką.

Aš irgi esu taupi. Tokios išlaidos kaip katino gimtadienio dovana kaipmat išbraukiamos. Mano draugė Morta išmokė, kad galima labai sutaupyti darbe: skambinti draugams ir giminėms netgi be būtino reikalo (dar ir į užsienį), imti popierių, rūkyti kitų cigaretes, visai dienai prisiplempti arbatos, nukniaukti atidarytą butelį per furšetą. Juk vogti tualetinį popierių nėra nusikaltimas, tiesa?

Nežinau, ar Mortos taupumas neperžengia ribų, jei ji galvą plaunasi darbe, rašo pagiriamuosius laiškus žurnalų redakcijoms ir už tai gauna dovanėlių, restorane užkandusi įmeta savo plauką, kad gautų antrą porciją su atsiprašymu. Anądien ji išsipusčiusi išsirengė į reidą po kosmetikos parduotuves.

Visi žino, kad pardavėjos kremų ir kvepalų mėginukus pasiglemžia sau, todėl jų ir negauname. Morta, iki soties prisiuosčiusi kvepalų, pareikalavo tuzino brangiausių kremų mėginukų – neva yra alergiška. Balzamuota jaučiasi kokį mėnesį, tada vėl puola į reidą. Aš sau labai nepatinku, kai taupau. Priešingai nei ponia Bovari, nesivaikau prabangaus gyvenimo. Nevalgau Faberge kiaušinių. Mielai gyvenčiau Prezidentūros tualete, bet jis nuolat užrakintas. Mat unitazas – kaip deimantinė imperatoriaus karūna, jo nepavagia vien todėl, kad yra įbetonuotas. Po galais, nusipelniau ne tik galvos skausmo, bet ir malonumo.

Puošeivos italai juk ima banko paskolų, kad nusipirktų gražių drabužių. Nors savo spintoje rasčiau apdarų, kad pakaktų moterų chorui, negalėčiau pasakyti, jog turiu kuo apsirengti. Zirziu sau, kol nusiperku. O tada mąstau, kad laimė – pinigai, o ne batai, ir kukliai gyvenu kaip bibliotekininkė. Mane pamokė, kad verta vaidinti vargšę. Draugai, eidami į svečius, visada nuperka butelį ir kavos.

Yra ir kitas kelias. Kartą išbandžiau triuką su 500 litų banknotu. Su drauge keliavome per tris vynines ir visur neturėjo grąžos. Taigi mokėjo draugė. Tegul nesigiria, kad bet kada gali vyro kišenėje susižvejoti šimtinių. Yra moterų, kurių erogeninė zona – vyro piniginė. Bet ne viena labai apsigavo, nes vyrai baisūs šykštuoliai.

Atrodo kaip Billas Gatesas, o iš tiesų tėra batų pardavėjas Bandis iš „Vedęs ir turi vaikų“. Arba Buratinas, bandęs pasodinti pinigų medį. Prieš vestuves moterys tikisi dosnaus gyvenimo, o paskui jas prismaugia, kad nusipirko kalėdinį atviruką. Sako, kad galėjo išsikirpti iš reklaminio bukleto.

Mano kaimynė labai kenčia nuo vyro šykštumo: pas mane laiko naujus batelius, paltą ir kosmetiką. Mat jos vyras įsitikinęs, kad bet kuri moteris per porą dienų gali vyrą paversti milijonieriumi, jei jis prieš tai buvo milijardierius. Jam vis dar neaišku, kodėl šitiek pinigų kainuoja liemenėlė, kurioje tiek mažai medžiagos. Todėl kaimynė priversta veikti kaip agentas 007: mano namuose persirengia ir išeina šlubuodama, kad nepažintų. Prisipažinsiu, užknisa.