Dabar tai tikriausiai skamba baisiai, tačiau balta oda simbolizavo gležnumą. Ji reiškė, kad dama galėjo leisti sau nedirbti lauke – o saulės įdegis buvo laikomas vulgariu ir nepadoriu. Nuolatinis darbas lauke plieskiant saulei ar atšiauriu oru šiurkštino odą.

Odai apsaugoti naudoti saulės skėčiai. Kambarių langus aklinai saugojo tamsios ir sunkios aksomo užuolaidos. Iškirptės oda taip pat turėjo atrodyti gerai, nes ji dažnai būdavo demonstruojama dėvint vakarines suknias. Ant odos būdavo nupaišomos plonos melsvos gijos, kad dar labiau pabrėžtų odos perregimumą.

Kartais damos naudojo šiek tiek skaistalų, bet apskritai makiažui buvo nepritariama, ypač septintajame dešimtmetyje, kai socialinis etiketas tapo dar griežtesnis.

Vis dėlto aktorėms dažytis buvo galima: žinomos gražuolės, kaip Sarah Bernhardt ir Lillie Langtry, pudravosi. Dauguma kosmetikos produktų vis dar buvo įtartinos cheminės sudėties arba juos paprasčiausiai galėjai rasti virtuvėje tarp maisto dažų, uogų ir burokėlių.

Tuo laiku buvo manoma, kad moters papuošalas ir pasididžiavimas – jos plaukai. Juos retai kirpdavo, nebent sunkios ligos atveju. Taip pat būdavo naudojami ir perukai, priklausomai nuo tuo laiku vyraujančios mados.

Po 1886 metų Harriet Hubbard Ayer pristatė veido kremus ir įvairius produktus nuo senėjimo. Iki tol bent patenkinamos kokybės produktų nebuvo.

Edvardo laikų gražuolės

Stebėtina, tačiau Edvardo laikų aukštuomenės kilmingos damos ir matronos taip pat buvo ir madų lyderės.

Dauguma jų buvo vidutinio amžiaus, todėl joms neatidėliotinai reikėjo kosmetikos. Prasidėjus XX amžiui, makiažas vėl tapo priimtinas. Edvardo aukštuomenės damos kūno sudėjimas, netinkama mityba, gyvenimas užterštoje aplinkoje – visa tai negalėjo suteikti grožio. Karalienė Alexandra, nustebindama visus, puikavosi savo makiažu ir įkūnijo devyniasdešimtųjų moteriškumo idealą. Damos buvo diskretiškesnės; vis dar buvo manoma, kad makiažas – „negražu“.

Aukštuomenės damos mėgo išlaikyti mitą apie natūralų grožį. Ponia Henning, kuri Londone vadovavo grožio salonui, besidrovinčias klientes įleisdavo pro specialias galines duris. Dama su vualiu skubiai išsprukdavo iš karietos ir pranykdavo slaptame įėjime.

Iš pradžių Henning pardavinėjo kremus bei trijų atspalvių skaistalus. Sudegę degtukai būdavo naudojami blakstienoms paryškinti, aguonų vainiklapiais ryškinamos lūpas.

Helena Rubenstein

Kol vis dar egzistavo tokios primityvios kosmetikos priemonės, buvo aišku, kad tos, kurios sau galės tai leisti, plūs į Helenos Rubenstein saloną Londone.

„Ji neturėdavo laukti klienčių. Jos ateidavo su vualiais ir būdavo pasirengusios mokėti apvalias sumas“.

Marcelio bangos

Trokšdamos atrodyti natūraliai, dauguma damų plaukus sugarbiniuodavo. 1908 metais Marcelis iš Prancūzijos pristatė naują plaukų bangavimo formą, pavadintą Marcelio banga. Plaukai būdavo garbiniuojami karštu geležiniu prietaisu aplink galvą. Moterys ėmė dažyti plaukus.

Nestle ilgalaikės plaukų garbanos

1906 Charlesas Nestle išrado ilgalaikį garbiniavimą. Elektriniu įrenginiu galva būdavo apsaugoma, plaukai – sugarbiniuojami.

Moters pasididžiavimas

Iki pat 1914 m. karo plaukai visuomet buvo laikomi moters pasididžiavimu. Aukštuomenės damos juos puošdavo brangakmeniais, plunksnomis, puošniomis šukomis.

Selfridges

1909 metais Londono Oxfordo gatvėje atsidarė „Selfridges“. Čia prekiauta kosmetika. Kosmetikos stendai buvo atviri pirkėjams – daugiau jų nebeslėpė už prekystalių.

Diagilevo „The Ballet Russe“ ir Poiret įtaka

1910 metais madai įtaką ėmė daryti Diagilevo rusiškasis baletas. Jo įkvėptas, Paulis Poiret sukūrė siluetus, pagrįstus baleto kostiumais. Damos ėmė rinktis ryškesnius drabužius, pastebimesnį makiažą.

Trečiasis dešimtmetis

Kosmetikos gamyboje pastebima didelė pažanga. Elizabeth Arden išrado valomuosius ir maitinamuosius kremus, tonikus ir losjonus.

Tuo pat metu Helena Rubenstein sukūrė kremus, apsaugančius veidą nuo saulės. Tuo laiku saulės dievinimas, išpopuliarintas Coco Chanel, jau tapo lengvu pamišimu, taigi kremai pasirodė kaip tik laiku. Vėliau Rubenstein ėmė gaminti veido pudrą ir lūpų dažus.

Ketvirtas dešimtmetis – lūpos ir nagai

Lūpų dažai tapo vis ryškesni ir ryškesni, buvo tepami gana storai, o spalvos kito kasmet. Vienas dienraštis net pakomentavo, kad bučiavimasis tapo nebemadingas dėl aukštos lūpų dažų kainos.

Nagai tapo ryškiai raudoni ir buvo auginami itin ilgi, o kojų nagai lakuoti rožine spalva. Skruostai ryškinti skaistalais.

Vis plonėjo antakių linija, kartais virstanti tik plonyčiu siūleliu. Kartais moterys juos nusiskusdavo bet, dideliam jų nusivylimui, antakiai nebeataugdavo. Taip pat paplito dirbtinių blakstienų mada.

Penktasis dešimtmetis – kuo mažiau makiažo

Dabar makiažas tapo minimalus – dėl kosmetinių ingredientų trūkumo, dėl to, kad dažytis tapo lengvabūdiška. Vis dėlto šukuosenos neprarado svarbos – didelę įtaką darė filmų žvaigždės, kaip antai Veronica Lake.

Šeštojo dešimtmečio prabanga

Šeštajame dešimtmetyje spalvoti filmai padarė didžiulę įtaką kosmetikai. Kino ekrane atsiskleidęs nepriekaištingas kino dievaičių grožis įkvėpė makiažo specialistą Max Factor sukurti makiažo pagrindo, maskuojančio odos nelygumus, kasdienę versiją. Jie taip pat sukūrė galybę akių šešėlių ir lūpų dažų.

Akiniai ir plaukai

Dar vienas netikėtas veido aksesuaras buvo akiniai. Jie dažnai būdavo puošiami netikrais deimantais ar blizgesiu. Pabrėžti išoriniai akinių kampai suteikdavo drugelio sparnų įspūdį.

Šeštojo dešimtmečio pradžioje išpopuliarėjo jaunimo pamėgta „arklio uodegos“ šukuosena. Kadangi sukurti plaukų lakai, net ir paprastoms moterims pavykdavo susikurti sudėtingas šukuosenas. Dešimtmečio pabaigoje atėjo laikas aukštoms moteriškoms šukuosenoms.

Septintojo dešimtmečio makiažas

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje makiažo kompanija „Gala“ sukūrė blizgius lūpų dažus su titanu. Vėliau Max Factor išrado spalvą, pavadintą „Strawberry Meringue“, kuri buvo pastelinio, perlų rožinio atspalvio.

Ypatingas dėmesys buvo skiriamas akims. Po filmo „Kleopatra“, kur Elizabeth Taylor pasirodė su itin išryškintomis akimis, visos moterys greit įgudo nepriekaištingai naudotis akių pieštuku.

1970-ieji: natūralus įvaizdis

Šiuo laikotarpiu buvo madingas natūralus įvaizdis. Akių pieštukas, blakstienų tušas – visa tai liko praeityje. Akims naudoti švelnūs šešėliai. Atsirado naujovė – skysti žvilgūs akių šešėliai. Vis dar trokštamos buvo ilgos blakstienos. Pudruotis tapo nebemadinga, veidui skaistumo suteikdavo makiažo pagrindas.

1980: makiažo tendencijos

Makiažas su triukšmu grįžo į madą. Ryškiai raudonos lūpos derėjo su pamėgtais raudonais švarkais. Makiažas paryškindavo apsirengimo stilių, tačiau akcentuojama vis dėlto buvo odos priežiūra, priemonės nuo senėjimo, grožio procedūros. Imta kalbėti apie odos vėžį ir saulės įdegio riziką. Sukurtos dirbtinio įdegio priemonės.

Plaukai buvo dar svarbesni nei makiažas. Juos sukeldavo ant viršugalvio ir supurkšdavo laku „Dinastijos“ serialo stiliumi.

1990-ieji – odos priežiūra

Yves St Laurent pristatė garsųjį „Touche Eclat“, kuris netrukus atsidūrė daugelio moterų rankinėse. Kaskart atsirasdavo vis tobulesnių makiažo pagrindų. Kuriama puikių odos priežiūros priemonių.

2000+ Max Factor's Lipfinity

2000 metais Max Factor kompanija pristatė „Lipfinity“ seriją, kurią sudarė du produktai. Iš pradžių lūpos tepamos lūpdažiu, paskui – specialiu blizgesiu. Šie dažai išlikdavo valgant, geriant ir net bučiuojantis iki aštuonių valandų. Spalvai atgaivinti užtenka patepti blizgesiu.

Nuo 2001 metų kiti gamintojai, pavyzdžiui, „Clarins“, pristatė kitus ilgai išliekančius lūpų dažus.

Valymas

Išpopuliarėjo nauji veido valikliai, kurie pakeitė atskirus produktus – valiklį ir toniką. Dažnai naudojamos veido valymo servetėlės. Geriausi produktai – L‘Oreal Plenitude, Nivea ir Oil of Olay.

Tradiciniai muilai vonioje nebeteko savo populiarumo – juos pakeitė dušo želė ir vonios putos bei skystas muilas.

Išpopuliarėjo aromaterapijos produktai veidui, kūnui ir plaukams, kadangi tapo įprasta save lepinti.

Dirbtinio įdegio priemonės

Moterys galiausiai įsitikino odos vėžio pavojingumu, taigi dar labiau patobulintos dirbtinio įdegio priemonės ir bronzantai. Visos šios priemonės veikia geriausiai, jei kūnas iš pradžių nušveičiamas, nuplaunamas ir tuomet patepamas losjonu, prieš tai, be abejo, pašalinus nereikalingus plaukelius.