Suprantama kalba šnekant, trickingas yra tai, ką tu pasiimi iš visų sporto ar meno šakų. Imi ir taip sužinai, ko tau dar reikia.
Trickingas jungia visus ekstremalius sportus. Trickeris yra tas, kuris yra universalus. Universalus - tas, kuris gerai jaučiasi bet kurioje situacijoje. Man patinka universalumas, nes nereikia jokių įrankių. Reikia tik kojų, rankų ir noro.
Trickingas – kažkas panašaus į meilę. Žinau, kas tai yra, bet tiksliai nusakyti sunku.
Nuo ko šiame užsiėmime kaifuoji labiausiai?
Ypatingai nekaifuoju. Aimanos trukdo susikaupti. Sakykim, mane veža vienas dalykas – žinojimas, kad aš galiu judėti ir daryti sprendimus greičiau ir kitaip, nei kiti.
Darai saltus, šokinėji per automobilius. Kaip įveiki baimę?
Dažniausiai tai įvyksta net ne per treniruotes. Įveikti baimę – tai lyg perpogramuoti smegenis. Man baimės įveikimas nėra šimtą kartų kristi ir šimtą pirmąjį išmokti. Reikia galvoti ir suprasti, kaip ką daryti. Kai žinai, kad tai padaryti gali – dingsta ir baimė. Būna, sėdžiu darbe. Staiga galvoje tik „cinkt“! Ir išmokstu salto.
Tiesiog sėdžiu ir įsivaizduoju. Mintyse darau darau darau... Nueinu, ir iš pirmo karto padarau dar nedarytą salto.
Pirmas salto?
Man salto – pašokti nuo kojų ir nusileisti ant kojų. Pirmą tokį padariau 8-9 metų. Pradėjau su draugais šokinėdamas nuo liepto į vandenį ir pamažu mažindamas gylį. Paskui tiek primažinom, kad darėme tiesiog ant smėlio.
Rimtai treniruotis pradėjau 14-os, kai pradėjau šokti breiką. Su breiku atėjo visas „saltų paketas“.
Ką kvailiausiai ekstremaliausio esi padaręs?
Kvailiausia, ką esu daręs... pavojingiausia... Stovėjau ant normalaus tilto turėklo vien ant rankų. Apačioje, už 50 metrų, teliuškavo vanduo. Jei būčiau nukritęs, garantuotai būčiau prisitėškęs, tačiau žinojau, kad nenukrisiu. Mano forma buvo tokia gera, kad net krisdamas būčiau spėjęs už atbrailos nusitverti.
Kur naudoji trackingą?
Visur absoliučiai. Kartais susimąstau, kad gal net ne vietoje. Net darbe pasitaiko. Vietoje to, kad eičiau kaip normalus žmogus kilometrą, peršoku tvorą ir einu 20 metrų. Sutaupau laiką, pajaučiu malonumą. Tačiau dėl tokių fokusų tenka net nukentėti. Kartą nuo apsauginių vos į galvą negavau.
Dėl ko užsiimi šia veikla?
Šitą vis dar bandau išsiaiškinti. Kol kas žinau, kad jei nedarau – jaučiuosi nepilnavertis. Neįsivaizduoju savęs nedarančio salto. Užsibrėžiaus sau tikslą – išmokyti anūkus daryti salto. Kai išmoks – jau bus ramiau. Išvis būsiu krūtas senelis. 50 ies, o vis dar daro salto.
Pinigai?
Čia kaip sporte: uždirbsi, jei būsi geriausias. Tačiau Lietuvoje didelių pinigų vien būdamas trickeriu neužkalsi. Užsienyje – gal ir taip. Bet klausimas, ar dėl pinigų tai darome?
Užsienyje tokių pačių metų chebra uždirba žymiai daugiau: filmuojasi reklamose, muzikiniuose video klipuose, važinėja po kitas šalis, moko jaunimą. Patys turi nerealias sales, trenerius.
Pasifilmuojam kartais ir mes, bet pas juos pinigai geresni.
Šeimoje tu toks – vienintelis?
Mano brolis daro saltonus. Jam 15. Tėtis daro saltonus. Jam virš 40. Gal ne taip gerai, gal ne tokius sudėtingus, kaip aš…
Bet?
Bet ant rankų gali pastovėti visa šeima, išskyrus mamą, nes mama ir šiaip faina.
Kur dar esi ekstremalus?
Už vairo... tik nzn ar reikia rašyt. Man teises norėjo atimt. Tris avarijas šiais metais padariau... bet koks pažeidimas, man dabar atims teises. Vasarą treniruojuosi su snieglente ant batuto. Labai lengva daryti salto. Manau, turiu potencialo ir Lietuvoje, ko gero, būsiu pirmas, kuris su snieglente galės padaryti salto.
Šuoliai į vandenį, gimnastika, kalnų slidės, tramplynas, batutas. Nardau. Plaukioju baidarėmis. Mano tikslas – praplaukti visas Lietuvos upes. Praplaukęs esu 7 ar 8. kai kurias po du kartus.
Ko trūksta tavajame sporte?
Merginų! Jų čia - nulis. Nepažįstu nė vienos, kuri darytų salto. Nebent profesionalios gimnastės. Tėvai už rankos neatveda – pačios neateina. Lietuvoje trickingas dar naujiena. Gal kada ir panų Dievas duos. Kadangi čia yra ir kovos menų kombinacija, gal šitas sportas ne merginoms?
Kiek ir kokių traumų turėjai?
Prieš 2 metus dar galvojau, kad esu nepažeidžiamas. Visi, kas treniruojasi, tegul neužmiega, nes nuo 20 metų prasideda traumos. Nuo 20-ies per dvejus metus prisirinkau daugiau traumų, nei per pirmus ketverius.
Pradėkime nuo apačios: skilęs kulnas, po tris kartus narintos abi čiurnos, kirkšnys patemptos po dešimt kartų kiekvienoje pusėje. Kairės rankos lūžis, abu išnarinti pečiai. Galvą į žemę susitrenkiau ne kartą ir ne du. Guzai ir visokie sutrenkimai man - norma. Po plaukais guzų nesimato!
Kuri rimčiausia?
Paskutinioji - stuburo trauma. Dariau du salto į priekį. Darydamas pirmąjį per aukštai iššokau. Leidausi. Neapskaičiavau atstumo. Pasirodė, kad jau laikas stuktelėti kojomis žemę, o žemės nebuvo. Kojos išsitempė ir sustingo. Ir kai kūnas atsipalaidavo, visa jėga kulnimis trenkiausi į žemę. Apkrovimas kirto per kelius ir nuėjo į nugarą. Smūgis buvo toks stiprus, kad net kelnės iki kelių nusmuko. Tris minutes gulėjau ir orą gaudžiau. Paskauda dar ir dabar...
Jautiesi saugus?
Tėvai po pirmos rimtos traumos ir mane, ir brolį apdraudė visaip, kaip įmanoma. Už bet kokią rimtesnę traumą gaunu pinigų.
Pragyvenimui užtenka?
Ne... kol kas ne. Net negalvoju apie tai. Šiaip net ir nelabai uždirbti išeitų... Va tik kartą į koją įsmigo stiklas... kiaurai per stiklą ėjom... iš draudimo daugiau nei pusę tūkstančio gavau. Nepakenkė, bet tai beveik ir viskas.
Ateityje track‘ingas pravers?
Mano tikslas ne pakazuchą daryti. Noriu turėti judėjimo pranašumą. Planuoju būti pirmas pensininkas, kuris darys „saltoną“. Būsiu populiarus! Sakau ir sakysiu: būsiu senas, gyvensiu iš pensijos ir darysiu saltus. Nes nemėgstu nupezusių senių.