Aišku, visada būna malonių išimčių, kuomet net ir profesionalo akį džiugina originalūs bei harmoningi pačių interjero šeimininkų sprendimai, nors neretas ir toks atvejis, kai pagaliau apsisprendus dėl galutinio spalvų varianto ir išdažius patalpas, tampa akivaizdu, kad kažkas ne taip. Tas „kažkas“ dažniausiai sunkiai įvardijama, tiesiog namuose tvyro ne tokia nuotaika, kažkuriame kambaryje nesinori ilgiau pabūti, arba strategiškai geroje vietoje ką tik įrengta kavinė kažkodėl netampa populiari.
Priežasties toli ieškoti nereikia, dėl to dažniausiai gali būti kalta tokia „smulkmena“, kaip neteisingai parinkti spalvų niuansai. Ne tiek svarbu, ar kavinėje vyrauja kelios ar keliolika spalvų ir tonų, ar interjeras monochrominis – gama išreikšta vienos spalvos pustonių skalėje, kiek aiškus ir subalansuotas bendras koloritas. Tai yra ne tik sienų dažų spalva, bet ir visų kitų stambių detalių bei smulkių akcentų kuriamas vaizdinis įspūdis.
Pavyzdžiui, baldų furnitūra, gobelenai, užuolaidos – visi pirmojo plano elementai veikia kaip lygiavertė atsvara foniniam planui (sienoms); prie jo turi derėti ir antrasis planas, kuriam priskiriami vaizduojamojo meno kūriniai, sieninis dekoras, kai kurie apdailos šviestuvai. Tad nepakanka populiarių brošiūrėlių, kurios siūlo dvidešimt pusėtinų standartinių derinių, kurie neblogai atrodo siūlomų interjerų variantų pavyzdžiuose, tačiau perkėlus juos į kitokią aplinką bei išplanavimą – absoliučiai nepasiteisina.
Panašiai yra ir su supaprastintomis, aiškinamosiomis spalvų teorijomis, skelbiančiomis, kad, tarkime, mėlyna – šaldo, persikinė – šildo bei kuria jaukumo įspūdį, o balta – arba neutrali, arba tinka tik operacinei. Vadovaujantis tokiais patarimais atrodo, kad kai kurios spalvos būtinai suteiks dvigubai didesnės erdvės įspūdį, o kai kurios, ko gero, sukels klaustrofobiją.
Iš tiesų gali būti visai priešingai: mėlyna gali šildyti, geltona – šaldyti, o raudona nebūtinai reikš aistringą temperamentą ar bus tam tikra geografinė nuoroda, sakykime, į Rytus ar Pietų Ameriką. Interjere ir apskritai architektūroje nederėtų rimtai žiūrėti, o juo labiau bandyti pritaikyti pabrėžtinai psichologiniu aspektu vystomų teorijų, mados bei grožio pasaulio dėsnių, taipogi kino menui galiojančių principų.
Kad ir kokia didelė pagunda kyla matytą nuostabų filmo kadrą ar žavingą gobeleno spalvų derinį pasiskolinti nuosavam interjerui, tačiau rezultatas greičiausiai nuvils. Nereikėtų pamiršti, kad kine gausu optinių triukų, tikslinių derinių – kuomet tam tikros spalvos sugretinamos norint ekrane sustiprinti vaizdą ir nuotaiką.
Tekstilė, vaizduojamojo meno kūriniai, ypač senoviniai interjerai paveiksluose, gali tapti puikiu inspiracijos šaltiniu, kuriant interjero stilių, tačiau negalima aklai kopijuoti, stengtis atkurti lygiai tokį patį vaizdą, nes realybėje itin didelę reikšmę turi medžiagaos ir perspektyva. Būtent šie faktoriai, taip pat techninės medžiagos savybės, pavyzdžiui, dažų faktūrinis paviršius, blizgumas, atsparumas sukuria didžiausią galvosūkį architektams ir dizaineriams.
Klasika
Viena iš lotyniško žodžio color (spalva) reikšmių yra gyventi. Šią antikinę sąvoką geriausiai iliustruoja renesanso pasaulėžiūra. Tuometinė filosofija bei vaizduojamieji menai atspindėjo visą į žmogų orientuoto ir žmogui pritaikyto pasaulio grožį, kuomet didžiulis vaidmuo tenka asmenybei, švietėjiškai sklaidai, atradimams. Aplinka, kurioje visa tai skleidėsi, labai išpuoselėta, prižiūrėta ir, ko gero, per visą pasaulinės civilizacijos istoriją nerasime kito laikmečio, kuriame pati gyvensena būtų taip maksimaliai estetizuota.
Tada svarbu buvo viskas: architektūrinių šedevrų interjeruose nuostabiais meno kūriniais grožėjosi žmonės, kurių kasdienybė mums atrodo panaši į šventę. Gyvenamosios patalpos gausiai drapiruotos ochros, raudonojo vyno, smaragdo, karališkos mėlynos atspalvių audiniais, o lubų ir sienų tapyba secco ir al secco (šlapia ir sausa) freskos technikomis gilino perspektyvą, transformavo erdvę, sukurdama vadinamąjį veidrodinį efektą. Pridėkime ir realius veidrodžius prabangiais pauksuotais rėmais, kuriuose atsispindinti kandeliabrų šviesa tarsi tyčia pritaikyta tapybai, siekusiai alegorinius siužetus perkelti į realybę.
Šis laikmetis savo atradimais praturtino daugelį mokslo sričių, tačiau spalvų pasauliui itin svarbus aliejinių dažų atradimas. Tuo metu tai buvo svarbi naujovė tapytojams, na, o dabar turime vieną atspariausių technikų vidaus ir išorės dažomiems paviršiams. Atsiranda lygus, tarsi odos, paviršius, išsiplečia atspalvių gama – ji žymiai turtingesnė nei vandens pagrindu gamintų dažų. Naujausiomis technologijomis pagaliau sukurti aliejinių dažų blizgesį imituojantys sintetinio pagrindo vandeniniai dažai. Jie būna matiniai, pusiau blizgūs – šilko ar kiaušinio lukšto blizgumo – ir blizgūs.
Klasikiniam interjerui tinka matiniai ar pusiau blizgūs dažai. Jei norima griežtai laikytis „kanonų“, lubos dažomos tik matiniais dažais, kurie minkština, šešėliuoja erdvę, suteikia klasikai būdingo natūralumo. Šiame stliliuje blizgūs paviršiai, dengti laku, išnaudojami baldų gamyboje, medienos grindų mozaikiniams raštams sodrinti, prabangos įspūdžiui sustiprinti.
Dabar mažai kas Lietuvoje mėgsta blizgančias sienas, nes, ko gero, jos vis dar asocijuojasi su sovietmečiu, kuomet visuomenines įstaigas, mokyklas, darželius, laiptines atsparumo dėlei dažydavo aliejiniais dažais, tačiau pačiais nykiausiais atspalviais. Tiesa, nostalgiją sužadina tuometine ornamentuotės technika dekoruotos matinės privačių interjerų sienos.
Įdomu, kad šis primirštas volelinis antspaudavimas populiarėja užsienyje, ypač Italijoje. Labai įspūdingų pavyzdžių galima aptikti vaikų kambariuose, ornamentai patys įvairiausi: floristiniai, ryškūs – iš vaikiškų animacinių filmukų, skaidrūs, nuotaikingi – iš pasakų, ir subtilūs, senoviniai, primenantys Burano nėrinius. Naudojamų dažų paletėje – visos vaivorykštės spalvos, ne veltui ši šalis garsėja meile vaikams. Čia rasite visko – nuo fluorescencinių, naktį šviečiančių, iki subtilių, tarsi išblukusių.
Apskritai, žodis „itališkas“ yra tapęs beveik sinonimu žodžiui „klasikinis“, o pastaroji sąvoka interjero pasaulyje neretai nurodo Romos stilių. Pačioje Italijoje dabar jau sunku pasakyti, kas yra ne klasika: modernas yra „modernus“ daugiau forma nei medžiaga. Tarkime, marmurą sutiksite absoliučiai visur, iš dalies tai yra regiono ypatumas, bet italai yra vieni konservatyviausių iš Europos gyventojų gerąja šio žodžio prasme.
Tikriausiai dėl ištikimybės tradicijai Italijoje net moderniame stiliuje gausu klasikinių elementų, jau nekalbant apie medžiagas. Nuo senų senovės marmuras laikomas itin plastiška medžiaga, tiesa, kiek problemiška tai, kad šis akmuo reikalauja kruopštaus rankų darbo. Skulptoriai vieningai sutinka, jog tai viena „šilčiausių“, paslankiausių medžiagų kūrybai, ne tik dėkinga perteikti nuotaikai, emocijoms, bet kartu „gyva“ savo natūralia energine įkrova.
Šiais masinės gamybos laikais nesunku imituoti bet ką – toks jau laikmetis. Įdomu tai, kad nepaisant aukščiausio lygio technologijų ir daugybės bandymų, niekaip nepavyksta pagaminti įtikinamo šviesių atspalvių dirbtinio marmuro varianto. Ypač komplikuota yra su balintos kavos, smėlio, ochros, visiškai balto (sniego baltumo) ir baltai pilkšvo su raudonomis gyslelėmis (daino reale) – subtiliausi atspalviai praktiškai nepakartojami. Juolab, kad kiekvienas atskiras tikros uolienos gabalas unikalus, dviejų vienodų neįmanoma aptikti.
Šviesioms spalvoms būdingas tam tikras efemeriškumas: kartais kai kuriuos tonus sunku įvardinti, jie tarsi „neturi veido“, yra nuvertinami, nepopuliarūs. Nepopuliarūs, kadangi sunku atskirti, tarkime, žalsvai pilką dūminę nuo šviesios jūros spalvos, juolab, kad paletėje jos atrodo liūdnos. Tačiau kaip tik tokios neutralios spalvos klasikinio interjero fonas yra palankiausias. Klasikoje mėgstami „vidutiniai“ tonai, švelnūs perėjimai – labai reti aštrūs kontrastai.
Siekiama balanso, kai sienos arba „sugeria“ baldus, arba „atmuša“ juos, deriniai neturi rėžti akies, priedai papildo visumą – jie įdomūs, bet neiššaukiantys. Nesvarbu, apie kokią klasiką kalbame: itališką, anglišką, prancūzišką – skiriasi tik pagrindiniai spalvų deriniai ir formos, o principinės interjero kūrimo taisyklės nesikeičia.
Kai kurie dėsningumai
Kiekvieno naujai kuriamo interjero atmosfera sąlygoja jame dominuojančių spalvų visumą, kurią sudaro statybinės ir apdailos medžiagos, taip pat audiniai, buitinė įranga, baldai, detalės ir, žinoma, dirbtinio bei natūralaus apšvietimo santykis. Spalvinė terpė, atsiradusi be išankstinio projekto ar bent apmąstymo, tiesiog statybos eigoje naudojant po ranka pasitaikiusias apdailos medžiagas, dažniausiai sukuria atsitiktinumo įspūdį, vargina margumu arba, priešingai, monotoniškumu.
Siekdami estetikos, darnos ir grožio, sąmoningai pertvarkome, koreguojame aplinką. Derindami spalvas, sukuriame spalvų santykius, atitinkančius tam tikrą nuotaiką. Norėdami interjere išgauti vaizdinį, tuo pačiu ir funkcinį komfortą, daugelis architektų ir dizainerių atsižvelgia, t. y. pasinaudoja kai kuriais gamtos mokslų patvirtintais fiziniais šviesos ir spalvų dėsniais, veikiančiais žmogaus pojūčius.
Ištirta, kad psichofiziologinis šviesos poveikis turi neginčijamą įtaką normaliam žmogaus organizmo funkcionavimui. Reikėtų paminėti priešingas fizines ir emocines būsenas: žvalumas ir apatija, pakylėta nuotaika ar prislėgta. Tai lemia asociatyvinis spalvų poveikis; būdingos kai kuriems reiškiniams spalvos žmogaus sąmonėje transfarmuojasi į tam tikrą patirtį menančius pojūčius, kurie turi atitinkamą spalvinę simboliką. Sakykime, saulė, ugnis – geltona ir raudona spalva asocijuojasi su šiluma; dangus, oras, ledas – mėlyni, melsvi tonai nurodo šaltį.
Laikui bėgant susiformavo optinės iliuzijos, kuriose šalti tonai stumia, šilti – pritraukia. Braižomos grafinės spalvų reikšmių schemos. Pagrindinės, naudojamos profesionalų, yra šios: pirminių ir papildomų spalvų ratas, spalvinių asociacijų reikšmių schema, spalvinė sfera. Tikriausiai visi yra šį tą girdėję apie šešių spalvų ratą, na, o spalvinių asociacijų schema sudaryta šviesių ir tamsių tonų priešpriešos pagrindu: žali – pasyvūs, gelsvai žalsvi – raminantys, geltoni – lengvi, oranžiniai – šilti, raudoni – aktyvūs, purpuriniai – iškilmingi, violetiniai – sunkūs, mėlyni – šalti. Spalvinė sfera nagrinėja šviesos ir tamsos niuansus, spalvos ryškumą.
Analizuojant skirtingų amžiaus grupių psichologiją, sukurtos atskiros teorijos. Vaikams priimtiniausi šilti, ryškūs, spalvos prisodrinti tonai, suaugusiems – šalti, vidutinio sodrumo ir plačios pustoninės gamos, o pagyvenusiems žmonėms tinka achromatiniai, pasteliniai tonai. Įgimtas žmogaus emocinis jautrumas išugdė spalvinės harmonijos pojūtį – esant „teisingam“ spalvų deriniui, jaučiame psichologinę pusiausvyrą.
Tokių derinių kiekis praktiškai neribotas, kadangi jų atsiradimą lemia daugelis skirtingų veiksnių. Vis delto, nustatant harmonizuojantį dėsningumą, įvesta achromatinių ir chromatinių spalvų klasifikacija: pirminės, papildančios ir niuansai. Manoma, kad harmonija jaučiama tada, kai akies tinklainėje vyrauja baltai pilkas achromatinis tonas.
Tai nereiškia, kad turime žiūrėti į baltą ar pilką sieną. Pavyzdys galėtų būti dailininko tapoma gipsinė forma: nors ji balta, panaudojamos praktiškai visos paletės spalvos, kurios žiūrovui nepastebimos. Matoma tik įtikinamai pavaizduota gipso medžiaga. Spalviniame rate harmoningą santykį sukuria būtent priešingos spalvos. Tonų harmonija yra jų ryškumo ir konkrečia spalva padengto ploto santykis. Profesionalų žargonu, šis „paviršiaus įstatymas“ reglamentuoja tarpusavyje derančių spalvų ploto santykį:
geltonas ir violetinis – 1:3;
mėlynas ir oranžinis – 1:2;
raudonas ir žalias – 1:1.
Šie santykiai yra savotiškas kanonas, galiojantis tiek klasikoje, tiek moderne. Kitaip tariant, universali taisyklė. Tačiau kiek ir kokios spalvos dėti tam tikram deriniui išgauti, turbūt labiausiai aktualu profesionalams. Na, o apibendrinta emocinės spalvų charakteristikos lentelė atrodytų taip:
geltona ir ultramarininė (mėlyna) – stipri įtampa, judėjimas;
purpurinė ir žalia (lapų) – gyvybingumas;
geltona ir raudona – linksmumas, šiluma, spinduliavimas;
auksinė ir purpurinė – galia, pagarbumas, šventiškumas;
oranžinė ir violetinė – svaigulys, slopinimas;
mėlyna ir rožinė – kuklumas, uždarumas;
ruda ir mėlyna – sunkumas, grubumas, kategoriškumas;
žalia ir pilka – pasyvumas;
geltona ir juoda – dėmesio koncentravimas;
raudona ir balta – švara, šaltumas;
rožinė ir balta – silpnumas, blyškumas.
Modernas
Dvidešimtojo šimtmečio pradžioje žymusis architektas Le Korbiuzjė paskelbė savo teoriją apie „gyvenamąją mašiną“, pagal kurią architektūra tampa pavaldi grynai racionaliam funkcionalumui. Šį požiūrį galima laikyti ryškiausiu praeito amžiaus manifestu, nulėmusiu praktiškai visą tolesnę architektūros raidą. Nuo šiol estetiką turime įžvelgti minimalistinėje formoje, turinčioje tiktai taikomąją paskirtį. Namas kaip gyvenama dėžė – kubas su aiškiai apibrėžtomis zonomis: čia valgau, čia dirbu, o čia miegu.
Nebekuriamas grožis vardan grožio, puošybiniai elementai ir detalės pasitraukia į antrą planą – tampa abstraktūs. Masiškai ėmus gaminti automobilius, intensyvėja gyvenimo tempas: „Tempora mutantur et nos mutamur in illis“ – besikeičiantis laikas keičia ir mus. Pramoninė industrinė pasaulėžiūra palieka vis mažiau laiko subtilybėms, tai atsispindi ne tik architektūroje, bet ir vaizduojamuosiuose menuose: jie tampa „greiti“, mažai kam belieka laiko išreikšti perspektyvinius vaizdus, pustonių niuansus – kompozicija paprastėja, tampa plokščia.
Apskritai, menai visais laikais buvo tarsi veidrodis, atspindintis skirtingų epochų gyvenseną. Žmogus dažniausiai vaizduoja realios ir idealios aplinkos santykį, pastoviai polemizuodamas su gamta. Moderne išryškėja dvi kryptys: vienai būdinga priešprieša gamtai, kuomet siekiama maksimalaus kontrasto, išsiskirti bet kokiomis sąlygomis, tarsi pasipuikuoti žmogiškomis galiomis; kita kryptis deklaruoja harmoniją su gamta, visokeriopą integraciją į ją.
Daugeliui mūsų modernas asocijuojasi su drastiškomis formomis, „rėkiančiomis“ spalvomis, kažkuo nepraktišku ir tikriausiai erzinančiu. Tačiau būtent toks ir yra pirmosios krypties atstovų siekis: primygtinai kristi į akis, būti pastebėtiems, geriau sukelti negatyvų įspūdį negu jokio. Šio laikmečio architektūrinių, skulptūrinių priemonių arsenalas gerokai chaotiškas, nesvarbu, ar naudojamos sintetinės medžiagos, ar natūralios, svarbu, koks efektas pasiekiamas. Išradinėjami kuo „neteisingesni“ spalvų deriniai, tiesa, prie jų greit priprantama, ir vėl ieškoma naujų, dar aršesnių.
Abi kryptys vystosi lygiagrečiai, tik antroji mažiau matoma, nešokiruojanti, ramesnė. Tai savotiškas „nuosaikusis“ modernas, nepaneigiantis tradicijos. Tokiuose interjeruose klasikiniai elementai, pavyzdžiui, medinės perdangų sijos, baltų kalkių skiediniu dengtas mūras, keraminiai glazūruoti kokliai, taip pat panašaus stiliaus aksesuarai, natūralūs akmenys, liaudiški audiniai sukomponuoti ir išgryninti taip, kad sudaro naujumo, „moderno“ įspūdį. Dera ir tikrai šiuolaikiški elementai: kubistinė geometrizuota tapyba, skulptūra, mašinos ar staklių detales primenantys veidrodžiai.
Europoje ar Rytuose (Japonijoje) šių interjerų spalvos labai subalansuotos, dažniausiai prigesintų ar natūralių tonų: pilka, balta, rusva, tamsaus šokolado, žemės, visos, kurios randamos gamtoje. Neretai papildoma gyvų augalų spalvomis ar viena kita ryškesne. Daug kas priklauso nuo regiono, tarkime, graikai mėgsta baltos ir mėlynos derinį, ispanai vertina ochros (nuo marso raudonos iki šviesaus smėlio), japonams didžiausias grožis – visai nedažytas betonas ar lauko akmenų reljefų pustoniai.
Vakarai gerokai ryškesni. Ten, aišku, yra visko, tačiau amerikiečiams artimesnis „pop“ ar „rokenrolo“ stilius su daugybe agresyvokų spalvų. Tokio tipo kavinės, klubai lengvai pritraukia lankytojus lengva atmosfera, žaisminga nuotaika, nes spalviškai viskas išspręsta tobulai, tai nėra atsitiktiniai deriniai – šalia esančios ryškios spalvos papildo viena kitą, ir visuma atrodo stilistiškai įtikinamai. „Pop“ stiliaus interjeruose mėgstami sintetinių ir aktyvių, gamtoje esančių atspalvių deriniai: saldžiarūgščiai žalsvi, laimo, garstyčių, avietiniai, rožinių ledų, sustiprinta arba, atvirkščiai, skiesta dangaus žydra, taip pat linksmos, „vaikiškos“ spalvos.
Vakaruose net solidžiuose restoranuose nesibijoma drastiškų kolorito sprendimų, didžiulėje erdvėje susiliejančių itin vaiskių priešingų spalvų. Raudona, mėlyna, purpurinė maišosi tarpusavyje, liejasi tarsi tekstilėje, kartais net sunku iš pirmo žvilgsnio suprasti, ar tai vaikiško spektaklio dekoracija, žaidimų kambarys, ar restoranas. Reikia pasakyti, kad tokie interjerai palieka labai stiprų įspūdį ir tikrai neprimena chaoso. Ilgam įsimena tokiose vietose apimanti nuotaika, žavi konkrečiai erdvės architektonikai parinkti „teisingi“ spalviniai deriniai.
Dar kartą apie dažus
Įvedus spalvų žymėjimo sistemą skaičiais, raidėmis, kodais, pradėtas automatizuoti spalvų paruošimo procesas. Dažų seniai nebereikia maišyti ranka, paspaudus keletą mygtukų tuoj pat gaunamas paruoštas produktas. Pasirinkimas tikrai platus: galima rinktis ne tik subtiliausius spalvinius niuansus, tekstūrą, blizgesį, bet ir įvairiausius struktūrinius dažus, naudojamus interjerui pagyvinti.
Tokiais dažais sukuriamos natūralios uolienos, akmens skaldos, marmuro, plytų ar tarsi aksomu dengtos dekoratyvinės sienelės. Taip pat įmanoma imituoti senovinės freskos atodangą, pano, dengtą suskeldėjusiu laku, ir, ko gero, beveik visus įsivaizduojamus paviršius ir faktūras. Šias papildomai galima dengti vašku, blizginti ar kitaip „tobulinti“. Kai kurie šie paviršiai ne tik gražiai atrodo, bet ir yra atsparūs, praktiški, tinka probleminėms vietoms.
Profesionalai, aišku, pataria dekoratyvinį tinką dėti ant idealiai išlygintos ir dažymui paruoštos sienos, tačiau kartais šiai nuostatai galima ir nusižengti. Pavyzdžiui, jei siena ar lubos grublėtos, nelygios, galima jas užmaskuoti, dengiant rustika – faktūra, turinčia aukštesnį nei kitos reljefą. Ir dar sykį dažyti ant viršaus, kad ir keliomis spalvomis, sukuriant gilumo įspūdį.
Tokia apdaila idealiai tinka kolonoms, židiniams ir net laiptams. Ne taip seniai Lietuvoje pradėta ant grindų lieti dažus: specialia technika ant išlyginto pagrindo liejamos pasirinktos spalvos, kurioms išdžiūvus gaunama labai originali danga. Ją paranku derinti su pūkuotais kilimais ir kitais minkštais užtiesalais. Kontrastas dar labiau pabrėžia tokių grindų vientisumą, be to, nėra jungimo siūlių, kaip klojant parketą ir ypač plyteles.
Dabartinės technologijos išorės dažymui leidžia naudoti beveik visas spalvas, tačiau nerekomenduojamos ypač sodrios, nes dėl didelio pigmento kiekio jos jautresnės atmosferos poveikiui. Spalvų palečių dabar yra tokia galybė, kad išsirinkti tampa tikrai sudėtinga, juolab, kad ant sienos spalva atrodo kitaip nei ant popieriaus. Dažnai visą vaizdą gali pakeisti skirtingas apšvietimas. Renkantis spalvą vertėtų prisiminti, kad interjere ji atrodys maždaug dviem tonais tamsesnė.
Vakaruose dabar dažoma beveik viskas, na, o ir mes nedažome gal tik asfalto. Kad ir kokios plačios būtų techninės galimybės, be meninės išmonės kažin ar pavyktų tai maksimaliai išnaudoti. Nors ir atrodo, kad viskas seniausiai atrasta, išbandyta, neįmanoma patikrinti visų įmanomų spalvų derinių, todėl visada lieka vietos interpretacijai, vaizduotei bei kūrybiškumui reikštis.
