Principo „pagal poreikius ir galimybes“ taikymas šeimos teisėje

Motinos ir tėvo pareiga rūpintis vaiku, auklėti jį ir išlaikyti kyla iš tėvų prigimtinės prievolės būti atsakingiems už vaikų padėtį iki jiems sulaukiant pilnametystės. Lietuvoje ratifikuota Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija numato visuotinai pripažįstamą kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes (Konvencijos 27 straipsnio 1, 2 dalys).

Analogiškai nacionalinėje teisėje – CK 3.192 straipsnio 2 dalyje – įtvirtintas bendras principas „pagal poreikius ir galimybes“, nustatyto, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir turi užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas.

Seniau galiojęs Santuokos ir Šeimos kodeksas numatė, kad alimentai nepilnamečiams vaikams iš jų tėvų turi būti išieškomi tam tikro dydžio: vienam vaikui - vienas ketvirtadalis, dviem vaikams - vienas trečdalis, trims ir daugiau vaikų - pusė tėvų uždarbio (pajamų), bet ne mažiau negu vienas minimalus gyvenimo lygis (MGL) kiekvienam vaikui. Dabar tokios nuostatos nebėra, nenumatyta jokių išlaikymo ribų (minimumo ar maksimumo).

Tokią nuostatą matyt sąlygojo pasikeitusi ekonominė ir socialinė visuomenės padėtis, kuri paneigė prieš tai galiojusią nuostatą apie ekonominę visų žmonių lygybę, vienodą gyvenimo kokybę, garantuotą darbo užmokestį ir kitas gyvenimo sąlygas, kurioms esant buvo įmanoma įstatyme nustatyti tam tikras privalomas vaiko išlaikymo ribas, bet kuriuo atveju atitinkančias tėvų galimybes. Tačiau vis tiek galima nustatyti tam tikrus kriterijus, kuriais remiantis yra nustatomas išlaikymo dydis konkrečiu atveju: siejama su protingų vaiko poreikių tenkinimu, atsižvelgiama į tėvų turtinę padėtį, jų galimybes išlaikyti vaiką, tam tikri kiti orientaciniai dalykai.

Išlaikymas nustatomas tiriant faktines aplinkybes, patvirtinančias vaiko poreikius. Vaiko poreikiai reiškia, kad turi būti sudarytos normalios sąlygos vaikui vystytis. Taip pat vaiko poreikius lemia jo gabumai, polinkiai (gabaus vaiko, kuris papildomai mokosi muzikos, dailės ar kitų dalykų, poreikiai didesni nei to vaiko, kuris niekuo neužsiima), sveikatos būklė (silpnos sveikatos būklės, sergančio vaiko didesnį išlaikymą lemia jo medikamentų, geresnio maitinimo poreikis).

Įstatyme įtvirtintas proporcingumo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Kartu, nustatant nepilnamečio vaiko išlaikymo dydį, turi būti laikomasi prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo, kurio esmė yra ta, kad, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo dydžio, teismas privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus. Remiantis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, teismų praktikoje formuojama nuostata, kad, siekiant, jog vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo forma ir dydis negali būti ribojami vien tik minimalių (fiziologinių) poreikių tenkinimu, visais atvejais svarbu užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo įgimtus ir įgytus gebėjimus. Dėl to, jeigu tėvų turtinė padėtis objektyviai leidžia priteisti būtinų vaikui vystytis sąlygų sudarymą atitinkantį išlaikymą, toks pakankamas vaikų išlaikymas ir turi būti priteisiamas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai.

Materialinio išlaikymo esmė yra būtinų sąlygų vaikui vystytis ir kitų poreikių tenkinimo užtikrinimas, todėl išlaikymo dydis visų pirma sietinas su šiuo tikslu. Kadangi galimybė teikti reikiamą išlaikymą priklauso ir nuo tėvų galimybių jį teikti, t.y. nuo jų turtinės padėties, tai, sprendžiant dėl priteisiamo išlaikymo, būtina atsižvelgti ir į šį kriterijų. Jeigu tėvo (motinos) turtinė padėtis leidžia gali būti priteistas ir didesnis išlaikymas, ir atvirkščiai, jei tėvo (motinos) turtinė padėtis sunki, išlaikymo dydis gali būti mažinamas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad tėvų turtinės padėties padidėjimas automatiškai nereiškia, kad ir priteisiamas išlaikymas vaikui proporcingai turi būti padidinamas. Toks prašymas nėra pagrįstas vaiko poreikiais. Išlaikymas, teikiamas vaikui, nėra skirtas sukaupti sankaupų, įgyti turto, nebūtino vaiko poreikiams tenkinti. Ypač tokiu atveju, jei abi šalys geranoriškai teikė pakankamo dydžio išlaikymą vaikui. Taip pat teismas, remdamasis proporcingumo principu, negali priteisti vaiko išlaikymui (kad ir kokie būtų vaiko poreikiai) daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis.

Natūralu, kad tėvų turtinės galimybės išlaikyti savo vaiką, gali būti ne vienodos (skiriasi gaunamos pajamos). Didesnes pajamas gaunantis tėvas (motina) turi prisiimti ir didesnę išlaidų dalį, reikalingų vaikui išlaikyti. Vaikas turi būti išlaikomas tiek motinos, tiek tėvo, todėl sunki turtinė tėvų padėtis nėra pagrindas juos visiškai atleisti nuo prievolės vykdymo. Kadangi nepilnametis yra nedarbingas, tai tėvų teikiamas materialinis išlaikymas gali būti vienintelis jo gyvenimo šaltinis. Galima daryti išvadą, kad sunki tėvų turtinė padėtis turi reikšmės tik išlaikymo dydžio sumažinimui, o ne pačios prievolės egzistavimui.

Kaip orientaciniais kriterijais, žvelgiant sistemiškai, galima vadovautis kitomis Civilinio kodekso normomis, įtvirtinančiomis tam tikrus rodiklius. Pavyzdžiui, CK 6.461 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA). Šis kriterijus turi būti taikomas ir sprendžiant dėl vaikų išlaikymo. Atsižvelgiant į tėvų turtinę padėti, jei tėvo (motinos) padėtis yra sunki, tai galima priteisti ir mažesnį nei minimali mėnesio alga išlaikymą, tačiau išlaikymo dydis negali būti mažesnis nei minimalus gyvenimo lygis (MGL).6

Esant dviem ir daugiau vaikų, kuriems reikalingas tėvų išlaikymas, taip pat vadovaujamasi principu „pagal poreikius ir galimybes“. Gali susiklostyti tokia situacija, kad skolininkas nepajėgia teikti tokio išlaikymo, kad būtų patenkinti tikrieji vaikų poreikiai. Tokiu atveju kiekvienas vaikas turi gauti tokį išlaikymą, kuris leistų patenkinti bent minimalius vaiko poreikius (maitintis, apsirengti).

Straipsnyje išdėstyta nuomonė nepretenduoja į absoliučią tiesą. Tai autoriaus nuomonė aktualiu klausimu, grindžiama LR civiliniu bei kitais teisės aktais, kuriai pritarti ar ne, yra kiekvieno asmens teisė.

Konsultacijas rengia VšĮ “Vilniaus universiteto Teisės klinika” – nemokamos teisinės konsultacijos, Vilnius, Vilniaus g. 25; tel: [phone]; el.paštas: [e-mail] ; www.teisesklinika.lt