Bėgant laikui apatiniai vis labiau asocijavosi su drovumu. Lygiai kaip ir morale, jausmingumu, švara, seksualumu, higiena ir kartais net socialiniu statusu. Tačiau daugiausiai paslapčių ir laikmečių kitimų iškentė moteriška liemenėlė. Paprasta, kasdieninė ir kartu beprotiškai reikalinga… Bet ar tikrai?

Bet prieš tai reikia trumpai (kad nenuskriaustume vyrų) aptarti ir vyrišką apatinį trikotažą.

Nuo neatmenamų laikų vyriškiems apatiniams visas madas diktavo savotiška anatomija. Figos lapas, greičiausiai, nebuvo ta pirmoji priemonė, skirta nuogumui pridengti. Greičiau jau tai buvo strėnjuostė, bent jau tokios likučiai buvo aptikti 5300 metų senumo kapavietėje.

Tikrai žinoma, jog tai buvo pagrindiniai Egipto vyrų aprėdai, kadangi Tutanchamono kapavietėje rastos net 143 strėnjuostės, kurios turėjo pasitarnauti Saulės Dievo sūnui po mirties anapus. Pavyzdžiui, japonų pilotai, Antrojo Pasaulinio karo metu, po uniforma taip pat naudojo aplink juosmenį apvyniojamą medžiagos skiautę, kuri užsidėdavo panašiai kaip vaikiškos sauskelnės.

Šeimyniniai atsirado... karo lauke!

Bėgant laikui strėnjuostės ilgėjo, pavirto romėnų tunikomis, Viduramžių kabančiomis kelnėmis, Renesanso pėdkelnėmis. Plačiau reikėtų paminėti Anglijos karaliaus Henriko VIII “išradimą”, kuris gana greitai paplito tuometinėje aukštuomenėje. Jo valdymo laikais vyriškų kelnių priekyje atsirado taip vadinama kilpinė, kuri didėti nustojo tik XVI amžiuje.

Manoma, kad karalius, kaip ir dauguma to meto vyrų, sirgo sifiliu. Tad klyne esantis “maišas” buvo reikalingas tam, kad į vidų galima būtų įdėti medikamentais išmirkytą medžiagos gniutulą ir jį pridengti, kad nesusiteptų išoriniai drabužiai. Iš kitos pusės žiūrint, Henrikas VIII norėjo sveiko sūnaus, tad visai įtikima, jog taip jis norėjo visiems parodyti savo “galimybes” bei vaisingumą.

Galų gale apatinės kelnės evoliucionavo iki apatinio “kombinezono”, dengiančio kūną iki riešų, kulkšnelių bei kaklo. Pirmojo pasaulinio karo metais kariams, tam, kad nereikėtų mautis kelnių mūšio lauke, buvo sugalvotos šeimyninės trumpikės su savotiškom medžiaginėm “durelėm”, kurios buvo užsegamos sagutėmis. Jos buvo tokios praktiškos, kad po karo daugelis karių nė nemanė jų grąžinti. Taip plačioji visuomenė susipažino su trumpikių pirmtakais.

Vakariečių meilė krūtims

Moteriškos krūtys vyrams kelia įvairiausių minčių (labiausiai, matyt, susižavėjimą). Bent jau taip vadinamo Vakarų pasaulio vyrams. Mūsų pasaulio pusėje vyriškos bei moteriškos krūtys turi visiškai priešingą reikšmę tiek moraline, tiek ir seksualine prasme. Tačiau kiek kitaip buvo ir yra primityviose kultūrose, kuriose moterys labai retai slepia savo krūtis.

Kiek laisvesnio požiūrio būta ir Japonijoje iki 1800 – tųjų vidurio, kur visuomeninio pobūdžio pirtys buvo skirtos ir vyrams, ir moterims, ir vaikams. Viskas pasikeitė tuomet, kai japonai buvo “atrasti” vakariečių ir jiems primestas dirbtinis savo kūno gėdijimasis.

Nors šių dienų Japonijoje, savaitiniuose žurnaluose, skirtuose plačiajai publikai, galima pamatyti ir apsinuoginusių fotomodelių ir tai visai nelaikoma gėdos apraiška. Moteris be liemenėlių dažniausiai galima pamatyti paplūdimiuose, ypač Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Viduržemio jūros regione, kai kur Azijoje. Didžiausia nudistų kolonija Europoje yra Cap’d Agde vietovėje, Prancūzijoje, kur kasmet apie 40 000 svečių nuogi ne tik maudosi ar deginasi, bet ir vaikšto po parduotuves ar užkandžiauja.

Veidas didesnė gėda nei krūtys

Pasak vienos žymios žurnalistės, „mes [vakariečiai] esame savotiškai apsėsti krūtų. Mums atrodo, jog žavėtis krūtimis bei jų seksualumu yra įgimta ir visiškai natūralu. Tačiau daugelyje kultūrų tame nėra jokių susižavėjimo pėdsakų. Aš esu ėmusi interviu iš jaunos antropologės dirbančios su Afrikos valstybės Malio moterimis, kurios niekada gyvenime nedengia krūtų. Jos visuomet maitina jomis savo kūdikius. Ir kuomet antropologė joms pasakė, jog mūsų kultūroje vyrai žavisi moteriškomis krūtimis, jas tuoj pat ištiko savotiškas šokas. Moterys tiesiog sprogo nuo juoko. Jos taip stipriai juokėsi, jog net nukrito ant grindų.”

Pavyzdžiui, kai kurių tautų musulmonės patirtų žymiai didesnę gėdą, jei kas nors pamatytų kurios iš jų nepridengtą šydu veidą, negu nuogas krūtis ar net gaktos sritį.

Kančia ir susižavėjimas

Iki liemenėlių atsiradimo moterys nuėjo ilgą ir kartais ne rožėm klotą kelią dėl grožio ir būtinybės. Senovės Egipte nebuvo jokio išskirtinai krūtims skirto apdangalo, moterys nešiodavo kalasiriu vadinamą suknelę, kuri buvo gaminama iš vamzdeliu susukamos medžiagos gabalo. Žinoma, tai buvo skirta tik pasiturintiems. Vargšės, vergės, šokėjos, akrobatės bei šventosios “prostitutės” dirbdamos dažniausiai būdavo visiškai arba pusiau nuogos. O šokėjų nešiojamos suknelės ne tiek slėpdavo nuogumą, kiek pabrėždavo jų erotinį potencialą.

Senovės Graikijos saloje Kretoje, Minoa kultūros moterys pasižymėjo viena įdomia savybe. Jos nešiojo sukneles iki pat žemės, tačiau visiškai nedengdavo krūtų. Priešingai, šios būdavo net išryškinamos ir kuo labiau atidengiamos. Nors kai kurie tyrinėtojai mano, jog toks atvirumas buvo skirtas tik religiniams ritualams. Šiuo atveju būtų paminėtina graikų deivė Hera. Buvo tikima, kad kiekvienas, paragavęs jos krūtų pieno, taps nemirtingu.

Tai žinodamas, Dzeusas slapčia, kai karalienė miegojo, pridėjo prie jos krūties savo sūnų Herkulį. Kai ši nubudo ir rado vaiką, besimėgaujantį jos pienu, taip įsiuto, jog šveitė jį tolyn su visa savo dieviška galybe. Tuo metu iš krūties ištekėjęs pienas, manoma, suformavo Paukščių taką.

Liemenėlės – milijonus atnešęs verslas

XIV – XV amžiuje buvo atrasti korsetai. Pirmieji visai neišryškindavo krūtinės iškilumų, o juos tik slėpdavo – moterys suspausdavo krūtinę kiek galima stipriau. Vėliau atsirado korsetai, kurie ties apatine krūtinės dalimi suverždavo krūtis bei spenelius ir krūtinė pasidarydavo iškila bei gundanti. Geresniems rezultatams pasiekti buvo naudojami banginio kaulai bei geležis, tad nieko nuostabaus, kad tuometinės aukštuomenės damos turėjo stuburo problemų bei nuolat alpdavo dėl oro trūkumo.

Manoma, jog iki XVII amžiaus moterys nenešiojo jokių apatinių. Tik vėliau atsirado kažkas panašaus į moteriškas “kelnaites”, kurios buvo skirtos kiekvienai kojai atskirai, o užtemptos aukštyn – surišamos.

Ir pagaliau, 1913 metais, praradusi kantrybę, jog po tik ką nusipirkta, permatoma suknele teks dėtis sunkų korsetą, JAV aukštuomenės dama Mary Phelps Jacob, kartu su tarnaite, sukūrė pirmąją liemenėlę. Tokią, kokią ją pažįstame ir šiandien. Iš kelių nosinių, trumpos gumytės bei virvutės ji pagamino iki tol nematytą įtaisą krūtims prilaikyti.

Dar tą patį vakarą ji gavo kelis užsakymus iš susižavėjusių šventinės vakarienės svečių ir netrukus atidarė savo liemenėlių gamybos verslą. Tačiau po metų pardavė patentą korsetų gaminimo kompanijai už 1500 JAV dolerių. Broliai Warneriai, investavę 1,5 tūkstančio, per ateinančius 30 metų uždirbo 15 milijonų.

Liemenėlės – ne Dievo dovana

Australijos mokslininkai Sidney Ross Singer ir Soma Grismaijer savo tyrimo metu nustatė, jog liemenėlių nešiojimas yra tiesiogiai susijęs su padidėjusia krūties vėžio tikimybe. Nustatyta, jog moterys, dėvėjusios liemenėlę 24 valandas per parą, turėjo 113 kartų didesnę tikimybę susirgti krūties vėžiu nei tos, kurios ją nešiojo trumpiau nei 12 valandų per parą. Tik vienai iš 168 moterų, kurios liemenėles nešiojo labai trumpai arba visai nenešiojo, išsivystė krūties vėžys.

Taip pat yra manoma, jog liemenėlės gali sąlygoti didesnį krūtų nusileidimą su amžiumi. Taip yra dėl to, jog krūtis palaikantys krūtinės ląstos raumenys nenaudojami nusilpsta ir atrofuojasi. Lygiai taip pat kaip ir kojos raumenys, kurie nusilpsta jei kurį laiką jų netreniruojame.

Keli įdomūs faktai:

• 1917 metais JAV Karo Industrijos Taryba kreipėsi į šalies moteris su prašymu pirkti kuo mažiau korsetų. Esą taip sumažės metalo poreikis visuomenėje. Šaltinių teigimu, buvo “sutaupyta” apie 28 000 tonų metalo, iš kurio galima buvo pagaminti du karinius laivus.

• 1946 metais Paryžiuje pristatytas pirmasis bikini.

• 1964 metais dizaineris Rudis Geinreichas pristatė pirmąjį monokinį (kelnaitės maudymuisi be liemenėlės).

• 2003 metų “Mis Pasaulis” rinkimuose, Filipinuose, Afganistaną atstovavo JAV studijuojanti Vida Samadzai. Po to, kai ji pasirodė scenoje apsirengusi bikini, Afganistano Vyriausiasis teismas pareiškė, jog grįžusi į Tėvynę ji bus persekiojama ir nubausta už nepagarbą islamui bei afganų tautai.

• JAV, už šiukšlinimą viešoje vietoje, buvo nubausta 17 metų paauglė. Važiuodama automobiliu, kurį vairavo draugas, ji nusiėmė liemenėlę ir užkabino ją ant antenos. Vėjas ją nuplėšė ir užpūtė ant paskui važiuojančio automobilio, kurio vairuotojas, norėdamas išvengti susidūrimo, keliskart apsivertė ir susilaužė stuburą.

Taip pat žurnale „Mūsų era“ skaitykite:

Stalo futbolas – olimpinė sporto šaka?

Maikas Taisonas: čempionas, tapęs benamiu

Graffiti: menas ar vandalizmas?