Tokiu būdu būtų pagaliau pradėta refomuoti žemės ūkio politika, kuri kiekvienais metais ES kainuoja pusė jos 80 mlrd. eurų biudžeto. Komisaras nori, kad 20 proc. dabar tiesiogiai skiriamų lėšų ūkininkams būtų skiriama į struktūrinius fondus, o konkrečiai - kaimo plėtrai. Be to, jis nori nustatyti 360 tūkst. eurų tiesioginių išmokų viršutinę ribą.

Planai reformuoti bendrijos žemės ūkį buvo pradėti svarstyti su tik ką gimusiomis bendrijos plėtros idėjomis. Buvo aišku, kad išsiplėtusi bendrija nepajėgs tokiu pačiu mąstu išlaikyti savo ir senų, ir naujų narių žemės ūkius. Be to, kaip dar viena paskata realiai apskaičiuoti žemės ūkio finansavimą buvo kempinligės bei snukio ir nagų ligos protrūkis.

Pastaruoju metu išryškėjo tendencijos, kad Europos Sąjungos piliečiai verčiau pasisakytų už mažesnį žemės ūkio rėmimą, bet mainais į tai gautų ekologinę ir saugią produkciją.

Tačau kaip jau ne kartą minėta, toks sprendimas sulauks didelio pasipriešinimo iš valstybių narių pusės. Pirmiausiai šiam sprendimui prieštaraus Prancūzija, kuri yra didžiausią ES žemės ūkio paramos gavėja – pernai gavo 9,4 mlrd. eurų. Kita vertus, Vokietija tampa stipriausia ekologiškų produktų rėmėja, be to, į tokią ekologinės žemdirbystės ir mažesnės paramos ūkininkams gerbėjų eilę įsirašė ir Didžioji Britanija, Olandija bei Danija.

Be to, reformos klausimas tapo dar aktulesnis po to, kai JAV pareiškė didinančios paramą žemės ūkiui iki pagal PPO taisykles leistinos ribos. Žemės ūkio paramos reforma tiesiogiai palies ir Lietuvos ūkininkus, tačiau kol kas jie užsiėmę savo problemomis.

Tiesa, pavadinti jas vietinėmis būtų neteisinga, nes pagaliau buvo susitarta dėl bendros veiklos tarp Lietuvos žemės ūkio rūmų bei Lenkijos nacionalinės žemės ūkio rūmų tarybos. Sukurtas bendras junginys, pavadintas Vidurio ir Rytų Europos žemės ūkio taryba, turėtų užsiimti lobizmu Europos Komisijoje, kadangi tiktai tokia veikla Vidurio Europos ūkininkai gali pasiekti bendrų tikslų.

Ne kartą yra minėta, kad mūsų interesų grupėms reikės išmokti dirbti Europos Komisijoje aštraus lobizmo sąlygomis, kuris yra vertinamas kaip normali interesų grupių, o tai pat ir vyriausybinių struktūrų taktiką. Bendra ūkininkų nuomonė dėl siūlomų ketvirtadalio išmokų gali būti stipresnė, nei, tarkime, euroderybininkų – žemdirbiai, kaip ne kartą teko įsitiktinti Lietuvoje, yra stipri interesų grupė, dažnai besiimanti netradicinių veiklos metodų.

Senųjų ir būsimųjų narių ūkininkai tampa realiais konkurentais, dirbančiais vienoje rinkoje, bet nevienodomis sąlygomis. Apie Vidurio Europos ūkininkų susijungimą buvo šnekama seniai, tačiau realiai kai kuriais klausimais kandidatės vis dėlto taip pat yra konkurentės.

Bet kokiu atveju, būsimoje ES žemės ūkio reforma paveiks visas nares, o kadangi reforma planuojama nuo naujų biudžetinių metų, t.y. ne anksčiau nei 2007 m., naujasis Vidurio Europos ūkininkų susivienijimas, ne tiktai gali pabandyti apginti savo interesus, bet sustiprėjęs įsijungti į ginčus dėl Bendros žemės ūkio politikos reformos.