Prezidento nuomone, pirmadienį konservatorių pristatytos reformos principai - laisva aukštųjų mokyklų konkurencija, didesnis jų finansavimas ir asmeninis studentų suinteresuotumas aukštesne studijų kokybe - turėtų būti pradėti įgyvendinti jau nuo rugsėjo 1-osios.
Susitikime minėtas būtinumas kuo greičiau įvesti studento krepšelį, asmeninį studentų įnašą į studijas ir mažinti sistemos valstybinį reguliavimą. Panašius studijų ir mokslo gelbėjimo principus praėjusią savaitę siūlė ir Liberalų sąjūdis.
Konkrečiose pertvarkos priemonėse Tėvynės sąjunga, kaip ir liberalai, mini būtinumą sukurti efektyviai veikiančią paskolų studijoms sistemą.
Studijų krepšelis būtų kaip lengvatinė valstybės garantuojama paskola, kuri padengtų realius studijų ir pragyvenimo kaštus.
Paskolų išmokėjimas tokiu atveju būtų atidedamas iki to laiko, kai studentas pradeda gauti didesnes pajamas. Konservatorių nuomone, jos gali būti išmokamos kaip pajamų mokesčio dalis.
Valstybei reikalingose specialybėse paskolos galėtų būti visiškai ar iš dalies nurašytos, jei studentas pasiliktų dirbti Lietuvoje arba labai gerai mokytųsi.
DELFI: Apie studijų ir mokslo reformą kalbama seniai. Ar realu, kad nuo ateinančių metų rugsėjo pagaliau bus imtasi esminės pertvarkos, pakaks politinės valios nepopuliariems, bet reikalingiems sprendimams?
I.Vaišvilaitė: Prezidentui ypač daug vilčių teikia faktas, kad konservatorių ir Liberalų sąjūdžio siūlymai iš esmės nesiskiria. Skirtumai palyginti nedideli, dėl jų būtų galima tartis, tad Prezidentas kitą savaitę susitiks su liberalų atstovais.
Akademinė bendruomenė ir anksčiau rėmė reformos kryptį, tačiau Rektorių konferencija nerodė domėjimosi sistemine studijų reforma.
Tikriausiai šiuo atveju ne apie Rektorių konferenciją reikėtų kalbėti. Partijos akcentuoja universitetų konkurencingumą, o rektoriams nebūtinai yra jo šalininkai. Skirtingi universitetai turi skirtingų interesų.
Man atrodo, ir Liberalų sąjūdis, ir konservatoriai yra linkę prisiimti atsakomybę už pertvarką, bet šiuo metu vieni jos įvykdyti negali.
DELFI: Koks čia būtų Prezidento vaidmuo.
I.Vaišvilaitė: Prezidentas ieškos maksimalaus sutarimo dėl tos reformos pradžios ir skatins dabartinę Vyriausybę, visas Seimo politines partijas prisiimti atsakomybę iš esmės pakeisti Lietuvos mokslo ir studijų padėtį.
DELFI: Kokia tikimybė, kad nuo rugsėjo 1-osiosreforma bus pradėta įgyvendinti?
I.Vaišvilaitė: Nesu Orakulas, bet norisi tikėti, kad sveikas protas ir tikroji politinė atsakomybė nugalės, nes nuo to priklauso ne tik artima, bet ir tolima mūsų ateitis.
Be abejonės, kai kurie sprendimai reikalauja atsakingo aiškinimo, nes abiejuose siūlymuose kalbama aukštojo mokslo finansavimo pakeitimą.
Reformos šalininkams reiks pradėti kalbėti apie tai, kad be studento krepšelio, kurį valstybė garantuos kiekvienam stojančiajam į kolegiją ar universitetą, teks primokėti už studijas.
Tačiau čia būtina pasakyti, iš kur bus paimta pinigų tam primokėjimui, kad valstybė, užuot švaisčiusi pinigus studijų vietų finansavimui, turės prisiimti ir tikrai prisiims ant savo pečių palūkanų mokėjimą.
Kita vertus, studijas siūloma finansuoti ne pagal semestro, o pagal baigtinius studijų rezultatus, t.y., kad labai pažangūs studentai nuo paskolos mokėjimo bus atleisti ir valstybė taip įgyvendins savo konstitucinę pareigą (teisę į nemokamą mokslą- DELFI).
Studentai žino, kad to finansavimo, kurį jų studijoms duoda valstybė (o duoda 47 proc. reikalingų lėšų) nepakanka. Jie savo studijas finansuoja dirbdami. Nuo to kenčia jų pačių gyvenimo ir studijų kokybė.
Galimybė aiškiomis sąlygomis gauti valstybės garantuotą paskolą studentams sudarys sąlygą normaliais gyventi. Tada jau studentai galės spręsi – tik mokytis, ar ir pagal pasirinktą specialybę dirbti ir taip įgyti papildomą kvalifikaciją. Tačiau ne tam, kad nusipirktų knygų ar paprasčiausiai išsinuomotų kambarį.
DELFI: Ar akademinė bendruomenė pritars tokiems siūlymams?
I.Vaišvilaitė: Per 2,5 metų teko nemažai kalbėtis su įvairiausių akademinių sluoksnių atstovais – studentais, dėstytojais. Jie remia tokius principus.
Visiems aišku, kad aukštojo mokslo finansavimas šiuo metru yra nepakankamas. Nors pinigų skiriama labai daug, bet finansavimas išskaidytas, neracionalus, nelogiškas.
Didesnių pinigų sumų studijoms ir mokslui valstybė nukreipti negali, vadinasi reikia tas sumas racionalizuoti.
Aukštojo mokslo dėstytojų mėnesinio atlyginimo vidurkis – tūkstantis litų atskaičius mokesčius. Tiek pat gauna prakybos centrų pardavėjos. Oficialiai skelbta, kad pradedančiųjų alga 700 litų, toks pats atlygis ir pradedančio savo darbą universitete dėstytojo, kuris apsigynė daktaro laipsnį.
Kvalifikuota pardavėja sumokėjusi mokesčius gauna 1,5 tūkst., litų, daugumos universitetų docentas – 1,2 tūkst. litų.
Aišku, kad šitoje situacijoje nebeįmanoma išlaikyti žmonių, kurie turėtų palaikyti aukštąjį mokslą, kurie kokybiškai mokytų labai gausiai ateinančius studentus.
Iš pačių dėstytojų skamba reikalavimas bent dvigubai pakelti algas, tačiau visiškai aišku, kad valstybė to negali. O studentai tuo pačiu reikalauja kokybiškų studijų.
Kaip žinia, viskas kainuoja – studijos taip pat.
DELFI: Diskusijos apie tai – ne naujiena. Tačiau situacija mažai keičiasi.
I.Vaišvilaitė: Taip, bet mes esame priėję ribinę situaciją. Daugybė sprendimų, finansavimo pertvarkų yra aptarti ir nebegalima dengtis dar viena studija, kurią reikia atlikti.
Iš studijų, kurias daugiausia inicijavo Švietimo ir mokslo ministerija ir kurioms buvo išleisti pinigai, galėtume sudaryti nemažą biblioteką, tačiau jos niekaip nebuvo pritaikytos.
Konservatoriai ir liberalai nieko neišrado – jie rėmėsi siūlymais, kurie buvo pateikti dar prieš 10 metų. Prezidentūroje minėjome prieš 10 metų Skandinavijos šalių mokslininkų pateiktas rekomendacijas ir visai neseniai - Pasaulio banko siūlymus.
DELFI: O kuo remiasi reformos metmenis pasiūlę liberalai ir konservatoriai?
I.Vaišvilaitė: Sprendimais ir tendencijomis, kurios labai akivaizdžios Europos Sąjungos šalyse.
Čia galima paminėti Vokietiją, kuri įvertinusi savo universitetų padėtį nutarė kelti jų lygį, didinti konkurencingumą. Iš daugybės universitetų išskyrė tris, kuriems iškėlė uždavinį per 5 metrus patekti į geriausiųjų Pasaulio universitetų 50-tuką ir toms mokykloms 5 metams skyrė finansavimą, nesiimdama aiškinti, kaip jie tą turi padaryti.
Žinoma, toks sprendimas sukėlė daugybę triukšmo, pasipriešinimo ir diskusijų, bet šiuo atveju valstybė rėmėsi institucija, kuri pas mus vadinama Mokslo taryba, tik Vokietijoje ji galingesnė ir, sakyčiau, daug rimčiau atstovaujama.
Taryba išskyrė tris Pietų Vokietijos universitetus, du iš jų viename mieste – Miunchene. Tie universitetai metams gauna po 120 mln. eurų injekciją, tam, kad galėtų pasikviesti stipresnius dėstytojus, tarp jų ir iš užsienio.
Koks universitetas Lietuvoje gali sau tai leisti, kai verslo ar valstybės tarnybai praranda savo pačių dėstytojus?
DELFI: Ką čia galėtų padaryti ministerija?
I.Vaišvilaitė: Ministerijos vadovai yra dabartinės Vyriausybės nariai ir Prezidentas pasiryžęs su ministrų kabinetu, pirmiausia jos vadovu, šitais klausimais diskutuoti.
DELFI: Tai – dar šių metų darbai?
I.Vaišvilaitė: Šio mėnesio.