Apskritai 1900-aisias metais Vilnius buvo gana nedidelis miestas su 3 tūkst. namų, kurių pusė buvo mediniai (1910 metais namų buvo jau 8 tūkst.). Tais laikais pagrindinės jo gatvės buvo Pilies ir Didžioji, o prekyba plačiausiai išvystyta buvo Vokiečių ir Žydų gatvėse, tačiau kaip tik tuo metu miesto centras iš Rotušės aikštės jau persikėlinėjo į Katedros aikštę. Jei žvilgtelėtume į miesto šiaurinę dalį, tai pastebėtume, jog prieš šimtą metų jis baigdavosi dabartine Kalvarijų turgaviete, akį metus šiek tiek dešiniau, po dabartiniu Žirmūnu tiltu, aptiktume besimaudančius vaikus, nes čia buvo to meto maudyklė. Dar dešiniau pievoje prie Petro Povilo bažnyčios, dabartiniame Olandų žiede vykdavo garsiosios Petrinių mugės. Už bažnyčios Antakalnio link dar buvo keliolika trobelių, bet tai buvo pats miesto pakraštys. Toliau einant ratu aptiktume Užupį ir Rasas - vienus seniausių Vilniaus priemiesčių, žinomus jau nuo XV-XVI amžiaus.
Naujininkų kryptimi miestas, baigdavosi ties geležinkeliu, o namai ties Pylimo, Raugyklos gatvėmis. Žvėrynas prieš šimtą metų buvo labai atkampus rajonas, panašiai, kaip šiandien Pilaitė, jame buvo 12 gatvių ir 150 namų. Ir visiškai apsukę ratą prieitume Šnipiškes, mikrorajoną, kuris per šimtą metų pasikeitė mažiausiai.
Eidami Vilniumi prieš šimtą metų dabartiniai vilniečiai tikriausiai burnotų, nes Lukiškių aikštės be guminių batų jie neįveiktų. Katedros aikštėje juos, matyt, nemaloniai nustebintų paminklas carienei Jakaterinai II, o prie Prezidentūros išgąsdintų paminklas generalgubernatoriui. Daugumai galbūt keistai atrodytų mediniai šaligatviai, ar tai, jog visame mieste nėra elektros, tiesa, 1910 m. jau buvo beveik tūkstantis abonentų, kuriems buvo tiekiama elektra. Šiandien sunkoka įsivaizduoti, tačiau 1930 metais didelėje Vingio parko dalyje ir mišku apaugusiose Šeškinės kalvose buvo įrengti kariniai šaudmenų sandėliai, o Vingio parke, Žvėryne, Šnipiškėse ir Antakalnyje būta netgi siaurojo geležinkelio linijų.
XIX amžiaus pačioje pabaigoje manyta, kad Vilnius stipriai plėsis nuo Aušros vartų į pietus, tačiau, kaip matome šiandien, šios prognozės visai nepasitvirtino – sovietmečiu pastačius Naujininkų mikrorajoną, sostinės plėtra į šią pusę sustojo, o dabar į šią pusę žiūrima apskritai abejingai.
Sunku suprasti kodėl, tačiau tarpukaryje Vilniaus miestas ėmė sparčiai plėstis į Šiaurę, Šiaurės Vakarus bei Šiaurės Rytus – tarkime, 1931 m. daugiausiai naujų namų buvo pastatyta Žvėryne, Šnipiškėse ir Antakalnyje.
Istorikai ir geografai teigia, kad miesto plėtrai į pietus arba link Naujosios Vilnios trukdė blogos gamtinės sąlygos – kalnai, rėvos, skardžiai, daubos ir upeliai, tačiau, vargu, ar tai pagrindinė priežastis, juk miesto plėtrai į Šiaurę sąlygos taip pat nebuvo palankios – čia stūksojo ir tebestūkso gana stambios ir miškais apaugusios Šeškinės bei Karoliniškių kalvos. Tačiau sovietmečiu šios kliūtys buvo įveiktos ir sukurti 7 miegamieji mikrorajonai.
Labai įdomiai sostinė ėmė plėstis Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę – iš pradžių gana chaotiškai, nes statybos bendrovės kaišiojo naujus namus bet kur – šiek tiek tarp Žirmūnų daugiabučių, šiek tiek, tarp Žvėryno lūšnų, kiek daugiau Santariškėse, Šeškinėje ir Pašilaičiuose. Kiek vientisiau plėtėsi Riešė, Pylimėliai, Tarandė ir Žaliųjų ežerų rajonas.
Maždaug 1998 m. įvyko tam tikras lūžis – nuo šių metų lemtingais veiksniais miesto didėjimui tapo stambieji prekybos tinklai. Štai panagrinėkime Ukmergės gatvės fenomeną. Iki 1996-97 m. ši Šeškinės mikrorajono dalis augo, bet gana lėtai – čia atsikraustė pora baldų kompanijų “Narbutas” ir “Vokė”, išdygo keletas daugiabučių.
Pasak Vilniaus vicemero Algimanto Vakarino, įspūdinga plėtra prasidėjo tik kai Ukmergės plente įsikūrė “Maximos”, “Iki” ir “Statybų alėjos” prekybos centrai. Tuomet Ukmergės gatvės apylinkėse prasidėjo statybų bumas – ėmė dygti nauji autosalonai, autoservisai, viešbučiai, ne taip seniai atidarytas “BRC” automobilių pardavimo centras, ką tik duris atvėrė itin stambus “Senukų” statybinių medžiagų centras, už kelių šimtų metrų nuo Ukmergės gatvės taip pat atidarytas didžiausias Baltijos šalyse prekybos ir pramogų centras “Akropolis”. Ir tai toli gražu ne viskas, Ukmergės gatvėje įsikūrę verslininkai teigia žiną, jog dauguma sklypų aplink juos išpirkti ir tuoj prasidės statybos – dar toliau nuo miesto centro Ukmergės link, priešais viešbutį “Baltpark” netrukus iškils “Peogeot” automobilių salonas, šalia atsiras pramogų centras su “boulingo” salėmis, dar toliau spaustuvė. Šalia “Akropolio” planuojama statyti modernų pagrindinį miesto stadioną, o dar arčiau “Akropolio” – vandens pramogų centrą.
“Veidui” parūpo sužinoti, kodėl šis prekybos gatvės formavimasis ir statybų bumas prasidėjo Ukmergės plente, o ne tarkime prie “Maxima Bazės” ties Gariūnais, arba ne tarp Spaudos rūmų ir Pilaitės, juolab, kad pagal sovietmečiu kurtus generalinius planus, didžiausia miesto plėtra buvo numatyta, kaip tik Pilaitės kryptimi. Atsakymų išgirdome gana įvairių. “Vilniaus prekybos” generalinis direktorius Ignas Štaškevičius teigia, jog viską lėmė vieta. “Rinkdamiesi vietą, kur statyti parduotuvę ar prekybos centrą prekybininkai skaičiuoja, kiek tą vietą per 5-10 minučių pėsčiomis ar automobiliu gali pasiekti žmonių. Taigi, pažvelkite į Ukmergės plentą ir suprasite, kad čia tiek vietinių gyventojų gana daug, tiek ir iš aplinkinių mikrorajonų atvažiuoti netoli. Nuo sovietmečio Šeškinėje buvo labai mažai parduotuvių, todėl prekybos centrus ši vieta gundė. Atėjus mums, čia ėmė kraustytis paslaugų teikėjai, ilgainiui gyvenimas šioje miesto dalyje suaktyvėjo ir dabar ji tapo traukos centru ir kitoms bendrovėms”, - sakė I.Staškevičius.
Neseniai Ukmergės gatvėje pastatyto naujo “Baltpark” viešbučio direktorius Linas Pučinskas teigia, jog juos ši vieta patraukė savo judrumu ir gyvybingumu: “Mūsų koncepcija tokia, kad naujus viešbučius statome ne miesto centre, o šalia judrių magistralių. Ukmergės gatvė kaip tik tokia, nes piko metu ja per valandą pravažiuoja net 3 tūkst. automobilių. Šiandien mes džiaugiamės savo pasirinkimu, nes nemažą dalį mūsų klientų sudaro latviai ir estai, į Vilnių atvažiuojantys ir iš jo išvažiuojantys būtent šia gatve”.
“Peogeot” automobiliais prekiaujančios bendrovės “Žibintas” generalinis direktorius Vytautas Judzentavičius minėjo tokius Ukmergės gatvės privalumus: žemė čia pigesnė nei centre – aras maždaug 3-4 tūkst. JAV dolerių, todėl prie viešbučių, prekybos centrų ir automobilių salonų galima įrengti dideles automobilių aikšteles, centre tai praktiškai neįmanoma. Be to, aplink Ukmergės gatvę visos komunikacijos naujos, geri privažiavimai. Negalima nepaminėti ir to, kad kitų šalių didmiesčiuose visada susiformuoja naujų automobilių prekybos salonų gatvės, kad pirkėjams būtų patogiau pasirinkti. Tokia gatvė baigia susiformuoti ir Vilniuje Šeškinėje.
Vienintelė Ukmergės gatvės bėda - kasdien didėjantys automobilių kamščiai, bet, kaip teigia Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento direktorius Aleksandras Lukšas, netrukus, berods, jau nuo kitų metų, Ukmergės gatvė bus pradėta platinti ir padidės nuo 4 iki 6 juostų, bus pertvarkyta kalno papėdėje esanti sankryža.
Beje, verslininkai apgailestauja, kad Vilniaus oro uostas šiandien įsikūręs už Naujininkų ir miesto svečiai važiuodami iš oro uosto į centrą ar senamiestį, apie mūsų sostinę susidaro nekokį įspūdį. Visiškai kitokią nuomonę jie susidarytų į centrą važiuodami Ukmergės gatve. Beje, verslininkai teigia, kad Naujininkai pasmerktas mikrorajonas - nei jame, nei už jo jokių naujų statybų ar suaktyvėjimo ženklų šiame dešimtmetyje nenusimato.
Nors valdininkai tikina, kad miesto valdžia ir valdininkai turi daug įtakos miesto plėtrai, panašu, kad taip nėra. Juk miesto valdžios atstovai jau nuo 1992 m. kalbėjo, kad Šiaurės miestelis taps verslo centru, tačiau kol kojos čia neįkėlė verslininkai, konkrečiai “Rimi”, buvęs kariškių miestelis merdėjo – čia spietėsi tik smulkūs garažiniai verslininkai. “Rimi” pastačius stambų prekybos centrą, prasidėjo senų pastatų griovimai ir naujų statybos. Šiuo metu Šiaurės miestelyje galima išvysti bent 8 kranus, besilankstančius prie naujai kylančių statinių. Taigi, panašu, kad Šiaurės miestelis ne tik popieriuose ar fantazijose taps verslo centru, bet ir realybėje. Svarbiausia, kad valdininkai tam bent netrukdytų.
Panašu, kad trečias verslo ir net valdžios centras formuosis Šnipiškėse, mikrorajone, į kurį verslas gana ilgai nekėlė savo kojos. Pažvelgus į dabartinio mero Artūro Zuoko vizijas matyti, kad tarp ką tik pastatyto “Hannerio” biznio centro ir būsimo naujojo savivaldybės pastato abiejose gatvėse pusėse formuosis trečiasis administracinis, verslo ir pramogų centras, su keletu dangoraižių. Pirmąsias statybas jau matome – kylantį Šarūno Marčiulionio sporto ir pramogų centrą.
Tiesa, šios prognozės gali ir neišsipildyti, kaip neišsipildė daugelis ankstesnių. Nes Šnipiškės – kažkoks užkeiktas, negyvas ir nepatrauklus mikrorajonas, be to, Vilniaus plėtra visada turėjo daug neprognozuojamumo. Nenorės čia eiti verslas, ir meras A.Zuokas gali piešti nors ir 30 dangoraižių, realybėje jie neišklis, arba bus pastatyti visai kitose miesto vietose. Neaišku ar išsipildys ir kita miesto valdžios prognozė, kad netrukus lygiagrečiai su Vilniaus plėtra aplink Ukmergės gatvę, prasidės ir plėtra link Gariūnų turgavietės.
Nors šiandien atrodo, kad didelė dalis dabartinės Vilniaus miesto valdžios vizijų panašios į Ostapo Benderio Vasiukų statybas, yra didelė tikimybė, jog po 50 metų jos taps realybe. Didelė tikimybė, jog sostinėje bus greitasis tramvajus, jog bus modernizuoti oro uostas bei sporto rūmai, atsiras dangoraižių, jog dešiniajame Nėries krante susiformuos naujas miesto centras ir į jį persikels visos ministerijos, dalis bankų, atsiras kongresų rūmai, daug šansų, jog už Antakalnio susiformuos vadinamasis “Saulėtekio slėnis”, o dykvietės tarp Pilaitės ir Spaudos rūmų bus užstatytos naujų pastatų kompleksais, juolab, kad jau pradedama įrenginėti Narbuto gatvės tęsinį. Tai, Vilniaus miesto savivaldybės Plėtros departamento vyresniojo specialisto Julijono Bučelio teigimu, labai pagyvins Pilaitę.
Nekyla abejonių, kad XIX-o amžiaus vilniečiai labai nustebtų pamatę dabartinį Vilnių. Lygindami su savo laikmečio miestu jie atpažintų tik Pilies gatvę, Žvėryną ir kai kuriuos Užupio, Šnipiškių bei Kalvarijų gatvės pastatus. Jiems keistai atrodytų, kad jo laikų Vilnius, dabar yra tik miesto centras.
Ne tik XIX amžiuje, bet ir 1985 m. absoliuti dauguma vilniečių nebūtų patikėję, kad 2002 metais pagrindiniais Vilniaus prekybos ir verslo centrais taps Ukmergės gatvė ar Šiaurės miestelis. Išties įdomu stebėti, kaip keičiasi žmonių požiūris į tam tikras gatves. Anksčiau gana ilgai pagrindinėmis miesto gatvėmis buvo Pilies ir Didžioji, prekybinėmis – Vokiečių ir Žydų, XIX a. pabaigoje pagrindine gatve tapo dabartinis Gedimino prospektas, didelė tikimybė, jog po keliolikos ar kelių dešimčių metų pagrindinė gatvė persikels į kitą Nėries pusę, arba apskritai pasikeis miestiečių samprata apie pagrindines miesto gatves.