Ilgi laukimo metai

Jaunieji tėvai džiaugiasi, kad dar prieš Martos ir Augusto įvaikinimą buvo nusprendę auginti du vaikus iš karto. Tad pasiūlius dvynukus, jie sutiko ilgai nesvarstę. Abu net nenori prisiminti ilgo daugybės įvaikinimo procedūrų laikotarpio, kai toli į priekį nieko negali planuoti, kai vieną dieną gyveni dviese, o kitą namuose jau gali krykštauti mažyliai.

“Iš tiesų taip ir buvo. Penktadienį aš dar buvau apsivertusi darbais, o pirmadienį, mes parsivežėme vaikus ir prasidėjo kitas gyvenimas”, - sako dvejų metukų amžiaus vaikučių mama.

“Kai nėra nėštumo laikotarpio, adaptacija kitokia. O dabar vieną dieną vaikų dar nėra, kitą – jau yra. Tai gal šiek tiek prideda aštrumo, bet labai norint viską galima įveikti”, - šypsosi Aurimas.

Nesibaigiantys formalumai

Verslininko ir vertėjos šeima tikina, kad vis dėl to pats sunkiausias laikas yra iki tol, kol vaikai atsiduria savo naujuosiuose namuose. “Dokumentus pridavėme pirmomis birželio dienomis. Kursus, kurie truko pusantro mėnesio, pradėjome lankyti tiktai spalį. Jie buvo tikrai įdomūs ir vertingi.

Vedė ir su būsimais įtėviais kalbėjosi specialistai iš įvaikinimo tarnybos, psichologas, socialiniai darbuotojai, genetikas. Tačiau kursų pradžios reikėjo ilgai laukti. Paskui ir vėl praeina kiek laiko, kol pasiūlo vaikus. Tuomet turi spręsti, ar jie tau tinka, ar ne. Po to daugybės popierių dėl vaikų įtraukimo į įvaikintinų ir tėvų į įvaikinančiųjų sąrašus tvarkymas. Praėjus keliems mėnesiams pakviečia į teismą, kuriame biologiniai tėvai patvirtina, kad atsisako vaikų. Ir dar – nuo tada, kai paduodi popierius teismui, į jį greičiausiai šaukimą gauni po dviejų mėnesių. Tik po mėnesio įsigalioja jo sprendimas.

Nuo mūsų dokumentų pridavimo praėjo maždaug metai, bet tai palyginus dar yra mažas laiko tarpas. Žinau, kad ta šeima, kuri dabar taip pat augina dvynukus, laukė dvejus metus, kol jiems pasiūlė vaikus. Jei neplanavo auginti dviejų, bet, kai buvo pasakyta: “arba dvynukai, arba reikės dar laukti, jie pasiėmė dvynukus”, - pasakoja Diana.

Vaikų ir tėvų teisių “apsauga”

Dar vienas tėvus kamavęs klausimas, kaip atsakingi darbuotojai išrinks jiems tinkamiausius vaikus? “Į vaikų namus pats eiti negali. Turi laukti, kol tau pasiūlys. Mums sakė, kad tie žmonės, kurie rinks vaikus, geriausiai žino, kokie mums tiks, nes jie yra kalbėję su mumis, susipažinę su situacija. Bet, iš tiesų, taip ir nesužinojome, o pagal kokius kriterijus?

Kursuose mums argumentavo taip: “Įsivaizduojate, kaip jūs eisite pro visus vaikus ir žadinsite jiems viltis, kad gal jūs būsite jų tėvai? Kokia jums patiems bus moralinė našta, kad jūs pasirinkote tą, o ne aną vaiką?”, - prisimena moteris.

Anot jos vyro, toks argumentas nėra labai įtikinantis: “Su tuo vaiku vis tiek anksčiau ar vėliau susitiksi ir niekas tau jo anonimiškai neįsiūlys. Aš čia įžvelgiu galimybes pasipelnyti. Kas galėtų tai paneigti? Maža, kas ten lankosi. Ateina į kūdikių namus visokių žmonių, kurie tuos vaikus lanko. Tai kodėl tuomet negali įleisti būsimųjų įtėvių? O jie: “Ne, šitaip negalima. Atleiskite, bet mes jums pasiūlysime. Va štai šitą, o jei netiks pasiūlysime dar ir dar vieną. Jei ir tie netiks, tada iš vis neaišku, ko jūs čia norite”.

Manau, yra daug “pseudo” vaikų teisių apsaugos. Kai norėjome pamatyti dvynukus, jiems buvo suėję vos metukai ir trys mėnesiai. Vaikai maži, tačiau jų negalėjome pažiūrėti, nes pasakė, kad juos traumuosime. Argumentas iš piršto laužtas! Ar toks biurokratinis požiūris – kad apsisaugotume, uždėsime draudimą ir bus rami galva? O gal kažkam svarbu, kad vaikas liktų toje sistemoje, dėl finansinių paskatų?”, - svarsto Aurimas.

Kelias į įvaikintinų sąrašus

Vaikų šalyje galėtų būti įvaikinta ir daugiau, nes norinčių juos išauginti yra ne vienas. Pašnekovė tikina, kad didžiausia kliūtis – tai ilgai tvarkomi reikalingi dokumentai. “Kada vaikai bus įtraukti į įvaikintinų sąrašą, priklauso nuo socialinių darbuotojų, kurie dirba rajonų kūdikių namuose. O juos įtraukia tada, kai socialiniai darbuotojai sutaria su tėvais, iš kurių yra atimtos tėvystės teisės, kada jie ateis į teismą ir oficialiai vaikų atsisakys.

Daugeliu atvejų tai yra didelis darbas – nelengva surasti tėvus, kurie neaišku, kuo užsiima, kur gyvena. Užtat tie vaikučiai ir “kabo ore”, kol pasiekia tokį amžių, kad jų niekas nebeima. O kadangi socialiniams darbuotojams nuo to, kiek dokumentų sutvarko, alga nepriklauso... Jie tiesiog stengiasi nepersidirbti.

Centrinė įvaikinimo tarnyba čia, Vilniuje, tikrai daro viską. Tik tiek, kad jie yra paskutinė grandis. Jie gauna įvaikintinų vaikų sąrašus, o rajonai rūpinasi, kad vaikai tame sąraše atsidurtų”.

Iš aplinkinių – tik palaikymas

Dvynukus broliuką ir sesutę auginantys tėvai sako, kad po šio žingsnio iš artimųjų susilaukė tik palaikymo ir supratimo. “Apskritai žmonių požiūris į tai tikrai keičiasi. Jeigu anksčiau dauguma auginančių įvaikintus vaikus tai slėpdavo arba net apsimesdavo, kad laukiasi, dabar to tikriausiai nėra. Mano mama yra pasakojusi apie savo bendradarbę, kuri taip ir darė. Ji vaikščiojo pasikišusi po suknele pagalvę, nes taip reikėjo. Dabar viskas atvirkščiai.

Visi, kurie apie mus sužinojo, labai geranoriškai į tai reagavo. Giminės Martą ir Augustą priima kaip savo vaikus. Atsirado net tokių, kurie sakė: “Mes irgi norėjom arba norėtume įsivaikinti, galvojom apie tai, - prisipažįsta Diana. - Nei nuo aplinkinių, nei nuo savo vaikų įvaikinimo fakto neslėpėme ir niekada neslėpsime”.

Aurimas ir Diana neabejoja, kad pasirenkant vaikus, lemia pojūtis, kad jie tau tinka, tiesiog “limpa” ir viskas. Dėl biologinių priežasčių savo vaikų negalinti turėti šeima sako, kad svarbiausia, jog dvynukai yra mylimi, jie bus užauginti ir išauklėti.

“Apie jų biologinius tėvus nieko daug ir nežinome, nesigilinome. O šie mažyliai po probleminio nėštumo buvo palikti leisgyviai ligoninėje. Gimė labai silpni, berniuką net teko gaivinti. O dabar viskas atvirkščiai, abiejų imunitetas kol kas labai stiprus”, - džiaugiasi tėvai.

Svetur

“Įvaikinimo stebuklas”. Taip rugpjūčio pabaigoje skambėjo Amerikos laikraščių antraštės. Čikagoje 3 metukų amžiaus dvynukės iš Kinijos, kurios buvo atskirai įvaikintos skirtingų amerikiečių šeimų, vėl atrado kelią į viena kitos rankas.

Mergaičių motinos – Holly Funk iš Čikagos priemiesčio ir Diana Ramirez iš Majamio priemiesčio – atsitiktinai susipažino internetiniame tinklapyje, skirtame tėvams, kurie nori įsivaikinti arba jau įsivaikino per tarptautines įvaikinimo įstaigas.

Moterys ėmė susirašinėti, vėliau pasakoti viena kitai apie savo vaikus ir suprato, kad jų auginamų mergaičių istorijos beveik vienodos. Galiausiai laiškuose jos palygino dukryčių fotografijas ir biografijos detales, o vėliau atlikti DNR testo rezultatai patvirtino tėvų nuojautas bei įtarimus – mergaitės yra seserys dvynės. Įdomu tai, kad abi tėvai pavadino tuo pačiu pačiu vardu – Mia.

“Čikagos O’Hare tarptautiniame oro uoste įvykusio vaikų ir tėvų susitikimo metu Mia Diamond Funk ir Mia Hanying Ramirez nedrąsiai apžvelgė viena į kitą ir susikibo rankomis”, - rašė įsppūdingą susitikimą stebėję žurnalistai. “Dėkoju Dievui. Tai pats nuostabiausia dalykas! Tai stebuklas! Tokioje žmonių jūroje šie vaikai atrado vienas kitą”, - susijaudinusi sakė Holly Funk.

DNR testai parodė 85 procentų tikimybę, jog mergaitės, jei yra ne dvynės, tai tikrai yra seserys. Jos dar visai mažytės buvo paliktos ant šaligatvio netoli vienos Kinijos tekstilės gamyklos savaitės skirtumu ir įvaikintos prieš dvejus metus.

Holly Funk ir jos vyras Douglas planuoja kartu su savo dukterimi Mia vykti į Majamį šį spalį. Abi šeimos teigia, kad jų bendravimas ir toliau nenutrūks. Nors ir jie gyvena toli nuo vieni kitų, mergaitės galės dažnai kalbėtis telefonu.

Šaltinis
"Lietuvos sveikata"