Šioje reprezentacijoje gražiai susipina daug simbolinių reikšmių. Bosas – prieš žvėrių karalių. “Be vargo pavergiantis moters širdį” – prieš “netinkamą giminei tęsti” patiną. Potencija prieš impotenciją. Bosas reprezentuoja naujųjų lietuvių klasę, energingai imančią valdžią, “taikliai šaudančią” ir turinčią kuo “pasididžiuoti”.
Žinutėje labai akcentuojama tai, kad ši medžioklė buvusi labai oficiali ir teisėta. Jau pripratome prie šio “kozirio”: nuo Pakso iki Zuoko, nuo Brazausko iki Uspaskicho – jiems visiems labai svarbu atskirti “teisę” nuo “moralės”, “įrodymus” nuo “emocijų”. Bet ar po to, kai sužinome, kad laimikis teisėtas, jau galime ramiai gėrėtis boso pasiekimais? Pasiaiškinimas dėl licencijos turi įteigti, kad bosas tiesiog atlieka gamtos sanitaro vaidmenį, sunaikindamas netinkamus ir nereikalingus.
Pribaigtam žvėriui šiame paveiksle tenka inertiškos, bebalsės, natūralios įvergintos masės, kuriai rezervato savininkai skyrė mėsos funkciją, vaidmuo.
Visa tai asocijuojasi su laisvosios rinkos ideologija (socialiniu darvinizmu), vaizduojančia visuomenę kaip sanitarinį procesą, kuriame išlieka “šauniausieji”.
Tačiau tai, kad pasiteisinimas dėl licencijos labai akcentuojamas, leidžia spėti, kad priekaištų dėl žiaurumo ir gamtos niokojimo galimybė vis dėlto turėta omenyje (kai kas pasakytų – dar ne visiškai “nužmogėta”). Antraip kam iš viso reikėtų teisintis dėl tos licencijos...
Toks epatažas ir bravūra būdinga visai naujosios Lietuvos nuvorišų ekshibicionizmo kultūrai. Visi elito klasės organai (“būdai” ir “stiliai”, “nuo... iki”), turintys parodyti naujųjų autoritetų, bosų ir jų “antrųjų pusių” grožį, visuomet siunčia tokį signalą: viskas, ką čia matote, yra netšaukiamai įteisinta.
(Beje, ironiška, kad visokie lietuviški aukštuomenės kronikos organai svečių iš užsienio kartais traktuojami kaip egzotiški suvenyrai iš rezervato.)
Turtinė ir socialinė subordinacija oficialiojoje naujųjų klasių propagandoje (kuriai dirba ir valdžios organai) visuomet vaizduojama kaip gamtos faktas, o ekonominiam procesui ir “privačiai iniciatyvai” priskiriamas gamtos sanitaro vaidmuo (sunaikinti niekam tikusius).
Dabartinės turtinių santykių padėties nesvarstymas pateisinamas tuo, kad privati nuosavybė yra šventa karvė. (Gal ji ir šventa, bet nuodugni diskusija apie tai, kokia kaina formavosi dabartiniai turtiniai ekonominiai santykiai, stambiausi subjektai, kaip klostėsi jėgų išsidėstymas ekonomikoje, duotų nemažai naudos, turint omenyje neatidėliotiną uždavinį griauti susiklosčiusias monopolijas, kartelius bei lobistinį įsigalėjimą.)
Patikslinkime: kokį “autoritetą” įkūnija Bosas ir kiti bosai, viešai ištraukiami apžiūrai? Iš pirmo žvilgsnio tai – pinigų teikiamos galios autoritetas. Ji leidžia įsigyti “licenciją”, leidimą daryti tai, kas paprastiems runkeliams neprieinama ir neleidžiama (“Per metus šioje dykumoje yra leidžiama nušauti tik porą liūtų”, “A.Bosas prieš pusmetį įsigijo licenciją liūtui sumedžioti”). Tačiau tai dar ne giliausias paranešimo lygmuo.
Mat jeigu finansinė galia leistų vien sėkmingai pirkti privilegijas, ji nebūtų tikra boso galia, nes pripažintų kitą – išorinį viršesnį autoritetą, kuris diktuoja sąlygas, kuriomis parduodama licencija.
Aišku, tuo jie negali tenkintis. Tie spalvoti paveikslėliai pratina mus suprasti, kad iš tikrųjų boso galia yra absoliuti: jo šūvis (mums) į širdį yra teisėtas ne todėl, kad jis yra įsigijęs “licenciją” tai daryti – priešingai, jam leistina tai daryti dėl to, kad jis yra bosas.
Nedaugelis prieštarautų teiginiui, kad svarbiausias “naujųjų lietuvių” nuvorišų klasės ideologinis pranešimas žmonėms, “žvėrėjantiems” iš skurdo, yra tas, kad jų, bosų, padėtis ir valdžia yra absoliuti: ji pati sau teikia “licenciją” ir nepriklauso nei nuo rinkėjų balsų, nei nuo rezultatų, nei nuo teismo.
Kaip yra pasakęs vienas garsus praėjusio amžiaus sociologas, turtui nereikia jokio pateisinimo, nes pats turtas viską pateisina.
Tačiau panašiai kaip pornografijoje (o Boso ekshibicionizmo aktas, kaip ir daugelio kitų nuvorišų saviroda, pakankamai pornografiškas), čia dera nesupainioti “projekcijos” ir “erekcijos”. Kad ir kokia “įtikinama”, pornografija tėra geismo projekcija. Ji sukelia geismą būtent dėl to, kad geriau nei “tikrovė” atitinka fantaziją. Įsivaizdavimas, kad įmanoma absoliuti (moters) subordinacija, tėra nešvanki fantazija.
Nuvorišų, tokių kaip A. Bosas, įsivaizdavimas, kad jų turto neliečiamumas savaime teikia jiems teisėtą autoritetą, tėra nepadori fantazija. Aplinkos apsaugos bosas, be kitko, neturi jokios teisės teršti viešą aplinką savo nepadoriomis nuotraukomis.
Skaitome toliau: “A.Bosas užsisakė laimikio iškamšą... Daug greičiau milijonierius būtų atgavęs žvėries kailį, tačiau jam jis nereikalingas. A.Bosas įsitikinęs, kad jo artima draugė Daina Randers nebūtų apsidžiaugusi storu liūto kailiu. Jis netinkamas kailiniams siūti. Pora retkarčiais galės pasigrožėti liūto iškamša”.
Kai savo ekshibicionizmu jie žmonėse nubudins žvėrį, gali būti iškeltas klausimas dėl bosų pajėgumo ir tinkamumo “tęsti giminę” (kurti naują visuomenę). Kur tuomet atsidurs jų iškamšos?