Taip, iš pirmo žvilgsnio yra kuo džiaugtis, bet tik iš pirmo. Kas iš tikro vyksta kasdienėje Klaipėdoje? Griaunami istoriniai pastatai. Miesto centras pilnas apgriuvusių ir apleistų namų. Netinkamose vietose kyla kažkokie miesto vaizdą darkantys monstrai, vadinami aukštuminiais pastatais (beje, jų žadama gerokai daugiau, ypač centre). Centrinė miesto dalis baigia „išmirti“, nes nyksta ar merdėja mažos parduotuvės, kino teatrai, kavinės. Bene svarbiausia miesto svečių atrakcija tapo „Akropolis“. Ar tai tikrai yra ta Klaipėda, kurią mato besisvečiuojantys švenčių dalyviai?
Klubas ir getas
Anot prancūzų sociologo Pierre‘o Bourdieu, kiekvienoje visuomenėje esama simbolinių nelygybės apraiškų, ir ta nelygybė siekia įgauti erdvinį pavidalą. Mieste esama fizinių vietų, t.y. centrų, kuriuose didžiausia simbolinių gėrybių koncentracija (Penktoji Aveniu, Oksfordo gatvė, Fobourg de Saint-Honore, Gedimino prospektas, Laisvės alėja, Vilniaus gatvė, Basanavičiaus gatvė). Natūralu, kad tokiose erdvėse ženkliai išauga būsto kainos. Noras būti arčiau gėrybių – brangus. Beje, gėrybės nebūtinai suvokiamos kaip prekės ar finansai. Gėrybėmis gali būti, tarkim, ramybė, puikus vaizdas, grynas oras, vandens telkinys, rekreacinės zonos, aktyvūs kultūriniai centrai, restoranai, klubai ir pan. Dėl netolygaus gėrybių centrų pasiskirstymo kyla dvejopo uždarumo grėsmė – virtimas klubu arba getu.
Klubas yra sąlygiškai „uždara“ išrinktųjų erdvė, į kurią nenoriai įsileidžiami svetimi (autsaideriai ar lūzeriai). Klubo nariai siekia aktyviai išskirti ir/ar pašalinti nepageidaujamus asmenis, t.y. klube užsidaroma nuo kitų. Getas – tai klubo priešybė, kur talpinami nepageidaujami asmenys ar bendruomenės. Geto gyventojai stigmatizuojami, juos siekiama nustumti nuo gėrybių centrų. Jei klube žmonės užsidaro, tai į getą žmonės yra uždaromi.
Klubas ir getas: Klaipėdos atvejis
Klaipėdoje nėra gatvės, kuri bent iš dalies primintų aukščiau išvardintas. Nepaisant to svarstant tai, kas vyksta Klaipėdoje, klubo ir geto perskyra puikiausiai veikia. Tiesa, kitaip nei įprasta. Juk, kaip taisyklė, senosios miestų dalys labiau pretenduoja tapti klubais nei naujosios.
Panašiu būdu grindžiami planai apstatyti Klaipėdos miesto centrą aukštuminiais pastatais. Architektai bei miesto planuotojai lyg ir siekia kilnių tikslų. Argumentuojama tuo, kad norima parodyti miesto panoramą, atskleisti Klaipėdos gožį, parodyti kitokį miesto veidą. Kita vertus, pamirštama, kad tokie statiniai natūraliai ir istoriškai susiformavusį santykį tarp miesto vertikalių ir horizontalių. Tokie pastatai darko vaizdą žiūrint tiek iš apačios, tiek iš tolo.
Maža to, kyla klausimas, jei nauji aukštuminiai pastatai skirti biurams, ofisams, (pra)bangiems butams, kas tuomet mėgausis naujai atsivėrusia panorama? Tikėtina, kad tai veikia taip pat pagal kapitalo diktuojamą logiką, kuri skirsto miestą į klubą ir getą: tie, kas viršuje, užsidaro tvirtovėse, į kurias neįmanoma patekti, nuo tų, kurie lieka apačioje ir neturi priėjimo prie naujų vaizdų. Dar vienas klubo ir geto variantas.
Makondo pamokos
Nūdienos situacija Klaipėdoje kažkodėl labai primena kito miesto, tiesa, fiktyvaus, istoriją. Kalbant apie Klaipėdą verta prisiminti Makondą, kurį sukūrė ir išpopuliarino kolumbiečių rašytojas Gabrielis Garcia Marquezas. Makondas – tai miestas, kuriame rutuliojamas romano „Šimtas metų vienatvės“ veiksmas. Marquezas aprašo miestą nuo atsiradimo ir laipsniško suklestėjimo iki pat jo nuosmukio.
Kuriant Makondą vadovautasi solidarumo bei teisingumo principais: namai išdėstyti taip, kad atstumas iki vandens visiems gyventojams būtų vienodas, ir kad per vidurdienio kaitrą visi namai gautų po lygiai saulės. Situacija keičiasi tuomet, kai Makondą pasiekia technologinės naujovės, kurių svarbiausia – geležinkelis, atveriantis kelius kitoms civilizacijos gėrybėms. Pirmasis atvyksta nučiuožęs mokslininkas Herbertas, kuris aptinka Makondo apylinkėse augant puikius bananus.
Nuo to viskas prasideda: amerikiečiai mieste įsteigia bananų kompaniją, tokiu būdu Makondas pritraukia didžiules investicijas, miestas priplūsta samdomų darbininkų iš svetur. Tačiau atvykėliams visiškai nerūpi pats miestas (juolab senieji miestiečiai) – jiems tai tėra eilinė vieta, kurioj galima gauti didžiulį pelną. Maža to, atvykėliai visiškai nepaiso vietinių taisyklių bei normų: jie įkuria savo kvartalą, kurį aptveria elektrine tvora, kad ten nepatektų vietiniai, įsteigia viešnamių kvartalą, išstumia nepageidaujamus asmenis į miesto pakraščius. Lygiai taip pat, vedini verslo logikos, atvykėliai apleidžia miestą tuomet, kai šalyje prasideda neramumai, o jų pajamos ima ženkliai smukti. Savaime suprantama, kad už Makondą jie nesijaučia atsakingi.
Jei norime, kad Klaipėdoje būtų įgyvendintas klubinis Makondo modelis, galime būti ramūs. Mes jau pakeliui...