“Nuomonė” – būdas patikrinti, ar aplink – savi. Jos objektas, turinys, istorija, šaltiniai, loginis korektiškumas – viskas tarnauja šiam tikslui. Pašnekovai yra “savi” ne todėl, kad mūsų požiūriai į tam tikrus mums svarbius dalykus sutampa, ne todėl, kad jie man pritaria – atvirkščiai, jie pritaria man todėl, kad yra “savi”, “mūsiškiai”, kitaip sakant, lojalūs. Atitinkamai, jeigu nepritaria – priešai. Ne politiniai – asmeniniai (skirtumas, aiškus graikams, bet deja, ne mums). Svarbių dalykų apskritai nėra, “dalykai” tik suteikia progą kurti ir palaikyti socialines hierarchijas – kaip tik tai ir daro juos svarbiais.
Pažįstama situacija? Kur link suku? Ogi štai kur: vietinė “kalbėjimo kultūra”, vieši ir privatūs pašnekesiai kartais įtartinai primena gyvūnų bendravimo formas. Kai dominuojantis pavianas ar dominuojanti karvė “nusprendžia”, jog metas stotis ar sukti dešinėn, gentainio “suabejojimas” momento tinkamumu ar krypties parinkimu būna tolygus maištui. Bandos ir jos vado “požiūriu”, vienintelė abejonės priežastis – noras diktuoti taisykles.
Demokratinėje šalyje nuomonę turėti tiesiog būtina, net jei apie klausiamus dalykus neturite ir negalite turėti jokio supratimo. Negi imsi ir pasakysi: “Deja, nežinau. Neturėjau galimybių, laiko ar noro pasidomėti”. Nuomonės neturėjimas – gėdingas, todėl problemų, apie kurias kažko nemanytų namų šeimininkė, banko klerkas ar tolimųjų reisų vairuotojas – ką jau kalbėti apie didžiai kuklų sutvėrimą inteligentą – tiesiog nėra.
Nereikia rinkti, lyginti ir tikrinti informacijos, nereikia skaityti ir mokytis, nereikia net prisėsti ir pagalvoti: norite nuomonės – prašom! Apie literatūrą, geopolitiką, filosofiją, mediciną, Islamą ar Vakarų civilizacijos ateitį – apie ką tik norite. Greitai, nediskutuotinai, kokybiškai. Be pastangų. Kiekvienas juk gali (net Forestas Gampas) – kuo aš blogesnis?! Na, perskaičiau “Mirtį Venecijoje” kaip pamokymą apie pavojus, neapdairaus keleivio tykančius svečioje šalyje, na, supainiojau cikloną su kažkokiu šventuoju – ir ką? Tokia mano nuomonė! Ne blogesnė nei kitų! Jūs gal manęs negerbiate?! Arba: didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Kodėl aš tuo didžiuojuosi? Todėl, kad visi lietuviai – nuostabūs? Ir man teko išskirtinė laimė šiai elitinei draugijai priklausyti? Kažin… Ne, viskas labai paprasta: tiesiog todėl, kad čia gimiau, kad aš – lietuvis! Argi neaišku? Argi šito nepakanka? Tikrai, kokiu išgama reikia būti, kad šito nesuprastum!
“Nuomonės” įsigijimą palengvina dar ir tai, kad jos susidaryti, net ir išskirtinai palankiomis sąlygomis, visai nereikia: ramiai kartokite trivialias tiesas ar nemirtingą “liaudies išmintį” (“Kaip sako…”), tik nepamirškite kuo dažniau pridėti “mano nuomone”, “aš manau”, “mano giliu įsitikinimu”, “mano galva”, “man atrodo”, “pagal mane” – ir daug kas patikės, kad esate mąstantis žmogus. Asmuo su nuomone. Tikimybė sutikti atkaklų demaskuotoją – menka, bet jei vis dėlto sutiksite – suraukite antakius, sugniaužkite kumščius ir tvirtu balsu surikite “Kiekvienas gali turėti savo nuomonę!”. Tai padeda.
…Kas turėtų nutikti, kad toks (deja, tipiškas) subjektas savo “nuomonę” pakeistų? Su kokiais faktais toji jo “nuomonė” būtų nesuderinama? Paklauskime jo paties ir gausime išsamų atsakymą: jokiais. Argumentais galima paneigti tik argumentus – nėra argumentų, galinčių paneigti tai, kuo tikima be argumentų. Tikėjimas, “kaip pasakyta”, judina kalnus (faktus), o ne kalnai – tikėjimą…