Žinoma! Šiuo sakiniu prasideda Karen Blixen knyga „Iš Afrikos“, o būtent nuo jos prasidėjo mano pirmoji pažintis su tolimu žemynu. Ir dar nuo filmo „Sugrįžimas į Afriką“ – buvau tiesiog įsimylėjusi Meryl Streep ir Robertą Redfordą. Kai Kalėdoms grįždavau iš Rusijos, kur tuo metu gyvenau su šeima, į Kopenhagą, švenčių proga danų televizija visuomet rodydavo šį filmą.
O kas iš tiesų yra Afrika, sužinojau pirmąsyk nuvažiavusi į Pietų Afrikos Respubliką. Neaprašomo grožio kraštovaizdis, laukinė gamta, beribė laisvė – ten pasijunti be amžiaus, tautybės, be įvairių visuomenės suformuotų rėmų. Esi tiesiog žmogus. Įsivaizdavau nežmonišką karštį, todėl Kalahario dykumoje buvau apsirengusi tik šortais ir plona palaidine. Labai sustirau, nes naktį temperatūra nukrito iki dviejų laipsnių šalčio.
Toliau važiavom į Tanzaniją per Keniją. Pasinaudojom proga aplankyti šioje šalyje išlikusį Karen Blixen muziejų. Mano vyras Sorenas – danas, jis irgi norėjo pamatyti fermą, kur jo garsioji tautietė augino kavą. Kavos plantacijų nebėra, išlikęs tik senas pastatas su keliais istoriniais daiktais. Iš to namo išvydom įspūdingą vaizdą – Ngongo kalvas ir už jų besileidžiančią saulę. Vėliau gyvendama Kenijoje perskaičiau visą Blixen kūrybą. Suvokiau jos jausmus – juk mane Afrika irgi pakerėjo, labai gerai ten jaučiuosi.
Afrikiečiai gyvena šiandiena. Gaudo akimirkos žavesį, nieko neplanuoja. Tai labiausiai paperka. Netoli nuo Nacionalinio parko esančiuose Nairobio gyvenamuosiuose rajonuose iki šiol girdėti zebrų lojimas, liūtų riaumojimas. Į tavo sodą gali užsukti leopardas. Afrika grąžina žmogų prie šaknų. Ten įsimylėsi net patį negražiausią žmogų, nes vadovaujiesi visai kitais kriterijais, ypač atsidūręs laukinėje gamtoje. Svarbiausias – išlikimo dėsnis. Atsiplaiduoti negali, nes nežinai, kas aplinkui vaikšto, šliaužia, kabo.
Ten matai istoriją. Ir galvoji: kaip puiku, kad ji tebegyva nuo Karen Blixen laikų su savo garsais, kvapais, spalvomis, tradicijomis. Rašau knygą apie Afriką, kurioje labiausiai ir noriu užfiksuoti tą gyvąją istoriją.
Ypač daug rašai apie masajų gentį, filmuoji jų tradicijas. Kuo ji Tau pasirodė išskirtinė afrikietiškų genčių margumyne?
Kai Tanzanijoje pamačiau masajus, jie man iškart paliko didžiulį įspūdį savo išvaizda, aprangos stiliumi. Be galo gražūs žmonės, ypač vyrai – aukšti, tikri kariai su savo ietimis, kuokomis. O artimiau su jais suvedė keistas atsitikimas Kenijoje. Pirmąkar važiuodami į masajų žemę Masai Marą pasiklydom. Vairuotojas ilgai neišdrįso mums prisipažinti nesusikalbantis su vietiniais gyventojais, todėl tik tuščiai suko ratus. O saulė jau buvo vakarop.
Pamatę rodyklę į artimiausią stovyklavietę, nutarėm leistis ten pagalbos. Pakeliui žiūrim – stovi masajus ir žvalgosi. Nebesitikėjom susikalbėti, bet vis dėlto sustojom ir klausiam, ar jis žino mūsų ieškomą vietovę. O jis angliškai atsako: „Taip, žinau. Bet jūs nespėsit ten iki saulės laidos“.
Paprašėm jį sėsti į mašiną ir parodyti kelią. Vairuotojas paskui parveš namo. „Ne, – sako jis. – Aš pats pareisiu, šitie keliai man pažįstami. Tai užims keturias valandas.“ Kai susirūpinom dėl tamsos, liūtų grėsmės, masajus Džonas tik ranka numojo: „Oi nesijaudinkit, aš gimęs laukinėj gamtoj, nepražūsiu“.
Nuvažiavom kitą dieną padėkoti savo gelbėtojui už pagalbą. Susidraugavom. Man magėjo sužinoti apie jo gentį daugybę dalykų. Bet ir jis ne į visus klausimus turėjo atsakymus, tekdavo vyresniųjų pasiklausti. Kalbėdamasis su kaimo senoliais Džonas pats ėmė geriau pažinti savo šaknis, o tarp mūsų užsimezgė tiesiog broliškas ryšys. Keista. Mane jis priėmė kaip moterį, o juk moteris toje kultūroje – be vietos, be teisių. Vyriškai bendraudamas su mano vyru Džonas vis stebėdavosi, kad Sorenas teiraujasi mano nuomonės. Iš pradžių masajus ignoravo, kad moteris gali turėti savo nuomonę, bet po to pradėjo pamažu tai toleruoti, žiūrėti į mane kaip į draugę.
Norėjom parodyti tam jaunam išmintingam žmogui likusią Keniją. Jis pirmąkart nuvažiavo su mumis į Nairobį. „Aš kaip Londone, nors nežinau, kaip tas Londonas atrodo. Esu kaip užsienyje!“ – džiūgavo Džonas. Paskui nuvežėm savo draugą į Samburu parką, kur jis pirmą kartą pamatė samburu masajus ir itin skurdžią turkanų gentį. Tada padarė išvadą, kad masajai labai gerai gyvena savo iš karvių mėšlo ir molio krėstose trobelėse: „Mes turim karvių, maisto, pieno, esam apsirengę. Mes – turtingi“.
Naudoju kontaktinius lęšius. Kartą jie apdulkėjo, tad išsiėmiau nuplauti. Džonas apstulbo: „Kas čia?“ Sakau, mano akys. Matytum jo reakciją...
Namie jis kasryt keldavosi su saule – masajai anksti meldžiasi. Kai Džonas viešėjo mūsų namuose, vakare parodžiau jam raktą, kad atsirakintų duris, jei norės išeiti. Ryte jis niekaip nesugebėjo tų durų atsirakinti! Blaškėsi išprotėjusiom akim – juk sulaužė savo maldos ritualą.
Mūsų namuose jis pirmąkart išvydo televizorių, kompiuterį. Tai buvo geras sukrėtimas. Mačiau nuoširdų džiaugsmą dėl paprastų dalykų, taip džiaugtis mes jau pamiršę. O šiandien tas masajus jau pats dirba su kompiuteriu, nori mokytis. Pasistatė naują namą, galvoja apie savo vaikų sveikatą. Gentainiai Džoną gerbia, nes šis žino, kaip padėti vietiniams kaimiečiams įvairiais klausimais.
Nufilmavai kelias masajų ceremonijas, į kurias jie nenori įsileisti pašalinių. Kaip Tau pavyko užsitarnauti genties vado palankumą?
Tikrai labai sudėtinga ten patekti, nes masajų ceremonijos yra svarbi jų gyvenimo dalis, jos neskirtos žiūrovams. Pavyzdžiui, karių įšventinimas į vyrus vyksta kartą per 10-15 metų, tad įspūdis unikalus. Kad tai pamatytum, turi įgyti ypatingą pasitikėjimą. Mums pasisekė vėlgi dėl pažinties su Džonu. Jis pakvietė į savo kaimą, parodė mus kaimiečiams.
Pasirodė, kad Džonas yra karališkosios šeimos atstovas. Todėl jam padedant buvo lengviau prieiti ir prie genties vado. Masajai mus patikrino su savo šventais akmenukais – ar esame geri, patikimi žmonės. Įsileisti baltąją moterį į vyrų apipjaustymo ceremoniją jiems – oho, koks iššūkis. Tarp fotografuojančių ir rašančių apie šią gentį žinau tik vieną moterį amerikietę, kurią jie taipogi priėmė. Beje, Mozambike bandžiau įeiti į makondi gentį – vartai pasirodė aklinai uždari.
Kai kurie tenykščiai papročiai, ypač moterų atžvilgiu – išties žiaurūs. Ką jie patys apie tai mano?
Su eiliniais kaimiečiais negaliu apie tokius dalykus šnekėti – juk esu svečias jų namuose. Apipjaustymą masajai atlieka daugybę metų, turi įvairių medikamentų, antiseptikų. Džonas augina vienuolikmetę dukterį. Raginu jį nedaryti tokios skriaudos savo mergaitei. Iš pradžių jis aiškindavo negalįs palikti jos neapipjaustytos, nes ji esanti pirmagimė. Vadinasi, pažeidęs tvarką jis negalės apipjaustyti ir sūnų. O kol masajai gyvi, tol berniukų apipjaustymas egzistuos. Bet dabar mano draugas jau keičia požiūrį: žada berniukus apipjaustyti, o apie analogišką dukros procedūrą – sumeluoti. Ir Džono broliai, naujos kartos masajai, galvoja taip pat.
Moterų organizacijos ten aktyviai kovoja prieš mergaičių žalojimą, bendruomenėse tarp moterų vyksta švietėjiška veikla, ir tai duoda vaisių.
Jaučiuosi apdovanota unikalia galimybe: tuo pat metu matau ir dar gyvas autentiškas tradicijas, ir naująją kartą palietusią civilizaciją. Man gražu, kad tėvai labai gerbiami, kad vyriausiasis sūnus vadovauja broliams ir seserims – žodžiu, stiprios šeimos vertybės. Jei yra 4 žmonos, 25 vaikai, visi gyvena kaip vieninga šeima. Tarp genčių, ypač nykstančių, broliški santykiai. Bušmenai, Kalahario dykumoje sumedžioję žirafą, mėsos pasiims tik tiek, kiek gali panešti. Kitką paliks laukiniams žvėrims. Išgyvensi laukinėj gamtoj tik tada, kai dalinsies viskuo su savo kaimynais ir su gamta.
Kita vertus, gaila, kad gentys keičiasi ir galbūt išnyks. Džonas sako, kad pirmiausia numirs jų religija. Žmonės čia apkrikštijami, tokiu tikslu juos bando nupirkti įvairiausių religijų atstovai. Vyksta tikrų tikriausia sielų medžioklė! Aš misionierišką veiklą įsivaizduoju visai kitaip: tiesiog duodi, be tikslo atgauti dvigubai.
Kinta gyvenimo būdas: troba, apranga, maistas. Daugėja alkoholio. Išsilavinimas – viena vertus, labai gerai, kita vertus, jis naikina gamtinį pasaulio suvokimą. Masajai išmoksta skaičiuoti, bet neturi ką. Įpratusiems prie natūrinių mainų pinigai nėra vertybė. Didžiausia vertybė – karvė. Tai pienas, maistas, oda, netgi kraujas – jį masajai geria, kad įgautų stiprybės.
Vos tik masajus gauna pinigų, iškart perka karvę. Jei turi šį gyvulį, vadinasi, turi turtą. Pardavęs karvę masajus iškart pirks kitą. Patardavau Džonui, kad artėjant sausrai parduotų savo karves. Gausiąs pinigų, o kai sausra praeis, vėl galės jų įsigyti. Bet kaip gali atsisakyti to, kur slypi masajų garbė? Aplinkiniai pamanys, kad tau kažkas nutiko.
Ir karvių skaičiuoti negalima – dėl prietaro, kad tuomet arba jos nudvės, arba kas nors iš gentainių numirs. Lieka skaičiuoti žvaigždes, akmenukus. Dar – sausrų, potvynių, kitokių kataklizmų dažnumą. Bet masajai sako, kad išmokus skaičiuoti atsirado daugiau bėdų. Juk kuo daugiau suvoki, kuo daugiau atrandi priežasčių, tuo sudėtingiau. Jiems dėl to baisu.
Manau, masajai gerai jaučiasi gyvendami pagal savo įprastą tvarką. Ką jie darys pradėjus steigti mokyklas? Pabaigs mokslus, išvažiuos į miestą. Ten prasigers, pradės vogti. Ne vienas paklius po ratais, nes jie bijo gatvės, nemoka joje elgtis. Dėl savo nelaimių kaltins baltąjį žmogų. Tam tikruose dalykuose turime afrikiečius šviesti, bet jokiais būdais neprimesti savo gyvenimo būdo. Kitaip jie pražus.
Ar Tau teko susidurti su antipatija, neapykanta baltiesiems?
Taip, Mozambike. Afrikos valstybių sienos nubraižytos pagal mūsų, baltųjų, norus: britai, vokiečiai, belgai, prancūzai pasidalino žemyną, nesigilindami, kur kokios gentys gyvena, kurių kokia žemė. Mozambiką tik 1976m. paliko portugalai, ir iškart prasidėjo pilietinis karas. Portugalas vietinių gyventojų akimis buvo vergvaldys, kuris nedavė nieko gero, tik išnaudojo. Nors jau praėjo 14 metų nuo karo, jausmas toks, tarsi jis baigėsi vakar.
Kartą filmavau televizijai reportažą iš Maputu pliažų, kur savaitgaliais suplaukia daugybė žmonių. Mozambikiečius iškart atpažinsi: jie bijo kamerų, fotoaparatų, jie apskritai nenori matyti ten balto žmogaus. Paprastais dalykais parodys, kad esi nemėgstamas. Kavinėje grindis plaunanti valytoja tėkštels it musę baidydama: „Traukis, turiu čia išvalyti.“
Afrika labai skirtinga. Atmosfera priklauso nuo to, kas buvo kolonistai, kokia šalies istorija. Neseniai keliavau po Ruandą. Ten netgi norima pakeisti prancūzų kalbą į anglų. Ruandiečiai siaubingai nemėgsta prancūzų, šalies vyriausybė nepriima jokios paramos iš Prancūzijos. Kai sužinai genocido detales, nesunkiai supranti, kodėl taip yra. Ir belgai nemėgstami, nes jų valdžia pirmoji išdalino identifikacijos korteles, suskirstydama Ruandos žmones į tutsius ir hutus, supriešino juos. Pietų Afrikos Respublikoje dėl buvusio apartheido irgi jaučiama įtampa. Baltieji šiame žemyne pridarė daug klaidų.
O štai Kenijos istorija nebuvo tokia skausminga, todėl baltas žmogus Rytų Afrikoje gerbiamas. Jis atnešė pakilimą, davė geležinkelį, civilizaciją, išsilavinimą Tai buvusios britų kolonijos. Jos vienintelės žemyne laikosi kaip stiprios valstybės. O britų sukurta švietimo sistema iki šiol stipriausia Afrikoje. Kenijoje tebegyvena vyresnioji aristokratų, žemvaldžių karta. Jie neįsivaizduoja savęs niekur kitur – čia jie turi viską: namus tvarko tarnai, sodą prižiūri sodininkas, vežioja vairuotojas ir pan. Britanijoje toks gyvenimo lygis jiems būtų neįkandamas. Ir dalis jaunesnės britų kartos, išvažiavę į Britaniją, grįžta, nes ten neprisitaiko.
Tiesa, išsilavinę juodieji po truputį tarsi stumia baltuosius į šalį: dabar mes patys norim tvarkytis ir galim tai daryti. Normali augimo tendencija
Kokie Tavo santykiai su tarnais, kaip jie vertina tai, kad turi dirbti baltiesiems?
Sūnaus Miko auklė Rose pasakojo, kad dar pradinių klasių mokytoja aiškino, kaip Dievas sukūrė tris žmones: baltąjį, indusą ir juodąjį. Pirmasis valdysiąs technologijas, indusas organizuos verslą, o juodajasis turės padėsi abiems, nes savarankiškai neišgyvens. Ji mano, kad tai pasiteisino ir pateikia pavyzdžių. Kai iš Zimbabvės išvarė baltuosius, prasidėjo kruvinos tarpusavio kovos. Ugandos diktatoriui išvarius indusus, šalis nusmuko ekonomiškai .
Dirbti baltajam – džiaugsmas, nes jis pasirūpins savo tarnais, suteiks šansą, sąžiningai sumokės. Indusams tarnauti blogiau – būtinai apgaus. Su saviškiais išvis nenorima veltis į darbo santykius, nes teks triūsti už duonos kąsnį teks. Tuo požiūriu didžiausia diskriminacija yra tarp pačių juodųjų.
Papasakok apie naujausias savo keliones po žemyną
Kasmet tradiciškai išsirengiam į dvi ilgas išvykas. Artimiausiu metu laukia Madagaskaras, Etiopija. O pastaroji buvo skirta Ruandos bei Ugandos kalnų goriloms ir šimpanzėms. Kalnų gorilų pasaulyje išlikę apie 700 tik keliose šalyse – Ruandoje, Ugandoje, Konge ir Centrinėje Afrikos Respublikoje. Pastarosios dvi nesaugios. O Ruandoje ir Ugandoje galima gana arti prie jų prieiti, nes šalia jau yra gyvenę tyrinėtojai, kurie šiuos gyvūnus savotiškai prisijaukino.
Pakanka užsisakyti leidimą ir – pirmyn. Ruandoje gyvena 4 kalnų gorilų šeimos, Ugandoje – 3. Išeini saulei tekant ir ieškai primatų. Kartą paieškos truko net 11 valandų. Kai pamatai kalnų gorilą iš arti, Darvino teorija, kad kilome iš beždžionių, atrodo labai įtikinama.
Ruandoje aplankėme baisiojo genocido vietas. Per 100 dienų čia sunaikinta milijonas žmonių. Kokia ironija: jei šalis yra turtinga ir pelninga didžiosioms valstybėms, konflikto atveju iškart bus įvestas karinis valdymas, pasirodys tarptautinės pajėgos. O jei pasaulio galingiesiems esi visai neįdomus kraštas, jie nekreips dėmesio net į kruviniausią tragediją. Tautų, kurios neturi ypatingų išteklių, gali laukti baisus likimas.
Pasaulis abejingas, ir tai mane labai slegia. Liūdna, kad ir Lietuvoje iš nežinojimo atmetamos labdaros idėjos. Kartą viename restorane girdėjau diskutuojant jaunas lietuvaites, kodėl jos turinčios padėti badaujantiems Afrikos vaikams, jei gimtojoje šalyje pakanka savų vaikų namų. Taip, privalome pasirūpinti savo našlaičiais. Bet jei esi kosmopolitas, reikia žinoti, kas vyksta pasaulyje. Afrikoje vienas vaikas už 100 dolerių galės pramisti, apsirengti, susimokėti už mokslą visus metus. Dalyvauju labdaringoje veikloje remiant skurstančius vaikus, kovojant prieš baisią žemyno rykštę AIDS. Darau tai, nes myliu šį kontinentą.
Gyvendama Afrikoje tikriausiai išmokai taikliai šaudyti?
Mano šautuvas – filmavimo kamera. Karen Blixen medžiojo, bet aš to niekada nedarysiu. Esu prieš medžioklę.
Tavo sūnus Mikas auga unikalioje aplinkoje: ne tik turi skirtingų tautybių tėvus, bet ir gyvena egzotiškame žemyne. Įdomu, kokios tautos, valstybės žmogumi jis save laiko?
Aštuonmetis Mikas turi danišką pasą, bet vadina save lietuviu. Prašo, kad išimčiau jam lietuvišką pasą, visada be galo nori grįžti į Lietuvą. Mėgsta leisti laiką kaime pas senelius. Pamažu pradėjom lietuviškai skaityti. O paklaustas, kur yra jo namai, atsakytų, kad Afrikoje. Miko pasaulėžiūra ir gyvenimo metmenys visiškai kitokie, nei jo bendraamžių. Jam čia sudėtinga atrasti draugų, todėl bendrauja su suaugusiais. Mikas labai atsargus, žino, ko saugotis, kaip nepasiklysti, kokie virusai pavojingi.
Ar nebijai, kad giliai panirusi į Afrikos reikalus vėliau nebemokėsi, o galbūt ir nebenorėsi gyventi Europoje kaip tie britų pionieriai bei jų palikuonys?
Stabilesnę gyvenamąją vietą privers pasirinkti Miko mokslai. Kol jis dar pradinukas, galime keliauti be rūpesčių. Tikriausiai greit vėl kraustysimės į mano mylimą Keniją. Kur ateityje begyventume, būtinai turėsim namelį Afrikos savanoje.
