Man patinka jo albumas „Absolutely Free“ – „Visiškai laisvi“. Manęs nejaudina, kad žalioje jaunystėje Zappa buvo patupdytas į kaliūzę už tikros ar tariamos pornografijos kūrimą ir platinimą. Subrendęs jis tapo šeimos žmogumi ir geru keturių vaikų tėvu. Nors visada liko ištikimas laisvės principui.

Panašiai kaip Zappa, aš žiūriu ir į cenzūrą, kurią jis vadino „censorshit“, žodžiu – mėšlas. Taip, aš visada esu už laisvę. Tik ji leidžia eiti į priekį ir tobulėti. Tačiau...

Praėjusį šeštadienį įsijungiu TV. Rodo koncertą iš Palangos „Horn Grand Prix“. Scenoje pasirodo beveik kultinė grupė „Naujieji lietuviai“. „Oi, ruri ruri, nedaviau parūryt“ – sklinda žavių, seksualiai besiraitančių mergužėlių balsai. Jos visos tokios pneumatiškos, vienodos, tarsi iš „Cosmopolitan“ viršelio trauktos. Nuostabu, tačiau tai - tik gėlytės. Svarbiausi čia - du bohemiški jaunikaičiai, dainuojantys savo dar nešvankesnius kupletus apie praskėstas kojytes ir kitus pa(...)ūrio smagumus. Šalia scenos iš pasitenkinimo tiesiog šėlsta pulkas dvylikamečių keturiolikmečių mergaičių.

Taip bręsta naujoji Lietuva. Taip ji supranta laimę, grožį ir gyvenimo prasmę. Jos autoritetai, stabai – čia, scenoje. Viskas čia tiesiog AFIGENAI. Radau šitą „Naujųjų lietuvių“ dainą internete, norėdamas patikslinti „Oi, ruri ruri“ žodžius.

„Papai afigenai, leškos afigenai
Žopa afigenai, jou...“
„Pūsti afigenai, niuchinti afigenai
Valgyti, leistis, šaudytis afigenai...“ ir t.t.

Daina „Afigenai“ man beveik patiko. Ji turi socialinę potekstę. Jei ji būtų nuoširdi, prilygtų kokiam juodajam repui ar Eminemui. Būtų dar geriau, jei „Naujųjų lietuvių“ dainose vyrautų ne naujųjų rusų, o naujas lietuviškas žargonas. Kaip ir Zappa, tai turėtų prasmės.

Tačiau tai, ką rodė populiarusis TV, socialiniu protestu net nekvepėjo. Pasišaipymu iš miesčioniškos moralės – taip pat. Čia kvepėjo tiesiog skania šviežia mėsyte, apsirijimą kuria naujoji miesčioniška moralė jau įteisino. Gražūs, atviri ir lengvai prieinami kūneliai – svarbiausia. Kaip toje išgarsėjusioje „Krekenavos agrofirmos“ mėsos gaminių reklamoje su apetitą keliančiais moters sėdmenimis. Tas šaunus užpakaliukas papiktino tik lygių galimybių kontrolierę. Jeigu šalia būtų pavaizduoti ir patrauklūs vyriški sėdmenys, pretenzijų niekas nekeltų.

Nėra ko stebėtis. Čia juk vyksta visuomenės apmokama kova dar ir dėl to, kad aistroje susipynę vyriški kūnai taip pat turėtų galimybę pasirodyti viešumoje. Kad vaikai būtų auklėjami absoliučios visų su visais seksualinės lygybės dvasia. Ir kad žinotų svarbiausią meilės taisyklę – laiku ir teisingai užsimauti gumytę. Šiame pasaulyje jau gėda kovoti už žmogiškąjį orumą ir ginti žmogiškąsias teises. Gėda ginti individualybę ir sielą. Juk svarbiausia čia - lygi teisė tapti laimingu mėsos gabalu.

ŠAUNUS NAUJAS PASAULIS. Štai į ką mes jau beveik atėjome – į naujos pavojingos utopijos pasaulį. Mes – tokie patiklūs ir taip lengvai pasiduodantys įtaigai. Mes – išsiilgę laisvės, tačiau dar labiau linkę paklusti mados stereotipams. Mes – pasiryžę plaukti į nežinią su pirma atėjusia banga iš Vakarų, kuri tačiau bloškia mus toli į Rytus, į savo individualybės praradimą.

Ir svarbiausia, kad plaukdami į nežinią mes nematome svarbių pavojaus ženklų, kuriuos Vakarų kultūra jau seniai yra susistačiusi. Toliaregiški įspėjimai visada gerokai lenkia inertiškų masių judėjimą. Tik reikia juos suprasti. Dabartinei mūsų bukos laimės paieškų inercijai geriausias vaistas – Aldouso Huxley antiutopinis romanas „Šaunus naujas pasaulis“. Tai jis turėtų būti kuo greičiau įtrauktas į mokyklų programas.

„Šaunus naujas pasaulis“ pasirodė 1932 metais, tačiau atrodo rašytas kaip tik mums – Lenino ir Fordo idėjų apvaisintiems kūdikiams, totalitarinės ir vartotojų visuomenės samplaikos kankiniams.

Šauniame naujame pasaulyje vaikų seksas yra normalu, o vaikų gimdymas – gėda. Dulkintis su visais yra pagirtina, o turėti tik vieną mylimąjį – amoralu. Čia visi gyvena jauni ir gražūs iki mirties. Čia visi laimingi, nes nežino, kas tai yra tikra, skaudinanti meilė. Ir, žinoma, čia nėra Dievo, kuris visuomenei ir žmogui tik keltų problemas.

Toks tas naujasis pasaulis, kuriam mes auklėjam savo vaikus. Sterilios laimės civilizacija – nematomas reklamos šūkiais apsvaigintos visuomenės kalėjimas. Jį galų gale sugriaus visuotinė sadomazochistinė orgija. Huxley‘is tai tik aprašė. Mes – įvykdysim. AFIGENAI.