Parlamento daugumą Ukrainoje sudaro V. Juščenkos priešininkai – buvusio premjero Viktoro Janukovičiaus Regionų partija, komunistai ir socialistai. Toji dauguma yra pasiūliusi prezidentui V. Janukovičiaus kandidatūrą į premjerus. Radoje, kurioje posėdžiauja 450 deputatų, naujoji koalicija kontroliuoja 239 vietas.

Julija Tymošenko, Oranžinės koalicijos sėkmės atveju pati pretendavusi tapti šalies premjere, nežinia kelintą kartą paragino V. Juščenką paleisti Parlamentą ir surengti pirmalaikius rinkimus. Paskutinėmis žiniomis, J. Tymošenko bloko atstovai nutarė atsisakyti parlamentarų įgaliojimų. Ukrainos prezidento partija anksčiau yra pranešusi, kad oficialiai pereina į opoziciją.

Kai kurie su prezidentu siejami politikai, pavyzdžiui, laikinasis premjeras Jurijus Jechanurovas, jau seniai siūlė vadinamąją Didžiąją koaliciją, kad būtų galima įveikti skirtumus tarp nacionalistinės Vakarų Ukrainos ir pramoninės Rytų Ukrainos, kur žmonės šneka daugiausia rusiškai. Ukrainos politika dabar keičiasi kone kasdien ir atrodo beveik neprognozuojama.

Kol kas prezidentas V. Juščenka neskuba teikti V. Janukovičiaus kandidatūros Parlamentui svarstyti, o jo partija „Mūsų Ukraina“, pasirodo, vis dėlto derasi su naująja parlamentine dauguma dėl galimo bendradarbiavimo. „Žinau, kad ten padaryta pažanga“, – apie šias derybas žurnalistams sakė prezidentas ir pridūrė, kad diskutuojama dėl šalies vidaus ir užsienio politikos principų. Be to, Ukrainos politikai bando surengti apskritojo stalo derybas krizei išspręsti, tačiau kol kas susirinkti nepavyksta. Prezidentas V. Juščenka nori, kad naujoji Ukrainos Vyriausybė užtikrintų, jog būtų laikomasi integravimosi į europines bei euroatlantines struktūras kurso, kurį jis nustatė laimėjęs rinkimus 2004 m. Ukrainos prezidento teigimu, pirma reikia suderinti tuos klausimus ir tik tada teikti premjero kandidatūrą.

Atrodytų, Ukrainos politikų pastangų netrūksta. Vis dėlto šalies politikos reikalai pamažu persikelia į gatvę. Oranžinėje revoliucijoje aktyviai dalyvavusi pilietinė partija „Pora“ ketina neįleisti V. Janukovičiaus į ministrų kabinetą, net jei jis bus paskirtas ministru pirmininku. Interviu šalies televizijos Penktajam kanalui Partijos politinės tarybos narys Andrejus Jusovas pareiškė, jog „Pora“ perkėlė savo palapines iš Nepriklausomybės aikštės arčiau ministrų kabineto. Artimiausiu metu partija planuoja mobilizuoti apie 15 tūkst. aktyvistų, kurie budės prie Vyriausybės pastato. Netoliese yra ir J. Tymošenko bloko rėmėjų palapinių.

A. Jusovo teigimu, Parlamento pirmininkas Oleksandras Morozas prieš kelias dienas pareiškė, jog, šalies prezidentui net paleidus Aukščiausiąją Radą, ministrų kabinetas vis vien gali būti patvirtintas. „Pora“ su tuo niekaip nesutinka. Trečiadienį Kijeve vyko ir kelių tūkstančių Regionų partijos šalininkų eisena.

Šiuo atveju klausimas ne vien, kokia – provakarietiška ar prorusiška – geopolitinė orientacija laimės galutinę pergalę. Akivaizdu, kad galutinė pergalė šiuo metu Ukrainoje neįmanoma ir veikiausiai nereikalinga. Gali būti, jog dabartinę užsitęsusią krizę lėmė dalies politinio šalies elito įsitikinimas greitų reformų galimybe ir iš tiesų sudėtingas ukrainiečių tapsmas valstybe. Dešimtmečius gyvenus didžiosios sesers Rusijos šešėlyje, psichologiškai emancipuotis ir pareikšti save esant visavertę tautą nėra paprasta.

Juo labiau, kad sesuo savo ambicijų dominuoti neatsisakė, nepaisydama jokių geopolitinių realijų. Dar prieš trejus metus Jungtinių Valstijų dienraštis „The Washington Time“ priminė dar 1995-aisiais rašytojo Aleksandro Solženicyno iš Rusijos Dūmos tribūnos išsakytą raginimą slavams vienytis. Rusijoje šios – kaip ir imperijos atkūrimo – idėjos entuziastų tikrai nemažėja. Tą patvirtina Ukrainai skirtų straipsnių gausa šalies žiniasklaidoje, pagaliau ir stiprėjančios antivakarietiškos nuotaikos ne tik Kremliuje, bet ir visuomenėje.

Tiesa, nepaisant krizės (o gal kaip tik dėl jos), Ukrainos tema jau įsitvirtino geopolitinių svarstymų lauke. Publicistas Anatolis Lievenas britų dienraštyje „The Financial Times“ šiomis dienomis išspausdintame straipsnyje „Oranžinės revoliucijos“ žlugimas – istorinis šansas“ teigia, jog Ukrainos visuomenei, gana akivaizdžiai skilus į provakarietišką ir prorusišką, Vakarai bei Rusija turi susitarti, kad neprisidės prie šių stovyklų priešpriešos eskalavimo.

Tai reikštų, jog Rusija nesikiš į demokratijos raidą Ukrainoje, o Vakarai atsisakys bandymų įtraukti šią šalį į antirusiškus aljansus. A. Lieveno teigimu, išmintingomis pastangomis Ukraina gali tapti laisva, neutralia, tarptautinėms investicijoms atvira valstybe, bendradarbiaujančia tiek su Vakarais, tiek su Rytais.

Kijevo politologas, strateginių tyrimų instituto direktorius Vadimas Karasiovas dar prieš metus atkreipė dėmesį, kad mitas apie Ukrainos vakarietiško kelio pasirinkimą ir aplink jį besisukantys vertybiniai, socialiniai konfliktai iš tiesų yra šalies gyvenimo faktas, kaip matome, nevienaprasmis ir sunkiai narpliojamas.

Anot politologo, Ukrainos atvejis skiriasi nuo Baltijos ir kitų Rytų Europos valstybių, nes jos į Europą sugrįžo. Ukrainoje kursas į Vakarus ir NATO dabar daugiau skaldo negu vienija: kova dėl civilizuoto pasirinkimo šalyje tebevyksta ir vargu ar per artimiausius metus pasibaigs.

„Užsienio įvykių komentaras“ – darbo dienomis 17.55 val. (kart. 6.55 val.).