Sako, tik akiniai skiria žmogų nuo gyvūno. Tikiu, kad taip ir yra. Jei šeimininkai nerenka savo šuniukų kakučių, skirtingai nei elgiamasi civilizuotame pasaulyje, ko gero, jie nenešioja akinių. Niekam nė motais grynai teorinis reikalavimas su savimi turėti kastuvėlį ir maišelį. Jei patys nepritupia gėlyne miesto centre, tai gal mano, kad gyvūnų ekskrementai gražesnio dizaino?

Skvere prieš mano langus kokių penkių aplinkinių namų šunys atlieka savo reikalus. Rytais ir vakarais. Šunų name daugėja, vaikų kieme mažėja. Mamos griežtai draudžia savo mažyliams klotis pledus ir žaisti žemuogių pievelėje, nes tai prilygsta piknikui minų lauke.

Parašiau skelbimą: „Šeimininkai, kurie nesurenka savo šunų kūrinių nuo pievelės, bus baudžiami mirties bausme“. Niekas nepatikėjo. Matyt, reikėjo pagrasinti pinigine bauda. Tai visada veikia geriau nei mirtis.

Pirmojo aukšto kaimynas slapta fotografavo visus šunų ganytojus ir nuotraukas išmėtė į pašto dėžutes. Šie sunerimo, kad yra stebimi, bet įtarė, kad tai tiesiog blogo žmogaus darbas. „Mes už šunis, o jis prieš juos“, – pamanė jie. „Nebijokite, jis nepuls“, – paguodė tą patį kaimyną šuns savininkas, kai jo šuo bandė iškąsti gabalą kaimyno blauzdos. Jei puolė, vadinasi, blogas žmogus esi. Neseniai mūsų kieme įvyko drama, ją galima pavadinti „Katės šou“. Šuo įvarė katę į medį ir ji ten tupėjo keturias dienas, nes nesugebėjo nusileisti žemyn. Keistos tos katės: įsikabaroti moka, o nulipti – ne, nes neturi užpakalinio bėgio.

Katė liūdnai miauksėjo, o po medžiu ėmė būriuotis kaimynai. Visi šaukė: „Kic kic kic“ ir mojavo dešrelėmis. Bet katė laikėsi šakos tarsi likimo. Iš pradžių žmonės pykosi, gyventojai pasidalijo į dvi frakcijas: šunų ir kačių bičiulių. „Katininkai“ koneveikė priešininkus, kurie greta vedžiojo šunis, neva per juos katėms pereiti neįmanoma.

Paskui kaimynai susidraugavo: ėmė svarstyti, kaip nuimti katę, akino vienas kitą lipti į medį, patys valgė tas dešreles, kažkas atsinešė šampano, paskui su tuščiu buteliu bandė numušti katę tarsi kokoso riešutą.

Buvo mintis pakviesti Paksą arba Kairį – jei jau sugeba praskristi po tiltu, kodėl negali išimti katės iš medžio? Kadangi Paksas išskridęs aplink pasaulį, kažkas pasiūlė nukirsti medį. Kitas – visus medžius, nes manė, kad būtent toks geriausias problemos sprendimas.

Vakare jie išsiskirstydavo, kitą dieną vėl sugrįždavo. Katę bandė gelbėti ir kiti katinai. Vienas, įsikoręs į medį, kvietė grįžti į šią nuodėmingą žemę, bet kankinei būti arčiau dangaus, rodės, saugiau nei nusileisti pas apačioje tūnančius kaimynus.

Kažkas paskambino gelbėtojų tarnyboms, grasino policija, bet niekas vaduoti katės neskubėjo: katė niekam nepriklausė, benzinas brangus ir niekas per TV neketino rodyti. „Gelbėtojai“ pilvus varto Palangoje, be to, toks siužetas jau buvo.

Moterys ėjo į gaisrinę ir meldė atvykti. Ketvirtą dieną, sekmadienį, į kiemą įvažiavo milžiniška ugniagesių mašina su kopėčiomis. Laukinę katę vienas sėkmingai pagriebė nuo medžio viršūnės ir ji apsikabino gaisrininką tarsi mamą. Minia ėmė ploti, straksėjo ir džiūgavo vaikai, o katė atrado naujus namus – viena kaimynė ją priglaudė ir dabar gyvulėlis laimingas guli ant šilko pagalvėlės.

Mes mylime aukas. Tik pamanykite, jei nebūtų nutikusi ši istorija, katė ir toliau būtų likusi beglobė ir niekam neįdomi. Bet liko dar pilni vaikų namai. Lietuvoje jie net išpampę nuo pamestinukų skaičiaus. Gal tiems vaikeliams reikėtų sulipti į medžius, kad jie atrastų naujus namus? Bet žmogus – ne katė, jis daugiau valgo, daugiau ir prikiaulinti gali.

Štai kinai suvalgo visą fauną aplinkui nė nesigilindami į jų dvasinį pasaulį: tarakonus, žiogus, šunis ir kates, o mes kovojame už kiekvieną katę. Ne tokie žmonės ir blogi, jei taip myli gyvūnus, pamaniau. Bet šitaip juk mes nemanome, jei kaimynė daugiabutyje augina 12 kačių? Dedu galvą, kad jos nevadinate gyvūnėlių mylėtoja Brigitte Bardo, o veikiau nevala ragana, nes bijote epidemijos ir blogo kvapo. Bet ir BB kadaise buvo graži blondinė ir jai rūpėjo vyrai, o ne šunys ir katės, juolab banginiai. O kas belieka, kai blondines nustoja mylėti vyrai? Tada jos myli gyvūnus.

Tampa aišku, kad meilė matuojama vienetais, o ne dešimtimis. Tada jau haremas arba silpnaprotystė. O juk senovės Egipte manė, kad deivės Bastos globojamos katės neša laimę ir saugo šeimos židinį, o užmušusius katę baudė mirtimi. Visai ne į temą čia blondinei kalbėti apie aukas Irake...

O štai Amerikoje galima apdrausti gyvūnų gyvybę. Draudimo bendrovės gimtadienio proga jiems siunčia atviruką ir taloną nemokamai papietauti restorane, o šeimininkai savo paukšteliams, katytėms ir šuniukams ištaiso tikrą puodą su trigubais tortais.

Kodėl laikome gyvūnų namuose? Kad mums suteiktų malonumą ir leistų pajusti valdžią. Gyvūnų dažniau namuose augina moterys nei vyrai. Tampa aišku, ko joms trūksta. Kai stinga meilės, gali pamilti kiaulę, prastos reputacijos šešką ir pradėti kalbėtis su žuvimis.

Juk žmonės meilės šykšti, be to, jie priekabūs, turi savo nuomonę ir interesų – dėl to ir vyksta karai. Kur matėte žmogų, laižantį kitam rankas? O argi mes to nenusipelnėme?

Gyvūnai įgyvendina mūsų svajones, nes žmonės to nepajėgia. Svajojantieji turėti vandenyną namuose stiklainyje laiko auksinę žuvelę. Paukšteliams žmogus pavydi laisvės sklęsti kur panorėjus, todėl ir tupdo juos į narvus. Skalikai nelaigo paskui kiškius, o skalija balkone – tegul džiaugiasi gavę dešimt minučių nusišlapinti tarpuvartėje.

O kokia tualete laikomos jūrų kiaulytės funkcija? Gal bijomasi, kad dienos šviesoje ji neišaugtų į kiaulę? Galima pamanyti, kad esame linkę mylėti aukas. Nes lengviau mylėti tuos, kurie nuo mūsų priklauso. Nemanykite, kad aš prieš šunis, net jei ir turiu katę. Nors kai ji man įkanda iš pasalų, manau, kad ji yra tikra kiaulė.