Kompiuterinis telefonas leidžia plepėti daug, nebrangiai ir dar keistis vaizdeliais. Taigi kompiuteris – tai viso labo patobulintas telefonas, televizorius ir knyga. Ir jei anksčiau tėvai šaukdavo: „Nustok skaityti ir skaityti, išeik į gryną orą!“, tai dabar šaukia: „Nustok tu žaisti ir žaisti, išeik į gryną orą!“ Kas buvo įnikęs į skaitymą ir televizorių, tas dabar įnikęs į klaviatūrą ir monitorių. O kas mėgo aktyviai judėti, tas aktyviai juda ir dabar.
Nemažai populiarių straipsnių ir pavienių tyrimų sudaro perdėtą įspūdį, esą nuo kompiuterių išaugo nejudrių ir nutukusių paauglių skaičius. Tai tiesa, bet tinkanti tam tikroms šalims, tarkime, JAV. Ir ši tiesa prasidėjo televizoriaus eroje – traškučiai ir kola, su pulteliu sėdint fotelyje. Mūsų tyrimai rodo, kad čia nutukusių kiekis svyruoja – tai didėja, tai kiek mažėja.
Tvirtinama, kad kompiuteris gadina akis. Iš tiesų akys nuo ilgo žiūrėjimo pavargsta, parausta ir ašaroja, tačiau nuo kompiuterio nesivysto trumparegystė ar katarakta.
Sakoma, kad kompiuteris blaško ir mažina atmintį. Iš tikrųjų žaidžiantys kompiuterines šaudykles ne mažina, o lavina savo reakciją ir dėmesio perkėlimą. Ryškesnių poveikių atminčiai kompiuteris neturi. Vaikai, naudojantys kompiuterį, šiek tiek greičiau apdoroja vaizdinę informaciją negu tekstą – tai tiesa. Ir ryškesnio teigiamo poveikio mokymuisi nuo jo taip pat nėra.
Kas gi kenkia? Kenkia ne kompiuteris, o tėvų nerimas, kova su paaugliais ir, žinoma, netaisyklinga paauglių poza su įtemptais pečiais. Taip, ilgai įbestos į ekraną akys vargsta ir nuo akių įtampos ilgainiui gali imti skaudėti galvą. Tačiau panašus poveikis būna ir nuo bet kokio kito įtempto sėdėjimo įbedus akis.
Taigi viską lemia saikas ir mokėjimas bendrauti su paaugliais atvirai ir draugiškai. Tik tuomet galima padėti jiems gerai atsipalaiduoti fiziškai. Kodėl iš kompiuterio daromas baubas?
Todėl, kad tėvams, praleidusiems savo vaikystę prie kitų dalykų, tokių kaip televizorius ir knyga, o ne lauke, nepalengvintame gyvenime, tai nepatinka. O kaip nepatinka tėvams šiuolaikinės kartos vartotojiškumas! Nes jų pačių vaikystėje priekių trūkdavo ir visuomenė daugiau gamino, o ne vartojo. Vadinasi, visa, kas vyksta su šiuolaikiniais paaugliais, tėvams mažų mažiausiai reiškia „netikrą“ gyvenimą, arba dykinėjimą. Arba tiesiog sveikatos gadinimą. „Kodėl jis neravi daržo kaip aš jo amžiuje?!“ Kova su kompiuteriu nukreipia vaiką į dar didesnį domėjimąsi juo dėl protesto. Kompiuteris tampa kovos su tėvais objektu: „išjungsiu laidą! Atjungsiu pelę!“ Arba stumia paauglį bėgti žaisti į svetainę bei pas draugą.
Tai ką daryti tėvams, kurių paauglys labai smarkiai įninka į kompiuterį?
Tą patį, ką darydavo jų tėvai, jei jie per daug sėdėdavo su knyga arba dar geriau – skaitydavo ją po paklode su žibintuvėliu. Jei tėvai bardavo ir priversdavo išeiti į kiemą, darykite ir jūs tą patį. Jei jūs mokate atpalaiduoti akis ir pečius, išmokykite ir savo atžalą. Jei jūsų tėvai toleruodavo jūsų susikūprinusią pozą iki protingos ribos, toleruokite ir jūs iki protingos ribos.
Svarbu yra ne tai, ką daro paauglys, o tai, kaip jūsų santykiai draugiški ir atviri. Ne prie ko jis sėdi – kas žino, prie ko sėdės paaugliai po šimto metų, – o kas, koks jis yra ir ką sugeba. Paaugliui būtina bendrauti – ir tegu bendrauja pokalbių svetainėse. Reikės – išeis į kiemą pas kitus. Jei jis uždaras, negražus ir spuoguotas, forumai leidžia jam bendrauti be šių kliūčių.
Jei jis yra jaunas ir gabus „hakeris“, kompiuteris padės jam susirasti ateityje darbą programavimo srityje. Jei jis strategas, kompiuterinis žaidimas išmoks jį skirstyti resursus būsimoje įmonėje. Jei jis pardavėjas, prekiaus kompiuterine atmintimi ir vaizdo plokštėmis. Kada nors jis taps verslininku. O šiaip žaisdami mes mokomės – prisiminkime šią taisyklę.
Tiesa, kaip su priklausomybėmis ? Argi psichiatrai nesiūlo „kompiuterinės priklausomybės“ diagnozės? Siūlo. Bet priklausomybė vystosi ne nuo veiksmo. Ji vystosi nuo polinkio į priklausomybę. Nuo mąstymo „aš be šito negaliu“. Nuo baimės netekti „žaisliuko“. Nuo gilaus nepasitikėjimo savimi. O ne nuo ūžiančios dėžės. Priklausomybė yra žmogaus viduje ir ten, žmoguje, o ne dėžės mikroschemose gimsta jos išoriniai požymiai.
Įsivaizduokime uždarą paauglį. Pamokykime jį atpalaiduoti pečius, nusišypsokime jam ir pasakykime: „Nežinau, ar girdėjai apie tokį vieną slaptą forumą... Einam pasivaikščioti, papasakosiu...“
